Palaimintasis JURGIS MATULAITIS

Jurgis Matulaitis – kol kas vienintelis palaimintuoju paskelbtas XX amžiaus pradžios lietuvis. Gilią ir įvairiapusišką palaimintojo Jurgio asmenybę itin vykusiai apibūdino jį 1987 m. birželio 28 d. beatifikavęs popiežius Jonas Paulius II, pavadindamas šį ištikimą Dievo tarną „žmogumi pagal Dievo širdį“.

Jurgis Matulaitis gimė 1871 metų balandžio 13 d. netoli Marijampolės esančiame Lūginės kaime, ūkininkų šeimoje. Nūdien palaimintojo gimtinėje pastatyta koplyčia, joje švenčių progomis gausiai renkasi tikintieji. J. Matulaitis nuo mažumės buvo gabus mokslams, darbštus, bet sykiu itin kuklus. Jo gyvenimas anksti paženklintas kryžiumi – vos dešimties sulaukęs liko visiškas našlaitis, negana to, dėl skurdžių gyvenimo sąlygų susirgo kaulų tuberkulioze, kankinusia jį visą gyvenimą. Itin sunkios gyvenimo sąlygos nesutrukdė J. Matulaičiui aukso medaliu baigti Petrapilio dvasinę akademiją ir Fribūre apsiginti irgi aukščiausiais balais įvertintą disertaciją.

Jurgio Matulaičio veikla buvo labai plati, sykiu telkianti ir atnaujinanti Bažnyčią Lietuvoje. J. Matulaitis anksti įsitraukė į krikščioniškąją socialinę veiklą, skleidė Bažnyčios socialinį mokymą, padėdavo vargšams, nepaisydamas tautybės ir religijos skirtumų. Jurgis Matulaitis – tuo metu merdėjusios marijonų vienuolijos atnaujintojas, dviejų moterų vienuolijų – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų ir Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų – steigėjas.

1918 m. gruodžio 1 d. J. Matulaitis įšventinamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šią tarnystę atliko itin pasiaukojamai, su išmintinga ir kantria ganytojo meile gydė istorines lietuvių ir lenkų santykių žaizdas. J. Matulaičio ganytojo tarnystės vaisiai tebematomi iki šiol. Jis taip pat savo žiniomis ir darbu daug prisidėjo prie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių pagerinimo, Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo. Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 dieną, čia ir palaidotas. 1934 m. spalio 24 d. jo kūnas perkeltas į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią.

Jau laidojant arkivyskupą Jurgį Matulaitį kalbėta apie jį kaip apie šventąjį. Ilgainiui J. Matulaičio šventumo garsas ne blėso, bet vis plačiau sklido. Marijampolės bažnyčioje sarkofagui su Jurgio Matulaičio kūnu tapus lengviau prieinamam, žmonės prie jo kapo dažnai prašydavo malonių jo užtarimu. Ant sarkofago ėmė rastis raštelių su padėkomis už gautąsias malones. Tai davė akstiną Romoje 1953 m. pradėti beatifikacijos bylą. Per 34 beatifikacijos proceso metus „Beatifikacijos proceso žiniose“ paskelbta beveik 1000 liudijimų apie arkivyskupo Jurgio užtarimu patirtas malones.

Iš palaimintojo rašytinio palikimo išskirtinas jo dvasinis dienoraštis „Užrašai“, liudijantis J. Matulaičio kontempliatyvumą, dvasios gyvenimo intensyvumą ir gilumą. Palaimintojo „Užrašai“ daugeliui nūdienos skaitytojų pasitarnauja kaip ugdantys maldos gyvenimui, taip pat kaip telkiantys bendruomenę.

Patraukti palaimintojo arkivyskupo Jurgio gyvenimo pavyzdžio ir Dievo malonių, gaunamų jo užtarimu, tikintieji švenčia jo gimimo dangui dieną – sausio 27-ąją, liepos mėnesį visą savaitę būriai piligrimų iškilmingai švenčia Jurgio Matulaičio beatifikacijos metines. Nepaliaujama melsti palaimintojo Jurgio kanonizacijos – paskelbimo šventuoju.