Liepos 5 dieną prasidėjusi didžioji atlaidų savaitė, švenčiama prisimenant Palaimintojo mintį „Viską matuoti Evangelijos mastu“.  Tradiciškai pirmoji atlaidų diena yra padėkos už patirtas malones diena, maldos už Caritas narius ir visus tikėjimo bei artimo meilės liudytojus diena. Į  Baziliką rinkosi Caritas organizacijų maldininkai: piligrimai iš Vilniaus, Kauno, Prienų ir kitų dekanatų, kuriuos prieš Šv. Mišių iškilmę sveikino kunigas Giedrius Bakūnas MIC.

Šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė monsinjoras teol. lic. Žydrūnas Vabuolas, Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos parapijos rezidentas. Pradėdamas iškilmę kunigas Žydrūnas pasidžiaugė, kad Palaimintasis Tėvas Jurgis jam yra dvigubai brangus, nes yra kilęs iš Palaimintojo parapijos Vilniuje, iš ten palydėtas į kunigų seminariją, o dabar štai aukoja Šv. Mišias pirmąjį atlaidų sekmadienį. Po apšlakstymo švęstu vandeniu ir Garbės himno pagiedojimo klausėmės Dievo žodžio, kurį tikintiesiems paskelbė Vilkaviškio vyskupijos  kancleris kun. soc. m. lic. Linas Baltrušaitis.  Dievo žodis pradedamas mintimi, kad Dievas Tėvas paslėpė tiesą nuo išmintingųjų ir gudriųjų, bet apreiškė ją mažutėliams. Todėl homiliją kunigas Žydrūnas pradeda tarsi klausdamas, kodėl taip yra, kad vieniems apreiškiama Evangelijos žinia, o nuo kitų ji paslėpta. Prisimenamas ir kitas Jėzaus palyginimas apie sėjėją, o atsakymus į šiandieninę citatą galima rasti prisimenant Jėzaus žodžius, kad mes turime mokytis iš Jo, nes Jis yra nuolankios širdies ir paklusnus. O tie minėtieji išmintingieji ir gudrieji yra fariziejai ir Rašto aiškintojai, kurie dėl savo užsispyrimo ir puikybės nenori priimti Dievo skelbiamos tiesos, nenori paklusti Jo valiai. Tai yra tarsi priminimas visų laikų žmonėms, kad be nuolankumo ir paklusnumo negalime pažinti Dievo ir išgirsti Jo žinios. Homilijoje aiškinamos trys priežastys. Pirmoji – Dievas yra tiesa; Jėzus t.p. sakė, kad Jis yra tiesa, o priimti tiesą tokią, kokia ji yra, reikia nuolankumo. Antroji – Dievas yra meilė ir pažinti Jį bei priimti Jo meilę galima tik nuolankumu. Būtent tie mažutėliai supranta, kad ne viską galima ir įmanoma suprasti, suvokia, kad yra tikrovė, kurios jų protas neaprėpia, jie nuolankūs ir sugeba tai tikrovei atsiverti.

Štai ir šiandien, pradėdami Palaimintojo J.Matulaičio atlaidus, dėkojame už jo užtarimu patirtas malones, kartu su Caritas nariais meldžiame ištvermės tikėjimo ir artimo meilės liudytojams. Prašyti malonių reiškia pripažinti, kad patys ne viską gyvenime galime. O dėkojant už dovanas reikia sutikti, kad ne viską savo jėgomis pasiekiau ir kai ką gavau nepelnytai, nevertai. Todėl reikia pripažinti, kad daug dovanų esame gavę iš Dievo: ir mūsų Tėvynės laisvė ir žemė plačiausiąja prasme yra vis Dievo dovanos. Mes daug darome ir stengiamės, tačiau jei žmogus save statys į pasaulio centrą, tenkins tik savo įgeidžius, tada viskas bus matoma tik per savo užgaidų prizmę. Neatsitiktinai gegužės mėnesį Visuotinėje bažnyčioje  prasidėjo „Laudato si metai“, kur Popiežiaus dokumente kalbama apie visos kūrinijos, mūsų bendrų namų išsaugojimą. Pasiūloma ir išeitis, vienintelė galima: nuolankiai pripažinti, kad žemė yra visų mūsų, ir pirmiausia Dievo. Paminėta ir trečioji priežastis – pats Dievas yra nuolankumas. Tai mes matome iš Jėzaus, kuris atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir atiduoti savo gyvybės už kitus, gyvenimo ir pasirinkimo. Jis nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet pats save apiplėšė ir nusižemino. Po Jėzaus geriausias nuolankumo pavyzdys yra Mergelė Marija, ištarusi Dievui „tebūna man, kaip Tu pasakei“. Palaimintasis, kuris Dievą ir Jo garbę laikė savo gyvenimo viduriu, taip pat yra puikus pavyzdys. Jis neturėjo jokio puikybės jausmo ir pasirinko nuolankumą, nusižeminimą  bei tarnystę. Svajojo atkurti Marijonų vienuoliją ir būti vienuoliu, tačiau buvo paskirtas vyskupu, nors sunku buvo, bet reikėjo su Dievo valia susitaikyti.

Kunigas  Žydrūnas apibendrino  homiliją pabrėždamas, kad visus Dievas šaukia į artimo meilę, kad vieni prie kitų su meile pasilenktume, galvotume ne tik apie save, bet ir apie kitus. Tik tada tikėtina, kad atpažinsime veidą to, kuris pirmas apie mus pagalvojo, mus pamilo ir kuris šiandien kviečia mokytis iš jo nuolankios širdies.

Visuotinėje maldoje tikintieji Palaimintojo raginami „prie Dievo kilti“, melsdami už Bažnyčią, pasaulį ir save, taip pat prašė taikos ir vilties išvargusiam pasauliui, išmintiems jo valdovams, dėkojo karitiečiams už jų meilę, gerumą ir rūpestingumą, prašė Dievo būti arti ligonių ir vargstančių, dėkojo už Tėvynę Lieuvą bei už visas malones, gautas palaimintajam Jurgiui užtariant.

Po Šv.Mišių maldingai suklupo kunigai ir tikintieji Palaimintojo koplyčioje, kalbėjo tėvo Jurgio litaniją, meldėsi už Tėvynę bei prašė  Dievą, jog Palaimintasis būtų paskelbtas šventuoju.

Pasivedimo  pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos, kurias vedė kunigas Stasys Puidokas MIC, vyko prie didžiojo altoriaus ir jų pabaigoje visi buvo peržegnoti didžiąja palaimintojo Jurgio Matulaičio relikvija.

15 val. piligrimus pasitiko Palaimintojo tėviškėje Lūginėje koplyčioje esantys savanoriai ir vienuolės. Vis meldėsi Gailestingumo vainikėlį, po to sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS papasakojo apie Palaimintojo gyvenimą ir kelią kunigystėn.

Vida Mickuvienė,
Palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė