Atlikęs savąją misija, Sūnus pasilieka broliuose per savąją Dvasią. Būtent juose Jėzus tęsia savo pasiuntinybę. O pastarosios šerdis yra liudyti Tėvo meilę, Tėvo, kuris yra ir kiekvieno iš mūsų Tėvas. Paskutinės Vakarienės menėje Jėzus prižadėjo nepalikti savo mokinių našlaičiais. Pažadėjo sugrįžti, idant suteiktų savosios ramybės, savojo džiaugsmo ir padarytų mokinius liudininkais viso pasaulio akivaizdoje. Šiandien Jėzus ištesi savuosius pažadus. Dvasios dovana įgalina pradėti Apaštalus gailestingumo skelbimo misija, lygai taip pat, kaip prie Jordano ji išvedė Jėzų į žmones pradėti Karalystės skelbimo misiją. Dvasia visada yra misijos Įkvėpėjas. Be jos nėra veržlios gyvybės, dinamizmo, autentiškumo. Be jos Bažnyčia lieka užsidariusi tarp savųjų baimių sienų ir kartkartėmis tik besivadovaujanti teisinėmis kategorijomis tokiomis kaip: ,,turiu teisę - neturiu teisės”.

Mokiniai, nors ir žino, jog kapas jau tuščias, tačiau dar nėra Prisikėlusiojo. Iki susitikimo jiems dar reikia prieiti. O susitikti Prisikėlusįjį nėra taip paprasta. Reikia pereiti nakties, tikėjimo ir pasitikėjimo kitais kelią. Tačiau žmogus šiame kelyje nėra paliktas vienas. Dievas neleidžia jam nusileisti vien tik į natūralistinių religijų dievybės paieškas. Jis pats išeina padėti mūsų silpnumui. Viešpats nesigėdina savo mokinių, kurie jį išdavė išsigindami ir pasislėpdami iš baimės. Išsirinko juos ne todėl, kad jie buvo stiprūs bei šaunūs, bet todėl, kad buvo silpni ir bailūs, o tik tokie būdami, jie yra reikalingi Viešpaties. Prisikėlusysis parodo jiems savo pervertas rankas ir šoną – savo meilės jiems ženklą – ir kviečia į jas įsižiūrėti. Nukryžiuotasis nėra bankrutavęs apsišaukėlis, kurį nugalėjo blogis. Jo žaizdose slypi mūsų gyvybė, nes jis ,,nugalėjo mirtį ir apreiškė prisikėlimą”. Iš šių žaizdų liejasi ramybė pripildyta džiaugsmo. Šis džiaugsmas – tai mūsų prisikėlimas, nes gyvename iš jo meilės mums.

Jo žaizdose atsiskleidžia, kaip ,,Dievas pamilo pasaulį” ir ką reiškia ,,mylėti iki galo”. Meilė čia pasirodo kaip įsipareigojimas, kurį privalu tęsti krikščioniui. Idant sugebėtume įgyvendinti šį įsipareigojimą, Jėzus duoda mums savo Dvasią, kurios dėka Dievo gyvenimas tampa mūsų gyvenimu. Šios Dvasios dovana padaro, kad  akmeninės širdys tampa žmogiškosiomis širdimis, gebančiomis atleisti, nukęsti, išsižadėti. Ši Sūnaus dvasia daro mus sugebančius gyventi gyvenimą, kuriame blogis yra nugalimas gerumu. Tasai Dvasios kvėpimas taip pat primena Adomą, kuriam Dievas kvėpė savo dvasios, suteikdamas jam gyvybę. Tai nauja gyvybė, dieviška gyvybė, kuria Dievas dalijasi su žmogumi.    

Šiose žaizdose apsireiškia mūsų, kaip Dievo sūnų ir dukterų,  tapatybė iš kurios plaukia pasiuntinybė pasaulyje. Mokiniai turi skelbti ir aktualizuoti nuodėmių atleidimą. Atleidimas realizuoja žemėje Tėvo meilę. Tuo būdu Bažnyčia tampa išganymo sakramentu visai žmonijai, nes tęsia Dievo Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmes, misiją. Taigi, krikščionių pasiuntinybė yra tapati Sūnaus pasiuntinybei, kuris nuplovė savo mokiniams kojas ir nušluostė jas. Sunkus tai dalykas, gal net gali pasirodyti, kai kam, ir neįgyvendinamas. Iš tiesų, pats iš savęs mylėti kitą žmogus negali, arba jei ir myli, tai tik komercine meile. O koks gi čia nuopelnas mylėti tuos, kurie mus myli? Menkas! Be Šventosios Dvasios įtakos, kuri yra meilės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus, tai yra neįmanoma. Neįmanoma autentiškai mylėti pačiam nepatyrus meilės. Tik kito meilės patirtis išjudina meilės atsakui. Tik Dievo meilės patirtis įgalina kita žmogų mylėti ne komerciškai. Dvasia, ir tik ji, paskatina ištarti: ,,Jėzus yra Viešpats”, Dievas, kurio rankos ir kojos yra pervertos ,,dėl mūsų”. Be šios Dvasios ,,kumštelėjimo”, Jėzus lieka tik bankrutavęs revoliucionistas, arba geriausiai -  dvasinis mokytojas – beje, tik vienas iš daugelio...

2005 m.

k. T. M.