Labai jau netikėtas ir neįprastas ritualinis gestas plauti kojas. Tuo labiau keista, kad tai vyksta lyg ir tos pačios vakarienės, kurios metu sinoptinėse evangelijose laiminama, laužiama ir dalinama duona bei vynas kaip Jėzaus kūnas už nuodėmes ir naujosios Sandoros kraujas, laiku. Gestai, kurie taps Eucharistijos pagrindu. Jono eucharistija -kojų plovimas. Ne toks jaukus ir iškilmingas. Pernelyg daug šiam gestui reiktų nugalėti savyje gėdos ir susvetimėjimo.

Sunku įsivaizduoti, kaip krikščionybė būtų vysčiusis, jeigu Eucharistija būtų buvusi tokia. Ne duonos laužymas, ne vynas, bet koją plovimas. Juk Jono evangelijoje tik tai. Gal būtų buvę įveikta daugelis barjerų, skyrusių ir tebeskiriančių žmones - susvetimėjimas, priešiškumas, panieka, neapykanta?

Liturginis veiksmas, kuriam išvakarėse Betanijoje pradžią padarė Marija, apipildama Jėzų kvepalais, jo kojas aliejumi ir jas šluostydama plaukais. Kojos – kaip ta kūno vieta, prie kurios negali pasilenkti, neįveikdamas/a savyje savo puikybės. Po šio ritualo Jėzus Jono evangelijoje sakys dar ilgą kalbą apie tarpusavio meilę, kurią palieka kaip naują įsakymą, ir apie vienybę. Tai būtent šio naujojo įsakymo liturginė išraiška. Visiškai naujas liturginis gestas.

Liturginiai rankų plovimo ir pasinėrimo, arba kitaip - krikšto, ritualai kai kuriuose judėjų religiniuose judėjimuose buvo gana dažni. Ritualiniai baseinai, kuriose moterys ir vyrai pasinerdavo, kad taptų švarūs - ir ne tik tam, kad galėtų dalyvauti Šventyklos ritualiniuose aukojimuose, bet tiesiog tam, kad labiau priartėtų prie šventumo, nes to reikalauja paprasčiausia žmogiška intuicija, ieškanti kelio prie šventumo. Jonas Krikštytojas "krikštydavo", t.y. panardindavo norinčiuosius vandenyje po atgailos - sielos apvalymo - akto. Kai kurios pamaldžiųjų bendruomenės vos ne kasdien atlikdavo pasinėrimo į vandenį ritualus. Sinagogos dažniausiai buvo statomos kuo arčiau vandens telkinių: galbūt tam, kad norintieji galėtų atlikti apsiplovimo ritualą, galbūt ir tam, kad paprasčiausiai buvo manoma, kad pati vieta šalia vandens telkinio kažkuo švaresnė, o tuo pačiu ir šventesnė. Ir visa tai tik kaip išorinis savęs pašventimo ženklas, ne vien tik judėjų kultūroje priimtas kaip religinis apsivalymo gestas: ir hindų kultūroje, ir senovės persų taip pat...

Fariziejai dažniau praktikuodavo rankų plovimo ritualą palietus šventų tekstų ritinius, šabo vakarienės metu po duonos ir vyno palaiminimo ir paragavimo. Tokiais atvejais plovimas reiškė rankų sugrąžinimą prie kasdienybės, šventumą palikus vandeniui. Visiškai priešinga plovimo prasmė. Vietoj įprasto nuplovimo to, kas nešvaru ir kasdienišką nuplaunama tai, kas sakralu, kad nesuterštų kasdienybės dulkės, kad šventumas nebūtų išniekintas. Tik mokinių kojos, matyt, nebuvo lietusios nieko švento, tik žemę.

O Jėzus imasi vandens. Galbūt kaip simboliško apvalymo, o tuo pačiu ir pašventinimo, gesto. Tačiau apvalymas ir apsivalymas, o tuo pačiu ir pašventinimas šį kartą įmanomas tik meilėje. Ji ir tegali paliesti giliausias ir intymiausias mūsų gelmes, kurios tik tokiu būdu gali ir turi būti apvalytos, pašventintos ir perkeistos.

„Žinodamas, kad Tėvas visa atidavęs į jo rankas...“ (Jn 13,3a); „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13,1b). Viskas atiduota ir einama iki galo. Galbūt tokią prasmę turi rūbų nusimetimas ir pasilenkimas prie „savųjų pasaulyje“ kojų, kad jas nuplautų. Visa tai - dėl meilės iki galo.

Galbūt tos meilės, kuri pajėgi apsinuoginti, prarasti saugumo ir savimeilės jausmą, ir į kurią tegalima atsiliepti tik taip pat prarandant savo saugumo ir savęs pakankamumo jausmą, kokį simboliškai suteikia apavas. Apavas būdavo nusiaunamas pasninkaujant, kad tuo būtų išreikštas savęs nepakankamumas Dievo akivaizdoje: Izraelio žemė - tokia akmenėta, saulės išdeginta - beveik neįmanoma basam ja vaikščioti.

Kai ką nors mylime, taip pat nesijaučiame sau pakankami. Būname ypač pažeidžiami ir nesaugūs. Juk negalime taip pasisavinti kito žmogaus, kad jis niekada nenusigręžtų nuo mūsų, neišduotų, nepaliktų. Tik jei nemylim, niekuo ir nerizikuojanti. Meilė padaro mus pažeidžiamus ir silpnus, dažnai prarandam sveiką protą. Bet kartu padeda atlikti tai, kas atrodytų neįmanoma tebesilaikant sveikos nuovokos. Ko niekaip kitaip nepajėgume padaryti.

Pagal evangelistą Joną Jėzus paliko tik vieną - meilės - eucharistiją. Tik tokią kunigystę, kuriai esame pašvęsti visi ir visos. Tereikia leistis būti meilės sudaužytam/ai, nenustojant mylėti net ir išdavystės akivaizdoje. Tai vidinis kojų nuplovimo gestas, kurį kiekvienas ir kiekviena kasdien galime atlikti kaip eucharistiją.

A. P.