Šv. Juozapo altorius

Dabar didžiojoje navoje esantis, prie pilioriaus prišlietas, į sakyklą atgręžtas XIX a. pab. ar XX a. pr. įrengtas ir anksčiau presbiterijoje stovėjęs altorius vadintas Šv. Antano altoriumi. Po Antrojo pasaulinio karo jis perkeltas į dabartinę vietą ir, pakeitus titulinį kūrinį, pervardintas. 

Šv. Juozapo altorius siauresnis ir grakštesnis nei kiti ansamblio altoriai. Jis aptvertas metaline stilizuotų augalinių motyvų ažūrine tvorele turi pakylą, sarkofago formos mensą. Tabernakulio forma – paprasta spintelė su stulpeliais kampuose. Altoriaus planas laužytas: aukšto cokolio ir pirmojo tarpsnio šonai pasukti kampu, iškišti. Tarpsnio šonuose sugretinti piliastras ir kolona (krašte), kurios liemens apatinis trečdalis kaneliūruotas. Frontonas laužytas, pertrauktas. Vertikaliai ištęstame plote tarp kolonų, apsuptame barokinės konfigūracijos profiliuotais rėmais įstatyta anksčiau didžiajame altoriuje buvusi Šv. Juozapo su Vaikeliu ant rankų statula.

Antrojo tarpsnio skydo siluetas yra karpytas, neorokokinis, apačioje platus, ties šonais įsmaugtas iki pat paveikslo „Kristus prie šventyklos“ (XX a. pr.) rėmelio, apjuostas augalinių motyvų riestėmis, viršuje užbaigtas antablemento motyvu. Altorių vainikuoja mažutis skydelis, puoštas lapų motyvų drožiniais bei dviem angeliukų galvutėmis, ir lotyniškas kryželis. Šis altorius dažytas taip pat, kaip ir didysis.