Marijonai

Lietuvoje daugiau kaip prieš 250 metų įsikūrusių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolijos centras – Marijampolė. Skambiu miesto vardu pagerbiama šiame krašte daug nuveikusios vienuolijos Globėja – Švč. Mergelė Marija. Marijonų nuo seno globojamoje Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje ilsisi jų atnaujintojo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio palaikai. Netoli bazilikos – marijonų vienuolyno pastatai.

Marijonai praeityje

Marijonų praeitis Lietuvoje – turtinga. Jie ypač aktyviai veikė Sūduvos krašte, nuo jų pavadinimą gavo Marijampolės miestas. Nors Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolija buvo įkurta Lenkijoje, tačiau ji – bene lietuviškiausia kongregacija Lietuvoje. 2008 metais sukako 250 metų nuo pirmojo vienuolyno įkūrimo Lietuvoje.

Marijonus Lenkijoje įkūrė palaimintasis Stanislovas Papčinskis (Stanislaw Papczynski) XVII a. pabaigoje. XVIII a. viduryje jie įsikūrė ir Lietuvoje. Čionai juos pakvietė Prienų seniūno žmona grafienė Pranciška Butlerienė, susirūpinusi pavaldinių sielovada.

1751 m. atvyko pirmasis vienuolis, čekas Voicechas Strachas (Wojciech Strach), apsigyvenęs Starapolėje. Netrukus prie jo prisidėjo kiti broliai. Savo svarbiausiu tikslu, be Nekaltojo Prasidėjimo garbės skelbimo, marijonai pasirinko pagalbą kunigams, maldas už mirštančiuosius ir sielas, kenčiančias skaistykloje, bei švietėjiškos veiklos plėtojimą.

Atvykę netrukus įkūrė prie savo vienuolyno pradinę mokyklą, padėdavo aplinkiniams kunigams vykdyti misijas ir vesti rekolekcijas. Gerai mokėdami lietuvių kalbą pirmiausia pasitarnaudavo vietiniams žmonėms. Juos atsiuntęs marijonų generolas tėvas Kazimieras Višinskis (Kazimierz Wyszynski) labai rūpinosi, kad čekai ir lenkai, čia atvykę pirmieji, gebėtų patarnauti lietuvių kalba.

XIX amžius marijonams buvo ir plėtros, ir žlugimo amžius. Plėtros, nes sustiprėjo veikiantys vienuolynai, pagyvėjo jų veikla. Vienuoliai dalyvavo sukilimuose, žadino savo parapijiečių lietuvių tautinę savimonę. Jau buvo nemažai marijonų, kilusių būtent iš šių vietovių. Bet 1864 m. marijonų vienuolija caro valdžios buvo pasmerkta visiškam išnykimui. Už pagalbą sukilėliams daugiau nei dešimt dvasininkų buvo išsiųsti į Sibirą. Tarp jų buvo ir marijampolietis tėvas Kristupas Švernickis (Krzysztof Szwernicki), nenuilstantis Sibiro ganytojas, nukeliavęs tūkstančius kilometrų tuo metu didžiausioje pasaulyje parapijoje, apimančioje visą Sibirą – nuo Arkties vandenyno iki pat Kinijos.

Rusijos imperijoje naikinant vienuolynus, marijonams paliktas tik vienas iš aštuonių – Marijampolės vienuolynas. Atrodė, kad jie čia nugyvens paskutines savo dienas. Nepaprastai jaudinantis yra generolo Vincento Senkaus (Senkowski) laiškas, kuriame jis ruošdamasis mirti rašo, kad jo laidotuvėms reikės dviejų karstų – vieno vienuolijai, o kito jam pačiam.

Tačiau Dievo apvaizda lėmė kitaip. Marijampolės parapijoje krikštytas, netoliese gimęs Peterburgo akademijos profesorius, palaimintasis Jurgis Matulaitis su savo draugu kun. Petru Būčiu nutarė slaptai įstoti į marijonų vienuolyną. Kad viskas neiškiltų viešumon, nutarta atsisakyti baltų abitų, kokius iki tol vilkėdavo marijonų vienuoliai. Pirmasis naujokynas buvo suorganizuotas Šveicarijoje. Labai greitai atsirado kandidatų į palaimintojo Jurgio atnaujintą kongregaciją. Lietuvai ir Lenkijai atgavus nepriklausomybę, marijonų vienuoliai sugrįžo į caro valdžios iš jų atimtus vienuolynus. Nors atsinaujinusi kongregacija skyrėsi išoriškai – balti abitai buvo pakeisti paprastomis sutanomis, tačiau ganytojiško darbo prioritetas išliko tas pats – sielovadinė veikla plačiąja prasme. Jos formos pasikeitė pagal naujųjų laikų reikalavimus.

Lietuvoje atsinaujinusios marijonų vienuolijos centru natūraliai tapo Marijampolė. Tarpukario laikotarpiu marijonai darbavosi taip pat Ukmergėje, Kaune, Žemaičių Kalvarijoje, Panevėžyje ir kt. Marijampolės vienuolyne būdavo net daugiau kaip 100 vienuolių – dvasininkų, brolių, kandidatų. Čia gana aktyviai veikė leidykla, spaustuvė, dirbtuvės ir profesinė mokykla, kurioje jauni vaikinai galėjo įgyti profesiją.

Vienuoliai vadovavo berniukų gimnazijai. Dėl aukšto mokymo lygio ji turėjo gerą reputaciją, joje buvo parengta daug jaunuolių, vėliau pasirinkusių dvasininko kelią ir tapusių marijonais. Marijampolės vienuoliai vesdavo misijas, rekolekcijas ne tiktai Lietuvoje. Vienas iš pirmųjų marijonų vienuolynų po atnaujinimo 1913 m. įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Marijonai rūpinosi emigrantų iš Lietuvos sielovada Čikagoje, vėliau Anglijoje ir Argentinoje.

Gražią darbuotę Lietuvoje brutaliai nutraukė karas, vokiečių ir sovietų okupacija. Vis dėlto marijonai ir toliau tarnavo Evangelijai. Vienuolynuose būdavo slepiami nacių persekiojami žydai, o po 1944 m. pagalba ir prieglobstis suteikiami partizanams. Už šią veiklą daugiau kaip 10 marijonų buvo suimti ir ištremti. 1948 m. sovietų valdžia likvidavo visus Lietuvos vienuolynus. Uždarant marijonų vienuolyną Marijampolėje, buvo sunaikinta viena didžiausių mūsų šalies bibliotekų, kurios įkūrimu rūpinosi pats pal. J. Matulaitis. Nuo to laiko marijonai turėjo gyventi ir dirbti išsisklaidę. Kunigai tarnavo įvairiose vyskupijose. Broliai vienuoliai, nepaisydami priespaudos ir persekiojimų, toliau ištikimai laikėsi savo pašaukimo, dažniausiai dirbdavo zakristijonais arba kitaip padėdavo kunigams. Nedidelė dalis marijonų prasiskverbė į Vakarus ir iš ten įvairiais būdais rėmė savo brolius, kartais vien tuo, kad neleido pasauliui užmiršti Lietuvos Bažnyčios, priverstinai nutildytos ilgiems metams.

Tačiau netgi ir tais metais marijonai netylėjo. Kunigas Vincentas Inkratas tikriausiai buvo vienintelis klebonas, sugebėjęs netgi sovietinio teroro metais pastatyti Lietuvoje naują bažnyčią. Kunigas Pranas Račiūnas talkino leidžiant ir platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kunigas Vaclovas Aliulis ugdė būsimus dvasininkus pogrindinėje seminarijoje, redagavo liturgines knygas. Kunigas Pranas Šulskis, sovietų karių peršautas ir nuo juosmens paralyžiuotas, keliasdešimt metų buvo atrama ne tik marijonams – jis vykdė provincijolo pareigas, – bet ir nesuskaičiuojamai daugybei seserų vienuolių bei jaunimui, kurie jo namuose atlikdavo rekolekcijas bei gaudavo dvasinę paramą. Sunku išvardyti viską, kas vykdavo tais laikais.

Marijonai nūdien

Kokie marijonai yra dabar? Kokie dabartiniai jų prioritetai? Kaip dabar jie išreiškia ištikimybę savo charizmai?

Apvaizda vėl pasireiškė, kai 1987 m. Jonas Paulius II, minint Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų, paskelbė palaimintuoju marijonų atnaujintoją Vilniaus arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Šis impulsas marijonams suteikė drąsos atgaivinti bendruomenės gyvenimą Lietuvoje. Sugrįžę iš įvairių parapijų dvasininkai iš naujo kūrė brolių bendruomenes Marijampolėje, Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. Kardinolas A. J. Bačkis pakvietė marijonus dirbti Vilniuje, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijoje. Keli jauni kandidatai, po noviciato Marijampolėje ir studijų marijonų seminarijoje Liubline, Lenkijoje, sugrįžo į Lietuvą ir įgyvendina tarnystės idealą, nurodytą palaimintojo Jurgio: tarnauti Kristui ir Bažnyčiai. Šiuo metu marijonai dirba Marijampolėje, Kaune, Vilniuje ir Panevėžyje.

Marijampolė yra ypatinga vieta. Rūpinamasi ne tik išsaugoti marijonų paveldą, bet ir stengiamasi, kad jis būtų prieinamas kuo gausesniems piligrimams iš Lietuvos bei užsienio. Kasmet liepą rengiami Palaimintojo J. Matulaičio atlaidai, kiekvieno mėnesio 12 dieną vyksta jo minėjimai. Siekiama įkurti marijonų atnaujintojo Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasingumo skleidimo ir studijų centrą.

Marijampolėje jau daugiau kaip 10 metų veikia marijonų mokykla, tęsianti prieškarines marijonų auklėjimo tradicijas. Šiuo metu joje mokosi ir mergaitės. Mokykla turi savo kapelioną, palaiko ryšius su užsienio mokyklomis, o kiekviena mokslo diena pradedama ir baigiama malda. Ši mokykla – ne tik mokymosi vieta, bet ir nuoširdi bendruomenė, kurioje kiekvienas jaučiasi reikalingas ir svarbus. 2007 metais LR Švietimo ministerija mokyklai suteikė gimnazijos statusą; tai tik dar labiau patvirtina aukštą jos mokymo lygį ir mokytojų profesionalumą. Gimnazijai vadovauja – marijonų provincijolas, kun. dr. Vytautas Brilius. Jis taip pat yra Marijonų talkininkų centro Kaune direktorius. Talkininkai – tai marijonų pasauliečių bendradarbių judėjimas. Kauno talkininkai leidžia sekmadienio šv. Mišių tekstus, vaikų katekizmus, įdomias knygutes jaunimui ir šeimoms, organizuoja maldos akcijas, globoja Šventojo Kryžiaus relikvijas Šv. Gertrūdos bažnyčioje ir žvakių koplyčią – didžiuma jų dega kaip maldų už mirusiuosius ženklai.

Kunigą Kęstutį Brilių iš Panevėžio jau kuris laikas pažįsta „Marijos radijo“ klausytojai. Jis tapo ir neseniai įkurtos Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos bendradarbiu. Ši draugija vienija tikinčiuosius, norinčius ne tik geriau pažinti palaimintojo Jurgio dvasingumą, bet ir išreikšti jį konkrečia veikla.

Marijonai Lietuvoje vadovauja dviem parapijoms – Marijampolėje ir Vilniuje. Abiejose parapijose veikia įvairios grupės ir bendruomenės, pagyvinančios jų gyvenimą. Ypatingu ženklu marijonams tapo neseniai įvykusi jų įkūrėjo tėvo Stanislovo Papčinskio beatifikacija. Įsteigdamas šią vienuoliją, jis skatino savo brolius teikti pagalbą kunigams ir uoliai rūpintis jiems patikėtais tikinčiaisiais.

Nors šiuo metu marijonų tarnystė iš pirmo žvilgsnio atrodo kitokia nei marijonų, įsikūrusių prie Šešupės daugiau kaip prieš 250 metų, veikla, tačiau ja aiškiai atsiliepiama į Jono Pauliaus II kvietimą, pasakytą beatifikuojant vienuolijos atnaujintoją palaimintąjį Jurgį: turite eiti pas „naujuosius vargšus“. Jais dabar pirmiausia laikytini žmonės, niekada negirdėję apie Dievą, Jo Gailestingumą arba nesupratę šios žinios.

Dievo Meilės ir Jo Gailestingumo tiesą, žinią, jog nė vienas, netgi klystantis, nebus paliktas vienišas, marijonai, savo Globėjos Marijos pavyzdžiu nurodydami Jos Sūnų, stengiasi perduoti žmonėms, pas kuriuos Dievas juos siunčia ir šiandien.