SIELOS KULTŪRA

VIII dalis. Susivienijimo kelias

 

Susivienijimo su Dievu problemos

 

                    Siela, pasitaisiusi iš didelių ir mažų nuodėmių, nugalėjusi savo silpnybes, įsigijusi dorybių, tenesustoja pusiaukelėje, bet tesistengia atidžiai stebėti Šventosios Dvasios įkvėpimus, jautriai į juos atsakyti. Ji jau laikoma pribrendusia intymiai vienybei su Dievu. Tokie asmenys žingsnis po žingsnio tesistengia vis kilti aukštyn, į tobulumo viršūnes. Šis laikotarpis dvasios gyvenimo mokytojų vadinamas  s u s i v i e n i j i m o  k e l i u.

           Įžengusiems į šį kelią nereikia turėti iliuzijų, kad jau dabar galės ilsėtis Dieve. Tokioms aukštumoms pribręsti galima tik palaipsniui, laikantis patyrusio vadovo nurodymų. Jeigu aplenktume Dievo malonės veikimą ir normalų dvasinį brendimą, tai greičiau tik suardytume savo nervus, nusiviltume, ir tektų į viską numoti ranka: „Tai juk neįmanomi reikalavimai mums, žemės vabalams“.

           Ko neįmanoma pasiekti iš karto, pasidaro ne taip labai sunku po ilgesnių pratybų bei grūdinimosi. Dievo meilė bei Jo pagalba padeda nugalėti ir didžiausias kliūtis. Deja, ir vienuolių daugelis dėl silpno paruošimo noviciate ir literatūros gimtąja kalba trūkumo neturėjo supratimo apie aukštesnį dvasinį gyvenimą.

           Dievo malonė be ypatingo reikalo stebuklų nedaro. Nežinant kelio, vargas žengti pirmyn. Žinojimas dažnai uždega norą eiti. Todėl daugeliui seselių vienuolių bus naudinga bent bendrais bruožais susipažinti su susivienijimo su Dievu keliu, kad jų širdyse vis galingiau užsiliepsnotų Dievo ir sielų meilė ir subrandintų ir mūsų krašte daugiau gilios dvasios asmenų.

           Tad metas plačiau susipažinti, kaip siela bręsta, vis siekdama artimesnės vienybės su Dievu, kokie charakteringi brendimo ženklai, kokių priemonių imtis, kad ta vienybė būtų vis intymesnė.

           Pirmiausia susipažinsime,

1)     kokio tikslo turime siekti šiuo metu,

2)     kokios šio laikotarpio žymės.

 

1. Kokio tikslo turime siekti?

 

           Šio laikotarpio tikslas – kuo glaudesnė vienybė su Jėzumi. Mes turime rūpintis gyventi tik dėl Dievo, mumyse gyvenančios Švenčiausiosios Trejybės. Tobulo krikščionio tikslas – Ją garbinti, Jai darbuotis, Ją mylėti. Mylėti ne paviršutiniškai, o nuoširdžiai, karštai. Tokie žmonės turi užmiršti save, kad pajėgtų dažniau mąstyti apie Dievą, gyvenantį mūsų sielos gelmėse. Į Jį turi krypti visos mūsų mintys, troškimai ir veiksmai, turime visai atsiduoti Dievui.

           Kadangi mes vien tik savo jėgomis tokios vienybės pasiekti nepajėgiame, turime jungtis su Jėzumi. Krikštu įjungti į dieviškąjį gyvenimą, turime jį ugdyti, rūpestingai pasiruošdami priimti šventuosius sakramentus. Po Komunijos reikia stengtis dienos metu ilgesnį laiką būti susitelkę, kad Kristaus mintys taptų mūsų mintimis, kad jos gaivintų vidinį mūsų gyvenimą iki tokio laipsnio, jog galėtume sakyti su apaštalu Paulium: gyvenu ne aš, o manyje gyvena Kristus. Kad galėtume pasiekti tokią būseną, Jėzus dėl savo nuopelnų bei maldų siunčia mums Šventąją Dvasią. Ji mums padeda persiimti Kristaus dvasia. Sutikdami klausyti Šventosios Dvasios, paklusdami Jos įkvėpimams, pradėsime mąstyti, kalbėti ir veikti, kaip būtų veikęs Kristus, būdamas mūsų vietoje. Taip mūsų sieloje gyvenanti Šventoji Dvasia kartu su mumis garbina Dievą, išmoko mus ir per mus kitus karščiau mylėti Dievą. Nors šiuo dvasinio gyvenimo tarpsniu labiausiai nusiteikta garbinti Švenčiausiąją Trejybę, asmuo nenustoja jungęsis su Jėzum ir per Jį siekia suartėti su Dievu Tėvu.

                     

                     

Charakteringosios susivienijimo kelio žymės

 

           1/ Viskas paprastėja, siekiant glaudžios vienybės su Dievu, Dievą mylint visa širdimi. Tada žmogus beveik nuolat gyvena Dievo akivaizdoje, jaučia Jo artumą visą laiką. Todėl rūpestingai vengia prisirišimo prie bet kokio kūrinio, brangina nuošalumą ir tylą. Po truputį tarsi įsirengia savo sieloje mažutį kambarėlį, kur nuoširdžiai bendrauja su Jėzumi, su Dievu. Taip tarp žmogaus ir Dievo susidaro vis tvirtesnis ryšys.

           Dievo meilė tampa ne tik pagrindine, bet, galima sakyti, vienintele dorybe; kitos dorybės – tai tik skirtingi tos pačios meilės pasireiškimai. Tokiu būdu supaprastėja ir malda. Mąstyme mažėja svarstymui skirtas laikas, daugiau vietos užima ugningi aktai, ir jie, vis paprastėdami, virsta pastoviu nuoširdžiu žvilgsniu į Dievą.

           Taip paprastėja ir visas dvasinis gyvenimas. Anksčiau siela skyrė atskirą laiką maldai, dabar visas gyvenimas virsta nuolatine malda; vis tiek, ar žmogus dirba, ar ilsisi, ar vienas, ar tarp kitų – tokio asmens mintis visą laiką nukreipta į Dievą, valia derinama su Dievo valia  ir kiekvienu momentu daroma, kas Jam patinka. Toks prisitaikymas prie Dievo valios yra nuolatinis meilės reiškimas, tobulas atsidavimas Dievui. To asmens maldos, darbai, vargai, kentėjimai, pažeminimai tobulai garbina Dievą. Šventasis Pranciškus Asyžietis tai išreiškė žodžiais: „Mano Dievas man viskas“.

           2/ Šiuo keliu einantieji pasiekia didelio sielos tyrumo laipsnį. Ne tik stengiamasi atsilyginti bei atitaisyti praėjusio gyvenimo klaidas, bet ir atsisakyti visko, kas veda į nuodėmę, bijoma net ir mažiausio sąmoningo nusikaltimo Viešpačiui, rūpinamasi jokia smulkmena nepasipriešinti malonės veikimui. Žinoma, ir toks asmuo gali iš žmogiško silpnumo nusikalsti Dievui ir žmonėms, bet savo kaltę tuojau nuoširdžiai apgaili. Sielos skaistinimas, pradėtas dvasinio gyvenimo pradžioje, tęsiamas apšvietimo tarpsnyje, siekiant dorybių, kilniai priimant Apvaizdos skiriamus kryželius, baigiamas pasyviaisiais bandymais. Bet apie tai bus kalbama vėliau.

           3/ Didelis sugebėjimas save valdyti, pasiektas vykdant pagrindines moralines ir teologines dorybes, savo dvasios galias palaipsniui palenkiant Dievo valiai. Tuo būdu pamažu siekiama pirmųjų tėvų sielos tyrumo būsenos prieš pirmąją žmogaus nuodėmę. Sugebantis visur valdytis asmuo gali visiškai atsiduoti Dievui.

           4/ Trokštama nuolat galvoti, mąstyti apie Dievą, nuolat su Juo kalbėtis, rūpinamasi viskuo Jam patikti. Tokie asmenys kenčia, kad negali pastoviai bendrauti su Dievu, atlikdami savo luomo ar tarnybos pareigas. Jie stengiasi nuolat prisiminti Dievą, instinktyviai į Jį krypsta, kaip magneto rodyklė į šiaurę. Todėl psalmininkas gieda: „Mano akys visada nukreiptos į Viešpatį“.

           Susipažinsime su kai kurių šio aukšto tobulybės laipsnio mokytojų mintimis, su jų sistema, nurodančia, kaip sielos kyla į aukščiausias tobulumo viršūnes. Tie autoriai kalba apie 5 dvasinius pojūčius, Šventosios Dvasios vaisius ir palaiminimus, įvairias kontempliacijos rūšis, jų patiriamus išgyvenimus, apie mistinius reiškinius, lydinčius aukštuosius dvasios gyvenimo laipsnius. Pagaliau paminėsime, kaip dvasinę pažangą galima jungti su liturginiais metais; dvasios vadovams bus duodama nurodymų, kaip atskirti tikrus mistinio gyvenimo reiškinius nuo liguistų svaičiojimų. Atrodo, šiais klausimais ir mūsų krašte net maldingų kunigų yra padaryta stambių klaidų, kad yra linkusių per greitai patikėti visokiais apreiškimais neapreiškimais, tariamais stebuklais. Kai aklą veda aklas, abu įkrinta į duobę.

 

                      PENKI DVASINIAI POJŪČIAI IR ŠVENTOSIOS DVASIOS DOVANOS

 

           Kai kurie Bažnyčios tėvai, teologai ir daugelis mistinės teologijos autorių, nagrinėjančių aukščiausio tobulumo klausimus, kalba apie penkis dvasinius pojūčius, panašius į vaizduotės jausmus, kada tiesiog savo vaizduote matome, girdime, jaučiame, skonimės kokiu nors vaizdu, pavyzdžiui, Paskutinės vakarienės scena.

           Ką gi aš myliu? Kada Tave myliu? Tai yra tam tikra šviesa, tam tikras garsas, tam tikras kvapsnis, tam tikras maistas, tam tikras palietimas: ir visa tai yra patiriama manyje. Mano siela mato blizgančią šviesą, kuri nėra erdvės apgaubta, ji girdi balsą, kuris, laikui slenkant, nenutiltų, jaučia kvapą, kurio vėjas negali nunešti, ragauti maisto, kurio alkis negali sumažinti, ir prisiliesti prie To, kurio ir pasitenkinimas neleidžia palikti.

           „Štai, ką aš myliu, kai myliu savo Dievą“ (šv. Augustino Išpažinimai).

           Kaip reikia suprasti šie dvasiniai jausmai? Jie atrodo esą Šventosios Dvasios, ypač supratimo ir išminties dovanų, veikimo išdava. Taip dvasiniam regėjimui ir girdėjimui atitinka supratimo dovana, kuri padeda mums geriau įsižiūrėti, kas yra Dievas ir dieviškojo gyvenimo tiesos, ir išgirsti, ką Dievas kalba į mūsų širdis. Kitiems trims pojūčiams atitinka išminties dovana, kuri leidžia skonėtis Dievu, gėrėtis Jo tobulumo kvapsniu, įeiti su Juo į kontaktą, tarsi Jį apkabinant. Tai yra patirtinis Dievo pažinimas. Taip mąstė didieji Bažnyčios daktarai: šv. Augustinas, šv. Tomas, T. Poulain’as ir T. Garrigou-Lagrange‘as.

                                          

Šventosios Dvasios vaisiai ir palaiminimai

 

           Su Šventosios Dvasios dovanomis turi ryšį ir Šventosios Dvasios  vaisiai ir palaiminimai.

           Kaip dovanai duotos Šventosios Dvasios malonės, jie turi šį tą bendro su dovanomis ir jas papildo.

 

Šventosios Dvasios vaisiai

 

           Siela, ištikimai bendradarbiaudama su veikiančiąja malone, įveiksminančia jos dorybes ir Šventosios Dvasios dovanas, atlieka įvarius gerus darbus, iš pradžių netobulai, su vargu, toliau vis geriau ir geriau, kol pagaliau jie pasidaro malonūs ir lengvi taip, kad širdį pripildo šventu džiaugsmu. Tai ir yra Šventosios Dvasios vaisiai, kurie gali būti charakterizuojami kaip dorybių aktai, pasiekę tam tikro tobulumo, ir jų vykdymas sielą pripildo švento džiaugsmo.

           Šv. Paulius jų išskaičiuoja devynis: džiaugsmas, ramybė, kantrumas, malonumas, gerumas, romumas, meilumas, ištikimybė, kuklumas, susilaikymas, skaistybė (žr. Gal. 5,22).

           Teisingai pastebi šv. Tomas Akvinietis, kad skaičius devyni yra simbolinis ir iš tikrųjų Šventosios Dvasios vaisiais galima laikyti visus gerus darbus ar dorybes, kur siela randa dvasinės paguodos. Taip J. Schrijversas priskiria Šventosios Dvasios veikimui ir džiaugsmą save laikyti nieku, mylėti Jėzų, jaustis Marijos vaiku (plg. Les ames confiantes, p. 312 – 348).

           Šventosios Dvasios vaisiai skiriasi nuo antgamtinių dorybių ir Šventosios Dvasios dovanų taip, kaip veiksmai skiriasi nuo pačios galios. Tačiau ne visi geri darbai nusipelno Šventosos Dvasios vaisių vardą, bet tik tie, kurie yra lydimi tam tikro dvasinio džiaugsmo.

           Iš pradžių gerieji darbai gali pareikalauti  didelių pastangų, ir kartais jie esti kartūs, lyg neprinokęs vaisius. Bet kai po truputį prie jų priprantame, jie palengvėja, tampa atliekami be didelių pastangų, net su džiaugsmu taip, kaip iš įpročio atliekami veiksmai. Tuomet juos ir galime vadinti Šventosios Dvasios vaisiais. Taip ugdant dorybes ir Šventosios Dvasios dovanas, galima įsigyti Jos vaisius ir jų dėka pasiekti Kristaus palaiminimų būseną, kuri yra amžinosios laimės įžanga.

           Tinka plačiau susipažinti su Šventosios Dvasios dovanomis.

 

           Ramybė

           „Ramybė jums“ (Kristaus pasveikinimas, atsikėlus iš mirties).

           Susipažinsime su keletu Šventosios. Dvasios paguodų. Teikiamas nepaprastas džiaugsmas padeda sieloms sekti Kristumi ir kilti į tobulumo aukštumas, visko atsižadėti, kas laikina, užsidegti karšta Jo meile.

           Tvirta, pastovi ramybė yra išdava išdava tobulo darnumo sielos santykiuose sielos su Dievu, žmogaus viduje tarp jo galių ir jo santykiuose su artimu.

           Šv. Augustinas ramybę vadina tvarkos iššaukta tyla. Jei žmogus laikosi Dievo nustatytos tvarkos, kuri Dievo jam skirta, jis pajunta ramybę.

           Norint pasiekti tą vidaus darnumą, nebūti blaškomam visokių besikeičiančių nuotaikų, reikia stengtis visada būti patenkintam Dievo lėmimais, ir visais atvejais, net ir ašaromis riedant per veidą ar kenčiant skriaudas, ligas ir skausmus, visuomet tarti ačiū už viską.

           Kai kurie Dievo leidžiami dalykai žmogui patinka, o kai kurių jis kratosi. Tobulumo siekianti siela atsiduoda Dievui ir paprastai priima vienus ar kitus. Ji nesistengia išvengti išorinio ar vidinio džiaugsmo išgyvenimų, nejaučia pareigos atsižadėti paguodos ar pasisekimo nešamo džiaugsmo dėl to, kad yra nusidėjusi arba lyg turėtų pareigą tuo atveju nusigalėti. Ne! Ji taip nesielgia, nebent būtų gavusi iš Dievo specialų įkvėpimą. Ji žino, kad tai visa iš Dievo. Ji priima dangiškus džiaugsmus,                          bet prie jų neprisiriša. Jų atsisakydama  ji galėtų užgauti gerąjį Tėvą, nustotų buvusi pasitikkinčiu Jo  vaiku, išeitų iš Dievo numatytos krypties. Jei Dievas duoda paguodos, tai matyti, kad ji yra reikalinga.  Paguodos yra lyg alyva, kuri reikalinga patepti vidaus mechanizmui. Be tepalo jis greit ims gesti.

           Geros sielos ramiai sutinka ir vargus, dvasios ir kūno kančias, gyvenimo smūgius, draugų nedėkingumą, užmiršimą ir visokius kryželius, kurie nuolat sutinkami einant gyvenimo keliu. Jei tai Dievo buvo norėta ir leista, kodėl mums jų kratytis? „Jeigu gera priemonė iš Dievo rankų, kodėl neturėtume priimti bloga“ (Job. 2,10).

           Kilni siela stengiasi šypsotis visokiose aplinkybėse ir visais atvejais sakyti: „Teesie“. Pasitikinti siela remiasi Šv. Rašto žodžiais, taip ji sugeba sušvelninti arba nejausti gyvenimo kartumo ir padeda tokio gyvenimo siekti kitiems. Pavyzdžiui, daug dirbdama ir jausdama pragyvenimo trūkumus, tokia siela atsimena Išganytojo žodžius: „Palaiminti neturtėliai“ (Mat. 5,3). „Dievas mano Tėvas, Jis rūpinasi mumis“ (I Petro 1,7). Kai rytojaus dienos rūpesčiai užgula visa savo našta, ją guodžia posakis: „Kiekvienai dienai gana jos vargo“ (Mat. 6,34). Kartais širdį užgauna žmonių neteisingumas ar žiaurumas. Tuomet siela atsimena: „Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės“ (Mat. 5,10).

           Kartais pagundos užpuola visa savo jėga ir įkyrumu, atrodo, jau žus gyvenimo laivelis nuodėmės bangose; abejonės kankina – ar ilgai dar pajėgsiu priešintis, – , tuomet ji atsimena Išganytojo žodžius: „Nebijokite, tai aš“ (Jon. 6,20). „...niekas neišplėš jų iš mano rankos“ (Jon. 10,28).

           Kada slegia ją gyvenimo monotonija ir kažkoks ilgesys kamuoja širdį, tuomet ji turi tarti: „Savo kantrumu jūs laimėsite savo sielas“ (Luk. 21,19), „...aš einu jums vietos prirengti“ (Jon. 14,2). Kai spaudžia dvasinės ir fizinės kančios, ji turi kartoti su šv. Pauliumi: „Šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri bus mumyse apreikšta“ (Rom. 8,18). O kai, bailumas paralyžiuoja mūsų pastangas, teguodžia žodžiai: „Jei ką gali?  Tikinčiam viskas galima“ (Morkaus 9,23). Jei pagaliau jautrią širdį sužeidžia apsivylimas geriausiais draugais, patiriamas jų šaltumas, ji turi nepamiršti žodžių: „Amžina meile tave pamilau“ (Jerem 13,3). „Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais“ (Jon. 14,18), „Štai tavo Motina“ (Jon. 19,27). Jis rūpinasi tavimi, Jis myli tave, parodys tau tiek motiniško tyro nuoširdumo, kiek tik begali tikėtis.

           Taip kilni, mylinti Dievą siela ne tik randa paguodos skausmuose, bet ir po truputį išmoksta mylėti kryžių. Mylėjo jį pats Kristus. Per jį atpirko pasaulį. Tokia siela junga savo kančią su Kristaus kryžiaus kančia ir aukoja už blaškomas ir nuodėmėse paskendusias sielas.

           Dievu pasitikinti siela, nuolat pritardama Jo lėmimams, rūpinasi, kad ir jos viduje būtų harmoninga ramybė.

           Daugelio sielų vidinę ramybę drumsčia vidaus lygsvaros stoka: daugybė visokių norų, baimių, džiaugsmų, liūdesių ir bendrai įvairūs jausminiai pergyvenimai. Reikia valdyti tuos jausmus ir palaikyti tą tvarką, kurią mums įsako tikėjimas. Juo daugiau atsiranda stiprių nevaldomų troškimų, juo sunkiau savyje išlaikyti ramybę.

           Čia, žemėje, ne visiems tas pats dalykas neša laimę. Laimės jausmas daug priklauso nuo to, ką mes laikome laime. Jeigu valia pasitenkina turimu gėriu, ji yra laiminga. Priešingai, jeigu ji daug ko užsimano, ji nerimauja, nes negali pasiekti, ko nori. Kokia rami siela, visiškai atsidavusi Dievui ir pasitikinti Jo gerumu...

           Jos žinioj yra aukščiausias ir vienintelis būtinas pasiekti Gėris. Ji žino iš gilios patirties, kad Jis atstoja jai viską. Ji dar geriau įsitikina kūrinių tuštumu ir sąmoningu savo valios aktu stengiasi prie jų nepririšti savo širdies.

           Dievas jai suteikia visa, kas reikalinga, kad pasiektų vieną tikslą: mylėti Dievą visa širdimi ir visiškai atsiduoti Jėzui. Viešpatyje ji nuramina visus savo troškimus. Siela neatsisako ir Viešpaties siunčiamų džiaugsmų. Jame randa visą savo laimę. Ji neišgyvena apsivylimų, nesibijo, kad jos prašymus atmes gerasis Viešpats. Dievu pasitikinti siela neturi pagrindo būti nusiminusi ar nepatenkinta. Ji ugdo savyje giedrą optimizmą. Gražiai pastebi šv. Augustinas: „Dievas yra patenkintas tuo, kas yra Juo patenkintas“.

           Kad pavyktų išlaikyti ramybę savo gyvenime, ji stengiasi darniai sugyventi su kitais žmonėmis. Ką daryti, kad galėtum darnioj santaikoj gyventi su artimu, kad būtų pasiektas visuomeninis ir šeimos gyvenimo darnumas ir tos ramybės jaukumas, kurio trokšta kiekvienas žmogus? Šiam reikalui yra viena nedidelė, bet dieviško gilumo paslaptis: išmokti save laikyti paskutiniu.   

           Kristus yra pasakęs: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies; taip jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mat. 11,29).  Nuolanki siela, besijausdama iš visų esanti paskutinė, nebus įžeista kieno nors neatsargaus žodžio, nejaus kitiems pavydo, neliūdės dėl kitų pasisekimo. Siela, nuolankiai pasitikinti Dievu, nenusimena, kad mažai kas į ją kreipia dėmesio, ir mąsto: „Dėl padraytų sunkių nuodėmių man būtų vieta amžinai pasmerktai pragare. Kur bebūsiu, visur bus su manimi elgiamasi dar per gerai“.

           Toks nuolankumas išmoko dar vieno dalyko, padedančio išlaikyti ramybę su kitais žmonėmis: nesikišti į kitų reikalus ir nespręsti klausimų, kurie nėra mums pavesti. Šis dėsnis aiškus, bet retai įgyvendinamas praktikoje. Nors nėra jums pareigos, ar netyrinėjate, ką kiti kalba, kokios jų pažiūros, ką jie veikia? Ar už tai jų neapkalbate, nesmerkiate, nors sąžinė jus tai daryti neįpareigoja?

           Mažosios sielos pasiekia vidinę ramybę, kurią Jėzus mums yra pažadėjęs. Deja, nedaug sielų yra linkusių atsikratyti begalės nereikalingų rūpesčių ir pradėti sielotis vien tuo, kas yra svarbiausia.

           Dievui tikrai  visiškai atsidavusi siela,  Juo kūdikiškai pasitikinti ir tik Jo reikalais besirūpinanti, randa ramybę. Reikia rūpintis tos vidaus ramybės ugdymu. Ji padeda sieloms giliai dvasiškai subręsti. Ramybė pasiekiama tik įnešus harmonijos į mūsų santykius su Dievu, su artimu, palaikant ją tarp mūsų įvairių galių. Iš to plauks didis džiaugsmas ir negąsdins jokie pavojai.

           Šv. Paulius sako: „Džiaukitės ir dar kartą sakau, džiaukitės“ (Pilyp. 4,4). „Taigi, kas gi atskirs mus nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar suspaudimas? Ar badas? Ar plakimas? Ar pavojus? Ar persekiojimas? Ar kalavijas?... Nes esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartiniai, nei būsimieji dalykai, nei stiprybė, nei aukštumas, nei gilumas, nei joks kitas sutvėrimas negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje“ (Rom. 8,35.38-39).

 

                                           Ypatingas džiaugsmas jaustis nieku.

                      Nepaprastą džiaugsmą, kurį gali išgyventi kiekvienas žmogus, sudaro jausmas, kad esi niekis. Jį išgyveno šv. Povilas apaštalas, kada jis kalbėjo: „Aš mielu noru girsiuos savo silpnybėmis“ (2 Kor. 12,9). Sinedrijono įsakymu nuplakti rykštėmis grįžo džiaugdamiesi: „kad buvo rasti verti kentėti dėl Jėzaus vardo panieką“ (Apd. 5,41).

           Visi kankiniai yra patyrę to džiaugsmo, kada jie buvo išstatyti minios paniekai ir įžeidimams. Šventieji nuostabiai kartodavo šv. Jono nuo Kryžiaus maldą: „kentėti ir būti paniekintais dėl Tavęs“.

           Iš kur gi galėjo kilti tokie keisti troškimai džiaugtis panieka ir kitų užmiršimu, jeigu Jėzus nebūtų paniekinęs garbės ieškojimo ir nepasiėmęs kryžiaus paniekos: „Kurs už padėtą jam džiaugsmą kentėjo kryžių, nieku palaikęs pajuoką“ (Žyd. 12,2).

           Kaip Dievas, Jis negalėjo patirti džiaugsmo būti nieku, būti nevertinamu, paniekintu, bet Jis save sunaikino ir tame savęs pažeminime pasirinko didžiausią laipsnį: „Jis pats save sunaikino, prisiimdamas tarno pavidalą“ (Pilyp. 2,7).

           Ar ne tas pats didelis nusižeminimo jausmas ir džiaugsmas, kurį randame Jėzuje, neįkvėpė minties likti dieną naktį pasislėpus kukliuose duonos pavidaluose mūsų paprastutėse, taip retai lankomose bažnyčiose ir koplyčiose.

           Šiandien mačiau slieką šliaužiantį purve ties mano kojomis. Jei šis gyvis turėtų protą ir pastebėtų, koks jis menkas, palyginus su manimi, jeigu jis sutiktų ir toliau būti tokiu menku sliekeliu, sunkiai šliaužti, maitintis purvu ir visa tai daryti iš pagarbos man, atrodo, kad aš būčiau sujaudintas tokiu jo elgesiu. Šio menko gyvūnėlio meilė pavergtų mane, ir aš jį taip pat pamilčiau. Jei visą savo nevertumą jausdamas jis sakytų man: aš tenoriu šiuo savo vargingumu tiktai tau patikti, nepadaryti nė mažiausio judesio, kuris tau galėtų sukelti nemalonumo ar skausmo. Kaip aš turėčiau pamilti šį sliekelį dėl šio didžio pasiaukojimo. O jeigu jis dar toliau kalbėtų, būk jis norįs būti slieku tik dėl to, kad man duotų galimybės džiaugtis šviesiu protu, laisve, didele laime, kad jo vienintelis troškimas mane matyti laimingą, turtingą ir patenkintą. Kaip pagarbiai mes pasilenktume prie šio kirminėlio, kuris taip kilniai nusiteikęs ir pamiršęs patį save. Ir pagaliau, kai jis parodytų visą savo meilę, kurią gali parodyti purvinos sielos, ir ta meile norėtų uždegti visas kitas būtybes, tokias kaip jis, ar nereikėtų juo stebėtis, atkreipti į jį ypatingą dėmesį?

           Tokie sliekai Dievo akyse esame kiekvienas mes. Palyginus su Dievo begaline didybe, kiekvienas mes esame mažesni už kiekvieną vabalėlį. Ir mes, nors maži, apdulkėję esame, bet šliaužiojame po žeme tam, kad patiktume savo Viešpačiui. Jei būtų galima savo noru, lyg angelo sparnais, pakilti į dangaus aukštumas, prie Dievo sosto, bet jeigu Jis to nenorėtų, mes to nedarytume, nes ne tokia Jo valia. Jeigu tektų kentėti čia dėl Jo garbės, būti sumintam praeivio kojomis, mes mielai sutiktuame su tuo, kartodami: „Viešpatie, aš Tave myliu“.

           Koks džiaugsmas Dievui, kai Jismato kovojantį, nepasiduodantį piktam silpnutį žmogų, pakeliantį didžias naštas dėl Jo švento vardo. Dangaus Tėvui neišreiškiamas džiaugsmas būti mylimam tokio silpnučio kūrinėlio. Galima tikėtis išgirsti Jo žodžius: „Jei tu, žemės vabalėli, myli mane, aš tave myliu dar labiau. Žinok, kad dėl tavęs aš esu pasiryžęs iš naujo priimti žmogaus prigimtį ir mirti už tave“.

           Bet jei tas vabalas, tas sliekas išdrįstų tarti: „Tu, apdovanotoji, už mane viršesnė būtybė, aš tavęs nekenčiu, nes tu viršesnė už mane!“ Kokios jis turėtų susilaukti neapykantos? Kokie jausmai sukiltų prieš jį, jei žinotum, kad tas vabalas, jei tik jėgos turėtų, norėtų jus sunaikinti ir pakenkti jums, nors iš jūsų buvo gavęs savo buvimą. Ta dulkė nusisuka nuo Viešpaties, kai mato Dievą besiartinantį prie jos. Ji sutinka būti verčiau žemės ropliu, negu priimti Dievo siūlomą malonę. Ji sutinka likti dulke ar purvo gabalu, kad tik išvengtų šviesos arba kad savo užsispyrimu galėtų padaryti skausmo Viešpačiui. Kokia nelaiminga turi būti ši, neapykanta alsuojanti būtybėlė! Kokių gilių žaizdų ji padaro ją mylinčio Kūrėjo jautrioje širdyje!

           Dar didesnis skausmas negu tiesioginė neapykanta: Tu, Dieve, negali įgyti savo kūrinių pasitikėjimo! Kaip skaudu būtų Viešpačiui, kai šis purvinas kirminas, atsimindamas Dievo didybę ir šventumą, nebedrįstų maldaudamas tiesti į Jį pagalbos laukiančios rankos. Kiek skausmo sukeltų tokia jo laikysena Viešpačiui. Jis nesulauktų net mažučio to kūrinėlio pasitikėjimo, tyros, nepriverstos meilės, nors Viešpats už jį tiek kentėjo ir ant kryžiaus mirė. Ką turėtų sakyti Viešpats, pastebėjęs, kad toji mažutė būtybėlė puoselėja savo širdyje slaptą nepasitikėjimą Juo, bijo atsiduoti Apvaizdos valiai, netiki pakartotiniais Jo pažadais ir stiprybės ieško pas kitus tokius silpnus vabalus kaip ir jis pats...

           Ne, mes turime atsiduoti Jam, kaip kūdikis atsiduoda į motinos rankas. Mes esame sutepti žemės vabalai, šliaužioją sliekai. Bet trokšdami tik Dievo, tik Jį norim turėti savo minčių centre, dėl Jo gyventi ir mirti, paskui džiaugtis Jo grožiu.  Tokie nusiteikimai padės išlaikyti gilų nuolankumą ir džiaugsmą net sunkiausiose gyvenimo valandose.

 

                                           Laimė mylėti Jėzų Kristų.

           Vienas didžiausių laimės šaltinių žemėje yra nuoširdi, kūdikiška meilė Jėzui. Kiekviena pasitikinti ir nuolanki siela gali jaustis esanti Dievo vaiku. Jei nori, ji gali turėti gryną sąžinę ir savo širdimi būti susijungusi su Dievu. Tuomet ir Jo siunčiami pasisekimai ar bandymai bei sunkenybės – visa išeis tos sielos gerovei. Toji siela turi teisę gėrėtis gamtos grožiu: jis Viešpaties rankų darbas. Ji rami dėl rytdienos, nes žino turinti besirūpinantį ja Tėvą. Ji nieko nepavydi kitiems, nes vienintelis dalykas, ko ji trokšta – vis labiau mylėti Dievą ir Mariją. Ji netrokšta garbės, nes begalinio Dievo akivaizdoje jaučiasi tik atomo dulkelė, ir tai dar sutepta nuodėmių purvais. Neturi ji priešų, nes myli visus žmones. Net priešuose mato priemones Dievo rankose išbandyti jos dorybių vertei. Priešai, stengdamiesi pakenkti kūnui, trukdydami ramų gyvenimą, tik sudaro progos parodyti daugiau meilės Dievui.

           Tokia siela turi daug draugų, nes į kiekvieną kūrinį ji žiūri kaip į brolį, kuris taip pat kilęs iš tų pačių Tėvo rankų.

           Dievo Motina yra mūsų Motina. Ji myli mus kiekvieną taip karštai, tarsi mes būtume vienintelis jos vaikas. Tą Jėzų, kuris už mus mirė ant kryžiaus, mes galime pasikviesti į savo širdį ir gyventi su Juo nuolat džiaugsmingoje artumoje.

           Mes galime ne tik Jį mylėti, bet ir kentėti dėl Jo, jungti savo kančią su Jo kryžiaus kančia ir savo silpnutę meilę – su Jo begaline meile dangaus Tėvui. Savo smulkiausius darbelius ir menkiausius dienos sielvartus galime paversti tyriausios meilės įrodymais. Mes turime per Mariją savyje atkurti Jėzaus gyvenimą, kad mūsų kovos, vargai ir mirtis neštų naują gyvybę daugybei sielų. Ir po mirties galėsime grožėtis begaliniu grožiu ir būti dalyviai tos begalinės laimės, kurią išgyvena pats Dievas. Toji valanda jau artėja... Daugelis mūsų pažįstamų, mūsų kovų ir vargų draugų jau peržengė ano naujo gyvenimo slenkstį ir laukia ten mūsų.

           Argi šios mintys neduoda pagrindo ramybei ir džiaugsmui? Ar jos negali paguosti tuomet, kai juodi debesys pasirodo sielos padangėje? Žmogus turi teisę į darbą, į poilsį, o krikščionis turi teisę į džiaugsmą. Džiaugsmas yra jo gyvenimo gaivintojas. Širdis trokšta džiaugsmo, kaip augalėlis saulės. Jis vysta ir nyksta liūdesio tamsoje.

          Kuo didesnio šventumo yra pasiekusi siela, tuo ji linksmesnė, nes ji vis labiau priartėja prie tikrojo ir begalinio džiaugsmo šaltinio. Tyrų sielų džiaugsmas yra lyg pirmieji aušros spinduliai tos amžinos laimės džiaugsmo. Šv. Tomas sako, kad pasiektos meilės viršūnės ženklas yra nepaprastas, nesikeičiąs, nežūnąs, tyras kūdikio džiaugsmas. Jis toks nuostabus, toks pastovus ir toks galingas, kad pasauliečiai, kuriems yra svetimas aukštesnis dvasinis gyvenimas, patekę į pasiekusių aukštesnio tobulumo sielų būrį, gali būti gundomi piktintis laisvu jų linksmumu.

           Šv. Kotryna Sienietė sako, kad liūdesys yra piktosios dvasios darbas. Tegul jos draugai vaikščioja nuleidę galvas, o Dievo vaikai tesinaudoja teise džiaugtis visada ir visur, nors kartais pro ašaras.

           „Aš nieko taip nesibijau“,  – sakydavo  šv. Teresė Didžioji,  – „kaip matyti, kad mūsų seserys praranda širdies džiaugsmą“. Šv. Jonas Chrizostomas savo laiške diakonei Olimpijai liūdesį vadina sunkia žaizda, neapsakomu blogiu, nuodinga gyvate, pražūtingu drugiu, kruvinu tironu.

           Jau iš pirmųjų krikščionybės amžių, persekiojimo laikų , yra išlikęs dokumentas, Ganytojo Hermo laiškas (Mand.10), kuriame sako: „Nusiminimas yra abejonės ir pykčio brolis. Jis nuliūdina ir išveja Šventąją Dvasią“. „Apsivilkite džiaugsmu, nes jis yra visada malonus ir patinkantis Dievui, ir džiaukitės“.

           Iš tikrųjų, visi šventieji pasižymėjo linksmumu, gera nuotaika, švelnumu santykiuose su kitais, savo poelgių meilumu.

           Pašaliniai asmenys, aplankę atsiskyrėlį šv. Antaną tyruose, matė jį tarp brolių vienuolių džiaugsmu nušvitusiu veidu.

           Šv. Pranciškus savo gyvenimo saulėlydyje labai panorėjo pasiklausyti gitaros  muzikos. Brolis slaugytojas tai sukliudė, nes bijojo papiktinti Pranciškaus draugus. Bet kitą naktį atskrido angelas, nešdamasis smuiką, suvirpino jo stygas, ir pasigirdo nepaprasto grožio garsai. Pranciškų apėmė toks neišreiškiamas džiaugsmas, kad jis pamiršo turįs kūną ir manė mirsiąs iš meilės. Kokia turininga legenda!

           Dievas nori matyti mus patenkintus. Jam skaudu matyti ištikimąsias sielas, prislėgtas melancholijos, lyg klupdančios naštos.

           Numatydamas savo kančias, Jėzus per visą savo gyvenimą guodėsi tuo, kad per Jo kančias būsime išganyti ir Jį karštai mylėsime. Savo kančios išvakarėse, mirties akivaizdoje Jis ramina savo mokinius: „Tegul jūsų širdis nenusigąsta ir tenebijo“ (Jon. 14,27). „Jūsų nuliūdimas pavirs džiaugsmu“ (Jon. 16,20). „Tai aš jums kalbėjau, kad mano džiaugsmas būtų jumyse ir kad jūsų džiaugsmas būtų pilnas“ (Jon. 15,11).

           Kristus norėjo, kad Jo mokiniai pasižymėtų meilės lydima vienybe ir džiaugsmu. Tai matyti iš pirmųjų krikščionių bendruomenės gyvenimo: „... Jie laužydavo duoną tai vienuose, tai kituose namuose, imdavo valgio su džiaugsmu ir neklastinga širdimi, garbino Dievą ir turėjo malonės pas visus žmones“ (Apd. 2,46).

           Turbūt aišku mums, dėl ko Jėzui nepatinka nuliūdimas. Jis suspaudžia širdį, slegia dvasią, nusilpnina valios energiją. Jis sukelia nuolatinę nepasitenkinimo ir kritikos nuotaiką, suardo gražius santykius. Iš jo kyla nesantaikos, širdies kietumas, egoizmas.

           Kaip gražu, kada žmogaus širdis rami, jis visada patenkintas, nuolankus, ramus, linkįs kitam gero. Kaip malonu savo gyvenimo kelyje sutikti žmones, skleidžiančius laimę ir ramybę. Kur jie pasirodo, pranyksta kančios ir liūdesys, nutilsta keiksmai. Jie turi nuostabią dovaną: savo nuotaikas paslaptingai perteikia kitam; jų širdis, poelgiai, žvilgsniai neša aplinkai ramybę ir gydo širdžių žaizdas. Kaip reikalingi kenčiančiai žmonijai tie krikščioniškieji džiaugsmo ir meilės sėjėjai. Tą džiaugsmo šaltinį jie surado Jėzaus širdyje, kuris ėjo visur gera darydamas, kuris nenulaužė palūžusios nendrės ir neužgesino smilkstančio dagčio, kuris gydė visokiausią ligą ir negalę. Kuo labiau žmogaus širdis pajėgia suartėti su Jėzaus širdimi, tuo jis geriau sugeba išmokti būti laimingas bet kokiose aplinkybėse ir tą laimę skleisti aplinkai.

 

 Laimė būti Marijos vaiku.

           Krikščionybė turi ypatingą džiaugsmo rūšį, kurios nėra niekur kitur. Tai krikščionio žiaugsmas Mariją vadinti savo Motina.

           Iš to džiaugsmo kyla pasididžiavimas, nes ši Motina yra be galo didi ir šventa, toli iškelta virš visų kūrinių. Iš to plaukia nuoširdumas Motinai. Ji yra verta nepaprastos meilės ir pasitikėjimo Ja, nes Ji be galo gera.

           Taigi pirmoji krikščionio teisė vadinti Mariją savo Motina suteikia jam pasididžiavimo. Marija, būdama mūsų Motina, yra kartu ir Jėzaus Motina.

           Nužengdamas iš dangaus į žemę, Jėzus pasirinko Mariją, kad gyvendamas Joje ir su Ja, rastų sau tokią tyrą, švelnią širdį, kuri atstotų Jam danguje teikiamą pagarbą ir meilę.

           Dangaus Tėvas pasirinko Ją mylimiausia savo Dukterimi. Jis panaudojo visą savo išmintį, jėgą; nuo amžių mąstė, kaip paruošti kuo geriausią buveinę savo mylimiausiam Sūnui, kuri būtų verta Dievo Sūnaus Motinos vardo.

           Šventoji Dvasia Ją išpuošė kaip mylimą Sužadėtinę begale savo dovanų ir praturtino visokiomis malonėmis. Ji – Nekaltai Pradėtoji, nepaliesta gimtosios nuodėmės purvo ir jos liūdnų pasekmių. Nors būdama žmogus, Ji savo tyrumu pralenkia angelus.

           Ši nuostabi būtybė pasidarė tarpininkė Kristaus atperkamojo darbo, Jo visų malonių, duodamų žmonėms. Nėra nė vienos malonės, kuri nebūtų perėjusi per jos rankas. Ji dvasinė visos žmonijos Motina, skirta pagimdyti visus krikščionis naujam antgamtiniam gyvenimui. Jos pareiga ugdyti tą dieviškąjį gyvenimą, jį saugoti nuo sunykimo ir nuo žaizdų, jį maitinti jam gestant, būti prie sielų ir jas palydėti į amžinąją laimę.

           Ši garbingoji Motina yra ne tik didi, šventa, graži ir nesutepta, bet Ji yra mylinti, švelni, užjaučianti, nuolanki, prieinama, motiniškai mylinti kiekvieną savo vaiką. Marija mus myli taip, kaip kiekviena motina myli savo kūdikį. Bet Jos meilė yra žymiai tobulesnė, gilesnė, švelnesnė, veržlesnė, nes Ji yra nepalyginamai geresnė už kiekvieną net ir geriausią motiną. Ši meilė yra proporcinga tai meilei, kurią Ji turi Dievui. Ji myli mus ta pačia meile, kuria mylėjo Jėzų, kai Jis gyveno žemėje. Ji nori mumyse atkurti savo Sūnaus bruožus.

           Ji myli mus iš visos savo motiniškos širdies, visu savo valios atsidavimu, jausmų karščiu, paskendusi Dievuje, savo motiniškos širdies meilę mums teskirdama. Švč. Marijos meilė nėra abstrakti. Ne! Ji yra labai konkreti. Ji yra kartu Jėzaus ir mūsų Motina ir mus kiekvieną taip myli, tarsi mes vieni būtume Jos mylimieji, begyveną žemėje. Mes turime laimę ir pagrindą Ją mylėti su visu kūdikišku švelnumu ir nuoširdumu.

           Protestantai, atsižadėdami Marijos garbinimo, prarado tyro džiaugsmo šaltinį. Jansenistai bandė aptemdyti šią nuoširdžią meilę Marijai, kuri savaime tryško iš tikinčiųjų minių širdies gelmių. Jų pastangos nuėjo veltui. Visi gerieji Bažnyčios vaikai ifr toliau Jai rodė nuoširdžiausią meilę.

           Tiesa, tikinčiųjų pamaldumas Marijai turi įvairiausių atspalvių. Vieni rodo Jai daugiau pagarbos negu meilės, daugiau maldingumo negu pasitikėjimo. Yra tokių, kurie giliau suprato Jos didybę savo protu, negu pajėgia savo supratimą išreikšti meilės ugnimi. Šios meilės rūšys yra geros, tačiau siela. pasitikinti Marija, negali tuo pasitenkinti.

           Yra aukštesnė meilė, suteikta Šventosios Dvasios pagarbumo dovanos: tai visiškai pasitikinti, kūdikiška meilė. Ją duoda Jėzus, įkvėpdamas sielai tą meilę, kuria Jis pats yra mylėjęs Mariją. Sielos, siekiančios tobulumo, turi niekad nenustoti maldavusios šitokios meilės Marijai.

           Kadangi dangiškoji motina mus myli kiekvieną visa savo širdimi, tai kodėl mes, Jos vaikai, negalėtume jai rodyti ypatingos meilės? Jeigu Jėzus davė mums Ją kaip Motiną, kodėl negalima Jai parodyti mylinčių vaikų atsidavimo ir pasitikėjimo?

           Koks džiaugsmas ašarų pakalnėje toms vargšėms žmogiškoms būtybėms, besigrumiančiomis su pagundomis ir gyvenimo kančiomis, turėti galimybę nuolat prieš save turėti Mariją, Ją mylėti ir vadinti savąja Motina. Mūsų džiaugsmas, plaukiantis iš Marijos garbinimo, turi būti lydimas pasitikėjimo, nes Marija yra nepaprastai gera Motina.

           Nereikia skatinti žemiškąją motiną, kad mylėtų savąjį kūdikį, kuriam yra davusi gyvybę. Taip ir Marijai nėra reikalo prisiversti mylėti net ir labiausiai puolusius savo vaikus. Motina turi teisę parodyti meilę savo vaikams, kurie yra Jos džiaugsmo šaltinis. Motina mylėdama pati visada jaučia iš tos meilės daugiau džiaugsmo, negu jos mylimas kūdikis. Ji turi laimės duoti, o kūdikis tik priimti. Motina gali mylėti sąmoningai, jausmingai, visiškai nesavanaudiškai, o vaikas dažnai temyli instinktyviai. Norėdami padaryti savo Motiną Mariją laimingą, mes turime Jai pavesti visus mūsų reikalus, troškimus, mintis, kančias! Prašyti, kad Ji padėtų pasiekti tos meilės laipsnio, kuris Dievo mums yra skirtas. Net ir paskutinę gyvenimo valandą tepadeda Ji jungti mūsų mirtį su Jėzaus mirtimi ant kryžiaus.

           Štai keletas priemonių , kurios sieloms gali atnešti didelį vidaus džiaugsmą ir ramybę, lavinantis dorybėse. Savo palaiminimais pats Kristus yra nurodęs kelius, kaip pasiekti vidaus ramybę.

 

Palaiminimai

           Kristaus paskelbtieji palaiminimai yra mumyse dieviškojo veikimo galutinis apvainikavimas. Kaip Šventosios Dvasios vaisiai, jie yra geri darbai, mūsų dorybių pasireiškimas, bet jau tokio tobulo laipsnio, jog galima tvirtinti, kad jų šaltinis yra ne tiek mūsų dorybių pastangos, kiek Šventosios Dvasios veikimas. Jie yra didelio dvasinio subrendimo išdava. Jie mums leidžia pajusti palaimintą dangiškąjį džiaugsmą. Iš to ir kilęs jų vardas – palaiminimai.

           Išganytojas Pamoksle ant kalno mini aštuonis palaiminimus. Jie skiriami beturčiams dvasioje, romiesiems, liūdintiems, alkstantiems ir trokštantiems teisybės, gailestingiems, nesuteptos širdies, taikiesiems ir kantriai kenčiantiems persekiojimus dėl teisybės. Galima sakyti, kad šių aštuonių palaiminimų skaičius yra simbolinis, neturįs užbrėžtų ribų.

           Tie palaiminimai nekalba apie pilną ir atbaigtą laimę. Jie yra greičiau labai sėkmingos priemonės pasiekti amžinajai laimei. Kai džiaugsmingai sutinkamas neturtas, rūpinamasi būti švelniais, skaisčiais, nuolankiais, kada mokama save tiek apvaldyti, kada meldžiamasi už savo priešus ir pradedama mylėti kančia, tuomet imama tobulėti, sekti Kristaus pavyzdžiu ir daroma greita pažanga tobulumo kelyje.

 

                      Išvados.

           Šventosios Dvasios dovanos, kai mokame jas ugdyti, mus įveda į susivienijimo kelią.

1.     Jos išmoko mus vykdyti visas dorybes aukštesniame laipsnyje, mus tokiu būdu

artimiau sujungia su Dievu, daro vis panašesnius į Jį ir padeda atkurti dieviškojo tobulumo ryškesnius bruožus.

2.     Jos mūsų sielai duoda lankstumo. išmoko klusnumo ir tokiu būdu sudaro

palankias sąlygas Šventosios Dvasios veikimui. Jos pasireiškia kartais visai nepastebimai, o kartais ir juntamos paprastumo maldos metu. Su ja teks plačiau susipažinti.

 

Įgytoji kontempliacija

           Bossuet᾽as jąvadina paprastumo malda (l᾽oraison de simplicité). Buvo ji žinoma gerokai anksčiau ir prieš jį turėjo įvairių pavadinimų.

          Šv. Teresė Didžioji ją vadino susitelkimo malda (L᾽oraison de recuillement). Tą susitelkimą reikia suprasti kaip aktyvųjį susitelkimą, kuris yra visai skirtingas nuo pasyvaus susitelkimo, apie kurį bus kalbama vėliau, nagrinėjant įdiegtosios kontempliacijos klausimus. Šiuo atveju pati siela visas savo galias sukoncentruoja į Dievą, kad galėtų išgirsti Jo balsą, Jam pareikšti savo meilę.

           Kiti autoriai vadina ją paprastuoju žvilgsniu į Dievą, paprastąja Dievo akivaizda, paprastuoju atsidavimu Dievui arba paprastuoju tikėjimo žvilgsniu, nes siela paprastai laiko atkreipusi savo žvilgsnį į Dievą, pasilieka Jo akivaizdoje, atsiduoda į Jo rankas ir išlieja Jam savo meilės karštį.

           Labai gražiai tą maldos nuotaiką pavaizduoja trumpas šv. Arso klebono pokalbis su vienu seneliu, jo parapijiečiu. Šventasis klebonas pastebėjo jį ilgai beklūpantį prieš Švenčiausiąjį Sakramentą ir visiškai nekalbantį jokių lūpų maldų. Šventasis, susidomėjęs tokia senelio laikysena, kartą jo klausia: „Ką tu čia veiki, seneli?“ Šis atsakė paprastai: „Aš žiūriu į Jėzų ir Jėzus į mane“.

           Trumpi, bet gilios prasmės žodžiai, parodantys aukštą tos maldos kokybę; jiei kalba apie tos sielos didelę vienybę su Dievu, kur sunku įsibrauti išsiblaškymams.

           Kaip minėta, Bossuet᾽as vadina ją paprastumo malda, nes jos dėka supaprastėja mūsų protavimo, mąstymo ir širdies polėkiai, ir net visas dvasinis gyvenimas virsta tyliu, nuolatiniu kontaktu su Dievu.

           Karmelitai ir daugelis vėlesnių amžių autorių nuo XVII šimtmečio vadina ją įgytąja kontempliacija, kad išryškėtų jos skirtumas nuo įdiegtosios kontempliacijos.

            Išnagrinėsime, pirma, jos esmę, antra – jos reikšmę dvasiniam gyvenimui, trečia – būdą ja naudotis ir ketvirta – jos ryšį su kontempliacija griežta to žodžio prasme.

                                                                                                           

                                           Įgytosios kontempliacijos esmė

           Ją gražiai aprašo Bossuet‘as.

           Reikia įprasti savo sielą gaivinti paprastuoju meilės žvilgsniu, stebint Dievą ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų: tam tikslui reikia ramiai atsitraukti nuo protautinio mąstymo bei daugybės įvairių jausmų ir paprastai, pagarbiai ir su dėmesiu labiau priartėti prie Dievo, iš kurio mes gavome savo pradžią, kuris yra mūsų tikslas. Mąstymas yra labai geras ir naudingas lavinimasis dvasinio gyvenimo pradžioje, bet nėra reikalo prie jo visam laikui apsistoti, nes siela savo ištikimumu Dievui, nusigalėjimų ir susitelkimo dėka pradeda pastoviai sugebėti melstis tyresne ir nuoširdesne malda, kurią galima pavadinti paprastumo malda. Jos esmę sudaro paprastas meilės lydimas žvilgsnis į save, ar į patį Dievą, ar į kokią nors krikščionių tikėjimo paslaptį. Siela palieka protavimą ir naudojasi kontempliacija, kuri teikia jai ramybę, ir padeda jausti bei priimti Šventosios Dvasios teikiamus paraginimus ir Jos veikimą. Siela pati veikia mažai, bet gauna daug; jos darbas yra malonus ir, nežiūrint to, dar vaisingesnis: kuo siela labiau priartėja prie visos šviesos, malonės ir dorybių šaltinio, tuo daugiau ji gali semti iš jo.

           „Manière courte et facile pour faire l᾽oraison en foi, et de simple présence de Dieu“.

           Taigi šią maldą sudaro su esminiai veiksniai: žiūrėti ir mylėti: žiūrėti į Dievą ar į kokią tikėjimo paslaptį, norint juos pamilti, ir mylint stengtis Dievą vis geriau pažinti. Jeigu šią maldą palyginsime su mąstymo ar širdies malda, galime pastebėti trejopos rūšies supaprastėjimą. Tai gana vykęs Bossuet‘o duotas jai pavadinimas paprastumo malda.

           Visų pirma tos meilės supaprastėjimas pasireiškia tuo, kad maldos metu sumažėja mąstomasis svarstymas, kuris vėliau beveik visai pranyksta. Dvasinio gyvenimo pradžioje mąstymas užima labai svarbią vietą. Pradedantieji, norėdami rasti savo dvasiniam gyvenimui stiprius pagrindus ir dar neturėję gilių tikybinių išgyvenimų, turi gerai įsimąstyti į pagrindines tikėjimo tiesas ir jų ryšį su dvasiniu gyvenimu, turi suprasti, kokia yra pagrindinių krikščioniškųjų dorybių esmė ir kaip jas vykdyti praktikoje. Tik tuomet iš jų širdies gali prasiveržti dėkingumo, meilės, nuolankumo, atgailos jausmai, atsirasti tvirti pasiryžimai keltis iš dvasinio sustingimo, kilti nuoširdi ir pastovi malda, besišaukianti dangaus pagalbos.

           Vėliau ateina toks gyvenimo laikotarpis, kad tikėjimo pagrindai taip yra sustiprėję ir taip giliai įsišakniję sieloje, kad užtenka tik trumpai prisiminti vieną tiesą, ir ji sukelia begales religinių išgyvenimų. Tokia malda, kaip buvo minėta, virsta jausmo, širdies, išgyvenimo malda.

           Tas supaprastėjimas eina dar toliau: kelias svarstymo minutes pakeičia proto intuityvus žvilgsnis. Be didelio sunkumo, tiesiog intuityviu nujautimo būdu, pažįstame pačius bendruosius dėsnius. Kai jau esame daug mąstę apie dvasinio gyvenimo pagrindines tiesas, jos pasidaro mums tokios savos, tokios artimos, kad tik vieną ar kitą iš jų prisiminus, pvz., Eucharistiją ar kryžių, mes iš to gaunam tiek minčių ir tiek šviesos, ir taip lengvai ir su tokiu džiaugsmu, kad mums nėra reikalo svarstyti mąstymo būdu. Mūsų išgyvenimai, mūsų meilė turi tiek medžiagos, kad jos pakanka ilgam laikui vienybei su Dievu palaikyti. Pav., žodis „Tėvas“ – Dievas – dvasinio gyvenimo pradžioje iš mūsų reikalavo daug svarstymo, kodėl Dievą mes galėjome vadinti savo Tėvu. Dabar, po ilgų metų uolaus mąstymo, tas žodis duoda tiek minčių, sukelia begales išgyvenimų, kad mes galime liktis prie to vieno žodžio, grožėtis jo minties gilumu ir išgyventi visą džiaugsmą, pajusti meilės karštį, kurį sieloje sukelia toji tiesa.

           Kartais sielai užtenka bendro ir migloto žvilgsnio į Dievą bei į tikėjimo tiesas, kad ji palaikytų nuoširdų Dievo prisiminimą, kad joje uždegtų meilės ugnį ir tokiu būdu galėtų padaryti ją paklusnesnę Šventosios Dvasios veikimui; tuomet ji be didelio proto įtempimo ar valios svyravimo imasi vykdyti tai, ką vidaus balsas kviečia daryti.

           Panašus supaprastėjimas įvyksta ir jausmų, išgyvenimų (afektų) pasaulyje. Dvasinio gyvenimo pradžioje jie buvo skaitlingi ir įvairūs, staiga keisdavosi vienas po kito: po meilės eidavo dėkingumo jausmas, po džiaugsmo – skausmo, gailesčio ir t. t.

           Vėliau, pažengus dvasiniame gyvenime, jau vienas jausmas trunka ilgesnį laiką – penkias ar dešimt minučių; pavyzdžiui, mintis, kad Dievas yra mūsų Tėvas, širdyje sukelia tokią gyvą meilę, jog, nekalbant gausių žodžių, tas jausmas visą sielą gaivina keletą minučių ir sukelia kilnius pasiryžimus. Žinoma, to išgyvenimo neužtenka visam maldos laikui, reikia ieškoti dar kitų minčių, kurios mus gaivintų, kad nepatektume į išsiblaškymus arba į dvasinį tingumą. Tačiau pažengusiems asmenims tie širdies išgyvenimai bus jau tokie stiprūs, kad jų skaičius nebus toks gausus ir įvairus, kaip dvasinio gyvenimo pradžioje.

           Iš tų visų išgyvenimų po truputį vis labiau ir labiau ima vienas kuris nors labiau pasireikšti: prie jo nuolat linksta mūsų mintys ir širdis. Jis apvaldo visus kitus išgyvenimus. Ta mintis psichologijoje vadinama „apvaldžiusia mintimi“; apie ją sukasi, be abejo, visos kitos mintys, bet jų ne tiek daug, jos virsta lyg antraeilėmis, priklausančiomis nuo tos vadovaujančios minties. Kai kurių sielų ta mintis yra Kristaus kančia, kuri sukelia sieloje meilę ir pasiaukojimą: „mylėjo mane ir pats save atidavė už mane“; kitiems – Jėzus pasislėpęs Eucharistijoje. Jis nuolat tos sielos minčių centre, į Jį krypsta širdies jausmai. Tos sielos mintys nuolat skamba giesmės melodija: „Tau lenkiuos, o Dieve, mums neregimas, Ostijos paveiksle tikrai esamas...“ Kitus sužavi ta mintis: Kristus gyvena mūsų sielos gelmėse; ir dėl to per ištisas dienas noriu Jį garbinti, besiilsintį mano sielos šventovėje „Mes pas Jį ateisime ir pasidarysime pas Jį buveinę“ (Jon. 14,23). „Dievo bažnyčia šventa – tai esate jūs“ (I Kor. 3,17), „Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne“ (1 Kor. 6,20).

           Šią mintį puikiai išdėsto T. Massoulie: „Kai siela pradeda svarstyti, jog ji turi ne tik garbės būti Dievo akivaizdoje, bet dar turi laimę turėti Jį patį savyje, ši mintis ją giliai paliečia ir padeda jai giliau susitelkti. Ji šlovina meilės ir didybės Dievą Švenč. Trejybėje, kuris teikėsi į ją įeiti ir gyventi kaip savo širdies šventovėje. Ji žavisi Dievu su nepaprastu pasitikėjimu, ji išgyvena džiaugsmą, turėdama Jį, Jame randa ir neišreiškiamą ramybę, matydama, kad visi jos troškimai, kiek tai yra galima, jau išsipildė žemėje. Ko daugiau siela gali norėti ar turėti vilties, kaip laimėti Dievą? (Traité de la véritable oraison; 3 part., ch.10).

           Supaprastėjimas netrukus apima visą gyvenimą. „Ši malda prasideda, – sako  Bossuet‘as, nuo pat pabudimo, sužadinus tikėjimo aktą, kad Dievas yra visur, nors mes nusileistume į žemės gelmes. Jis nepaleis mūsų iš savo akių“. Tokia nuotaika, toks kontaktas su Dievu būna per visą dieną. Net savo paprasčiausias pareigas einant ar kur nors dirbant fizinį darbą, rankos prie darbo, o širdis pas Dievą. Kalbant liturgines ar lūpų maldas, mažiau dėmesio kreipiame į tų maldų turinį, kaip į tą faktą, kad Dievas čia, dabar gyvena mūsų sieloje: mano uždavinys kuo daugiausia parodyti Jam meilės. Supaprastėja ir sąžinės apyskaita: tik užmetus žvilgsnį, tuojau pastebimos savosios klaidos, tuojau pat jos apgailimos, darant rimtą pasiryžimą ateičiai. Mokslo, apaštalavimo darbai atliekami mados dvasioje, Dievo akivaizdoje, karštai norint visur ieškoti Jo garbės: „Viskas didesnei Dievo garbei“. Net ir paprasčiausi darbeliai kvėpuoja tikėjimo ir meilės dvasia, jie virsta nuolat Dievui aukojamomis atnašomis (palyg. 1Petr. 2,5).

 

                                           Įgytosios kotnempliacios reikšmė tobulumui

           Ši malda atneša gražių vaisių. Jos dėka visas dvasinis gyvenimas suvedamas vienumon ir tuo būdu priartėja prie dieviškojo gyvenimo, duodama daugiau garbės Dievui ir suteikdama sielai daugiau dvasinės naudos.

           Dievui garbė. Jis garbinamas per visą dieną, nuo pabudimo iki vakaro, kai prieš užmigdami prašysime, kad ir naktį mūsų širdies plakimas liudytų mūsų meilę gerajam Tėvui. Ta nuolatine meile kvėpuojanti gija, rišanti su Dievu, duoda progos Jį geriau pažinti ir pamilti negu ilgi svarstymai. Tuomet pamirštame save ir visus kūrinius, imame vertinti juos tiek, kiek jie turi ryšio su Dievu. Savo pažiūras į pasaulį ir jo įvykius nustatome šv. Dvasios mokslo dovanos šviesoje. Visas gyvenimas virsta vienu religijos dorybės nenutrūkstamu aktu, kurį lydi Marijos meilės ir dėkingumo himno garsai: „Garbina mano siela Viešpatį“.

           Ji pašvenčia sielą. Padėdama per ilgesnį laiką sukoncentruoti dėmesį į vieną kurią nors tiesą, ji išmoko geriau pažinti Dievą. Pažinimas yra lydimas meilės. Kuo labiau siela susižavi Dievo ir tikėjimo tiesų grožiu, tuo labiau užsidega joje karštesnė meilė ir ji labiau susivienija su Dievu, pati persiimdama dieviškuoju tobulumu ir spindėdama Kristaus dorybėmis.

           Kai pasidaro lengviau atsižadėti prisirišimo prie to, kas laikina. Kai nuolat mąstome apie Dievą, visi kūriniai virsta tarsi laiptais, kuriais artėjame prie Dievo. Pilnus netobulumų ir trūkumų kūrinius imame tiek vertinti, kiek juose atsispindi dieviškumo tobulumas ir kiek jie padeda mums kilti prie viso gėrio šaltinio.

           Palengvėja būti nuolankiam. Apšvietus dieviškajai šviesai, aiškiai pastebimas savasis menkumas ir nuodėmės. Tuomet džiaugiamasi, kad, pripažįstant savąjį menkumą, galima šlovinti Tą, kuris vertas didžiausios pagarbos. „Vienam Dievui garbė, man panieka ir gėda“. Užuot siela save labiau vertinus negu kitus, ji pradeda jaustis esanti paskutinė nusidėjėlė, pasiryžusi kęsti visokius bandymus ir panieką.

            Taigi, turime pagrindo tvirtinti, kad kontempliatyvinė paprastumo malda padeda ypatingu būdu garbinti Dievą ir pašvęsti savo sielą.

 

Atsakymai į kai kuriuos priekaištus

           Kartais sakoma, kad tokia maldos rūšis ugdo tingumą. Šv. Teresė taip atsako į šį priekaištą:

           „Grįžtant prie tų, kurie meldžiasi mąstymo malda, aš jiems sakau, kad neskirtų šiai pratybai visos maldos laiko, nors, kita vertus, ir mąstymas yra labai nuopelningas. Kadangi jame randa jie džiaugsmo, tai mano, jog nebereikalingas sekmadienis, kad reikia dirbti visą laiką. Poilsis, jų nuomone, yra tik laiko žudymas. O aš į tą žudymą žiūriu kaip į tikrą pelną. Anksčiau nurodytu būdu jie stoja Jėzaus Kristaus akivaizdon, kalbasi su Juo, jaučia Jo draugiškumą; užuot vargę formuluodami savo išsireiškimus, jie pasitenkina atverdami Išganytojui savo širdį. Jie stengiasi į maldos gyvenimą įnešti įvairumo, bijodami, kad jų sielos nepavargtų nuo vienodo maisto. Tas maistas, apie kurį aš kalbu, yra skanus ir sotus: kartą jo paragavusi siela, žino, kad tai stiprus, gaivinantis valgis, iš kurio turi labai daug naudos“ (Vie, ch. 13, p. 171).

           Iš tikrųjų paskendusi kontempliacijoje siela netinginiauja. Nors ji nesvarsto, bet žiūri į Dievą, Jį myli, Jį šlovina, Jam atsiduoda, pasilieka tyloj, klausydama Jo balso. Jei Dievas nustoja kalbėjęs, ji pati pradeda kalbėti, niekad nepasiduodama tinginystei.

           Kiti sako, kad taip sutelkiant dėmesį į vieną sritį, yra varginama galva ir tam būk reikalingas įsitempimas. Iš tikrųjų, gali būti rimto pavojaus, jei būtų norima praktikuoti tokią maldos rūšį be pasiruošimo ir norint pasiekti tik įtempus nervus. Bet kaip tik šito reikia vengti. Teisingai pastebi Bossuet‘as: „Reikia žiūrėti, kad nebūtų varginamas protas ir kad nebūtų stengiamasi per daug sukelti širdies jausmus, bet nuolankiai ir paprastai žiūrėti į tai, kas yra prieš sielos akis, neįtempiant jėgų, kurios daugiau sukelia vaizduotę, bet ne tikrą, esminę kontempliaciją; reikia laisvai pasiduoti Dievo įtakai ir atsiduoti į Jo rankas. (Opuscule, ed. Virves, p. 501). Taigi čia nekalbama apie reikalą įtempti savo jėgas, bet nurodoma jautriai atsiliepti į malonės paraginimus. Kada mintis nebeduoda medžiagos pasigėrėjimui ir meilės karščiui, tuomet reikia pereiti prie kito klausimo ir neversti save apsistoti prie anksčiau buvusio. Kada leidžiama Šv. Dvasios malonei veikti, kontempliacija, paprastumo malda, užuot sielą nuvarginus, tampa maloniu poilsiu. Tai dar geriau paryškės, susipažinus su metodu, kaip reikia laikytis šios maldos metu.

 

Kontempliatyvinė malda praktikoje

           Pasiruošimas šiai maldai. Norint nuolat paprastumo malda naudotis savo dvasios pratybose, reikia jau būti įsigijus didelį širdies tyrumą, gerai sugebėti valdyti save ir būti įpratus gyventi nuolatinėje Dievo akivaizdoje. Bet jeigu naudojamasi ja tik laikas nuo laiko, tai užtenka, kad prie jos būtų jaučiamas Dievo malonės patraukimas. Yra pora ypatingų ženklų, iš kurių galima spręsti, kad siela pribrendus prie šios maldos.

           Kada jaučiamas nepasitenkinimas mąstomąja malda, įvairiais širdies maldos

jausmais ir kada iš jų siela sulaukia mažai naudos. Žinoma, čia kalbama apie uolią sielą, kuri stengiasi gerai atlikti mąstymą, bet ne apie atšalusią, kuri pasiryžus apsnūdusiai stumti savo pilkas gyvenimo dienas.

           Polinkis suprastinti maldą, savo sielos žvilgsnį nukreipiant į Dievą, esant Jo Akivaizdoje; tokiu būdu pasiekiama didelė vienybė su Dievu.

           Praktikoje. Kada dvasios vadas pastebi, kad uoli siela turi vargo, atlikdama mąstymą ir

naudodamasi širdies malda, jis turi bendrais bruožais jai išdėstyti, kas sudaro kontempliatyvinės maldos esmę, paraginti ją melstis paprastumo malda ir reikalauti apyskaitos, kokios maldos pasekmės; jei jos geros, raginti naudotis ja ir toliau.

 

Įgytosios kontempliacijos malda

           Griežtai imant, nėra jokio metodo šios rūšies maldai, nes jos esmę sudaro grožėjimasis ir meilė. Tačiau į kontempliatyvinį gyvenimą kviečiamoms sieloms galima nurodyti keletą patarimų, kokiu būdu joms galima būtų padėti palaikyti Dievo akivaizdą. Šie patarimai turėtų būti pritaikyti penitentų nusiteikimams ir jų polinkiams.

a)     Tiems, kuriems reikalinga pojūčius nukreipti į kokią nors šventenybę, patartina              

žvelgti į kryžių, į tabernakulį, į šventą paveikslą, kuris pajėgtų mintis sukoncentruoti į Dievą. Teisingai sako šv. Arso klebonas: „Norint gerai melstis, nėra reikalo daug kalbėti, juk yra žinoma, kad ten gerasis Dievas yra tabernakulyje, todėl atveriama Jam savoji širdis, gėrimasi Jo šventa akivaizda; tai geriausia malda“ (Vie, par Monnin 1.s.ch.4).

           Tie, kurie turi gyvą vaizduotę, gali sau prieš akis turėti kokį nors Evangelijos įvykį ir  nebe smulkmeniškai, kaip kadaise, bet bendrais bruožais, pvz., Jėzų Alyvų Darželyje ar ant kryžiaus, tyliai su meile stebėti Jį kenčiantį už mus ir sakyti: „Jis mylėjo mane ir pats save atidavė už mane“ (Gal. 2,20).

           Yra ir tokių, kurie, įpratę perskaityti Šv. Rašto  mintį ar kokią gilesnio turinio maldą, ima ja grožėtis ir iš jos semtis sielai maisto. Patirtis rodo, kad daugelis šios rūšies maldą pradėjo praktikuoti šituo būdu; jiems galima patarti pasirinkti apmąstymui pačius gražiausius Šv. Rašto tekstus, kurie daugiausia buvo davę sielai maisto, ir juos panaudoti pamąstymui, pagal Šventosios Dvasios paraginimus.

           Melancholiškiems asmenims reikia patarti, kad savo sielose žadintų ir Dievo meilės motyvus ir jais gyventų. „Mano Dieve,  myliu Tave iš visos širdies, nes Tu esi pats begalinis Gerumas, nes Dievas yra Meilė ir begalinis Grožis“. Taip grožisi siela ilgesnį laiką tomis keliomis mintimis. Arba vėl kreipiamasi į Jėzų ir prisimenama, dėl ko turime Jį mylėti: „Jėzau, aš myliu Tave, nes Tu esi labiausiai vertas mano meilės. Tu esi mano Viešpats, aš Tavęs tenoriu klausyti. Tu esi Mano Ganytojas, aš noriu sekti Tavimi ir gauti iš Tavęs maisto. Tu esi mano Mokytojas, aš tikiu Tavo žodžiais. Tu esi mano Atpirkėjas, aš šlovinu Tave ir glaudžiuosi prie Tavęs. Tu esi mano ištikimiausias Draugas, aš Tave myliu labiau už visa ir noriu Tave mylėti per amžius“.

           Galima naudotis paprastuoju Olier metodu, vad. „Jėzaus akivaizdoje“.

           Su pagarba prieš akis sau pasistatykime kokią tikėjimo tiesą ar Šv. Rašte aprašytą įvykį. Ir kada mūsų siela, užsidegusi meile, šlovins Dievą, skęs Jo meilės liepsnoje, tuomet reikia pasilikti kurį laiką Jo akivaizdoje.. Su Jėzumi širdyje: mes turime prašyti, kad Jėzus užvaldytų mūsų širdį savosios Širdies nusiteikimais. Mes turime atsiduoti Jam, kad būtume gaivinami Jo vidaus pasaulio. Turime pasislėpti tyloje su Juo, kad Jis savo jėga paveiktų mūsų širdies gelmes.

           Su Jėzumi į gyvenimą. Mes turime trokšti, kad būtų vykdoma Jo šventa valia, nes esame Jo mistinio Kūno nariai, kurie turi būti klusnūs savo Galvai. Mumyse neturi būti nė vieno judesio, kuris neitų iš Jėzaus, mūsų jėgos ir gyvybės šaltinio, mūsų sielą valdančio savąja dvasia ir jėga, Jis turi veikti mumyse ir per mus visa, ką tik Jis nori (palyg. Olier, Introduction,  ch. 4).

           Yra ypatingai valingų sielų, kurioms labai sunku mąstyti. Jos nuolat kankinamos sausros ir išsiblaškymų, joms sunku sukelti širdies jausmus, afektus. Jos gali naudotis paprastumo malda, aprašyta P. Piny, L᾽oraison du coeur, ch. 1. Šios maldos esmė – norėti visu maldos metu, visą laiką mylėti Dievą ir Jį mylėti daugiau negu save patį, Jį garbinti savo meilės dvasia, pasilikti atsidavus Jo dieviškajai valiai.

           Reikia pastebėti, kad meilė daugeliu atvejų pranašesnė už kitas dorybes. Ji labiau sielą suvienija su Dievu. Jei mes trokštame Dievą mylėti, tai jau kartu Jį ir mylime. Jei tik norime savo valią sujungti su mūsų Mylimojo valia, tą vienybę mes ir pasiekiame savo valia. Juk meilė yra kaip tik jausmas, plaukiantis iš mūsų valios nusistatymo.

           Ši malda taip pat sudaro progos išsiblaškymams ar sausrai. Tais atvejais reikia nusižeminti Dievo akivaizdoje, aukoti Jam išgyvenamą skausmą ir, nežiūrint jokių kliūčių, stengtis būti Jo akivaizdoje, visiškai atsiduoti Jo valiai. Išsiblaškymai gali kliudyti jungtis su Dievu, tačiau tai ne valia. Jos nusistatymas krypsta prie Dievo, nepasikeičia ir nenustoja savo reikšmės, nors vaizduotėn yra įsibrovę pašaliniai vaizdai, kurie mintį atitraukia kitur.

 

Pasiruošimas kontempliatyvinei maldai ir jos pabaigimas

           Klausimas: ar norint meldstis šia paprastumo malda, reikia iš vakaro jai pasiruošti, pergalvoti jos turinį?

           Bendrai atsakymas turėtų būti taip. Šv. Pranciškus Salezas patarė šv. Pranciškai de Šantal ruoštis savajai maldai. Jis sako, nors iš vakaro yra atliktas pasiruošimas šiai maldai, bet kada jaučiamas noras apsistoti ilgiau prie kokios nors tiesos, tai nėra reikalo varžytis tai daryti. Būtų tiesiog netinkama be pasiruošimo, be tikros savosios maldos, be savęs paaukojimo tiesiog stoti Dievo akivaizdoje. Gal kartais tai pavyktų neblogai, bet jeigu virstų taisykle, tai būtų jau netvarka. (palyg. laiškų... t. 14, p. 266). Toks patarimas yra tikrai išmintingas. Paruošus iš vakaro vieną medžiagą, gal Šv. Dvasia mums įkvėps kitų minčių, kurių Ji norės. Jei to nebus, galima tuomet besimeldžiant naudotis savo pasiruošta medžiaga.

           Besiruošiant reikia ir suformuluoti pasiryžimą, kuris bus daromas maldos pabaigoje. Dar geriau jį numatyti iš vakaro. Galbūt Šventoji Dvasia įkvėps kitų pasiryžimų ar bendrai paragins sielą atsiduoti Dievui visą laiką per dieną, bet savieji pasiryžimai turės savų vaisių.

           Reikia pastebėti, kad kaip viskas supaprastėja, taip ir pasiryžimas gali būti dažnai tas pats, pvz., nuolat gyventi Dievo akivaizdoje, nieko Jam neatsakyti arba viską daryti iš meilės. Nors nesimeldžiantiems šios rūšies malda atrodytų, kad tokie pasiryžimai yra labai platūs, bet iš tikrųjų jie yra labai aiškūs Dievo vadovaujamoms sieloms, nes jos yra pasiryžusios būti klusnios visiems įkvėpimams, kuriuos patiria tos dienos bėgyje.

 

Ryšys tarp įgytosios ir įdiegtosios kontempliacijos

           Norėdami tiksliau išsiaiškinti šį klausimą, atrasime, pirma, kad ši paprastumo malda, iš esmės paėmus, yra įgytoji kontempliacija; antra, kad ji sudaro puikias sąlygas įdiegtajai kontempliacijai ir kartais tiesiog veda į ją.

1.     Paprastumo malda yra kontempliacijos rūšis. Tai aiškėja iš jos aptarties.

Atsisakiusi protavimo, siela maldos metu paskęsta kontempliacijoje, ramiai, tyliai besigrožėdama Dievu ar kokia nors tikėjimo tiesa, priimdama Šventosios Dvasios įkvėpimus ir paraginimus. Tos maldos savybės kaip tik sudaro kontempliaciją. Ji, kaip anksčiau matėme, yra paprastas žvilgsnis, besigėrint tiesa. Bet, kaip pastebi Bossuet‘as, ir paprastumo maldos esmę sudaro paprastas, susižavėjimo lydimas žvilgsnis į Dievą ar kurią nors tikėjimo tiesą. Taigi turime pilną pagrindą ją laikyti kontempliatyvinės maldos rūšimi.

2.     Ši kontempliacija, bent jos pradžioje, yra įgytoji, bet ne įdiegtoji, nes ji dar

yra silpna ir nutrūkstanti. Ji iš tikrųjų tetrunka tik kelias minutes ir sudaro progos reikštis ir kitoms mintims ir jausmams. Siela tik po truputį įpranta žvelgti į Dievą paprastu tikėjimo žvilgsniu, paskui vis ilgėja tas laikas ir tas žvilgsnis virsta vis labiau sintetinis. Tokia siela yra lyg menininkas, kuris, smulkmeniškai išstudijavęs atskiras paveikslo detales, meta į jį bendrą žvilgsnį. Atrodo, kad čia yra paprastas psichologinis reiškinys, lydimas aiškaus, gilaus tikėjimo, nepastebimai slaptai veikiant Šventosios Dvasios dovanoms; čia nėra specialaus Dievo įsikišimo, panaudojant veikiančiąją (operantem) malonę.

           Paprastumo malda padaro palankias sąlygas įdiegtajai kontempliacijai. Ji sielą nuteikia būti labai jautrią ir klusnią net mažiausiems Šventosios Dvasios paraginimams. Kada tik patiks Dievo gerumui paimti ją į savo rankas, sukelti joje dar gilesnį susitelkimą, dar paprastesnį žvilgsnį, dar karštesnę meilę, tuomet siela pereis į antrąją paprastumo maldos fazę, kuri Bossuet‘o yra aprašyta: Manière courte et facile... et de simple présence de Dieu, V skyr.

           Pagaliau nebereikia daugiau įvairių aktų ar nuotaikų, bet tik paprastai pasilikti Dievo akivaizdoje, šios maldos būsenoje, kol mūsų Viešpats duos malonės, nedarant sau prievartos, pereiti prie kitų minčių. Ši malda yra artimos vienybės su Dievu malda ir turi savyje nepaprastai aukštu laipsniu visas sąlygas, kurios sielą paruošia pasyvumui. Tik Dievas lieka vieninteliu sielos šventovės šeimininku, ir Jis veikia daugiau ypatingu; negu paprastuoju būdu: kuo mažiau veikia kūrinys, tuo galingiau veikia Dievas.

           Dievas, kaip sako filosofija, yra nejudantis judintojas šios maldos metu, ir siela pasidaro panaši į Jį. Būdama pasyvi, ji parodo aukščiausio laipsnio aktyvumą, grožėdamasi, degdama meile, iš tokios maldos semdamasi jėgų didelėms aukoms ir veikimui.

           Reikia pastebėti, kad šie išsireiškimai, kuriuos pabrėžėme ir kurie aiškiai kalba apie galingą specialų Dievo veikimą bei sielos pasyvumą, yra kaip tik įdiegtosios kontempliacijos klausimai. Malda pradedama su tam tikru aktyvumu, su meile žvelgiant į Dievą, o baigiama poilsiu, ramybe, kurios metu Dievas galingiau veikia, negu pati siela.

           Taigi yra tam tikras nuoseklus ryšys tarp suprastintos širdies maldos, kurią galima įgyti, vis labiau gyvenant tikėjimo dvasia, ir tarp tos ramybės įdiegtosios maldos, kuri kyla sielai bendradarbiaujant su Šventosios Dvasios dovanomis. Tarp jų yra esminis skirtumas: viena iš jų yra įgyta, antroji – įdiegta. Tarp jų bendras bruožas, jungiantis tiltas, yra toji paprastumo malda, kuri prasideda paprastu tikėjimo žvilgsniu į Dievą ir baigiasi tuo, kad Šventoji Dvasia, kada Jai patinka, paima sielą į savo rankas. Be abejo, net ir tuomet, kai yra pasiektas paprastumo maldos periodas, Dievas nėra įpareigotas sielai suteikti įdiegtosios kontempliacijos laipsnį. Ši maldos rūšis yra tik Dievo gerumo dovana, jos nepajėgsime įgyti net didžiausiomis  savo pastangomis; bet, kai siela yra tam pribrendusi, Dievas dažnai tą malonę duoda. Juk Dievo didžiausias noras yra kuo artimiausiai susivienyti su kilniomis sielomis, kurios yra pasiruošusios dėl Jo įvykdyti bet kokį atsižadėjimą, nežiūrint, kiek jis kainuotų.

 

Bendros išvados apie šį susivienijimo kelio tarpsnį.

           Jau šis pirmas susivienijimo kelio laikotarpis yra gana tobulas. Nuolat nuoširdžiai susijungdama su Dievu, siela stengiasi daryti pačius kilniausius darbus, Šventosios Dvasios dovanų remiama, ar tai nejuntamu (latente), ar ryškesniu būdu. Atsižvelgiant į asmens temperamentą, darbą ir potraukius, pasireiškia tos Šventosios Dvasios dovanos, kurios sielą skatina veikti. Tačiau siela ir veikiama yra artimo susivienijimo su Dievu. Ji kenčia ir darbuojasi dėl Jo, su Juo ir Jame.

           Kai pribręsta laikas, malda dar supaprastėja: siela savo tikėjimo akimis žiūri į Dievą, kuris yra jai Tėvas, gyvenantis joje ir bendradarbiaujantis su ja. Juo grožėdamasi, Ji myli Jį. Kartais toji meilė pasireiškia gerais darbais, kuriuos lydi gausūs vidiniai džiaugsmai, o kartais siela juos atlieka tik vadovaudamasi šaltu, grynu valios nusistatymu. Ji ir sausros ar išbandymo metu nenustoja kartojusi: „Dieve, aš Tave myliu, bent trokštu Tave mylėti, iš meilės Tau noriu visur ir visada vykdyti Tavo valią, nežiūrint kokių aukų reikėtų“.

           Pagaliau pasitaiko momentų, kada mokslo, supratimo ir išminties dovanos, kurios paprastai veikia nepastebimos, švysteli lyg žaibas, sielai nešdamos džiugią ramybę.

           Tai jau įdiegtosios kontempliacijos pradžia, ruošianti sielą dar intymesniam gyvenimui su Dievu. Apie tai kalbama VI knygos II dalyje: „Susivienijimo kelio problemos“.

 

 

Mistinės teologijos klausimai

 

           Naudotasi: 1. Tanquérey; Précis de Théologie ascétique et mystique. 2. Schrijvers , Les  ames confiantes:

 

                      SUSIVIENIJIMO KELIAS

           Susipažinus su gyvenimu Dievuje, daugiau pasiekiamu žmogiškomis pastangomis uoliai bendradarbiaujant su malonės veikimu, laikas atėjo susipažinti su ta tobulumo kelio dalimi, kur pats Dievas ypatingu savo veikimu paliečia sielą, joje uždega nepaprastą meilės ir aukos ugnį ir pakelia į nepaprasto tobulumo viršūnes, o siela tampa tik antraeiliu veikėju.

           Tiesa, čia aprašomus tobulumo laipsnius pavyksta pasiekti, palyginti, nedideliam sielų skaičiui, tačiau Dievo gerumas ir jėga yra begaliniai. Todėl tyros ir nuolankios sielos, susipažinusios su gilios dvasios asmenų ir šventųjų mintimis, galės geriau orientuotis, kuria linkme turi eiti jų pastangos ir pratybos, kad pribręstų artimiausiam gyvenimui su Dievu, koks tik žemėje yra įmanomas.

           Pirmiausia pakartotinai bendrais bruožais prisiminsime tobulumo kelio periodus, jų savumus, paskui atkreipsime dėmesį į šio aukštojo tobulumo kelio ypatybes.

           Norint pasiekti šventumą, mūsų valia, pašvenčiamosios malonės pakelta į antgamtinį gyvenimą, turi atlikti dvejopą uždavinį: be paliovos siekti Dievo – jos gyvenimo galutinio tikslo – ir ieškoti geriausių priemonių tam tikslui pasiekti.

           Valia veržiasi prie Dievo, Begalinio Gėrio, skatinama dvejopų veiksmų: proto, apšviesto tikėjimo šviesa, ir tiesioginių Šventosios. Dvasios įkvėpimų (Tomas Akv., S.Th.I-II, q, 68, a). Tačiau, kad toji valia būtų klusnesnė proto nurodymams, sąžinės balsui, Dievas kartu su pašvenčiamąja malone įlieja jai teologine tikėjimo, vilties ir meilės dorybes ir moralines – susivaldymo, teisingumo drąsos ir protingumo dorybes. Pirmosios padeda sielai palaikyti tiesioginį ryšį su Dievu, o antrosios – imtis atitinkamų priemonių Jam pasiekti; padeda lengviau atlikti gerus darbus, ugdančius žmogaus charakterį, ir gera daryti kitiems žmonėms, netiesioginiu būdu padėdant jiems tarnauti Dievui.

           Kad mūsų valia uoliai vykdytų Šventosios. Dvasios įkvėpimus, Dievas ją sustiprina septyniomis Šventosios Dvasios dovanomis. Trys pirmosios dovanos: išminties, supratimo, mokslo, padeda valiai būti klusniai ir su meile veržtis į Dievą, galutinį mūsų gyvenimo tikslą, o kitos keturios: patarimo, pagarbumo, tvirtumo ir baimės, turi pagrindinį uždavinį padėti valiai, veikiant Šventosios Dvasios jėgai, išsirinkti praktines geriausias priemones labiau suartėti su Dievu.

           Nuo pat dvasinio gyvenimo pradžios iki jo viršūnių Dievas veikia mūsų valią, ją apšviesdamas tikėjimo šviesa ir duodamas savo tiesioginius įkvėpimus, bet ne vienodai gausiai kiekviename to gyvenimo laikotarpyje.

           Dvasinio gyvenimo pradžioje – nusivalymo kelio metu, Dievas retais atvejais įsikiša į tobulėjimo darbą tiesioginiu būdu. Šiuo laiku siela yra palaikoma paprastos malonės, yra paliekama daugiau savo asmeninei iniciatyvai. Ji daugiausia lavinasi moralinėse dorybėse, rūpinasi išugdyti tvirtą valią, nugalėti labiau jai kenkiančias silpnybes, išmokti sugyventi su artimu ir tokiu būdu paruošti kelią pačiam Dievui veikti.

           Antrame, apšvietimo laikotarpyje, Dievas dažnai duoda savo tiesioginių gerų įkvėpimų, bet Jo veikimas dar tebėra neryškus. Būdama budri ir ištikima Dievo malonės paraginimams, siela rūpinasi užsigrūdinti dorybėse ir jose daryti pažangos. Jos pagrindinis uždavinys ypač tobulinti dieviškąsias tikėjimo, vilties ir Dievo ir artimo meilės dorybes: išmokti sekti mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.

           Pagaliau, pasiekusi susivienijimo kelią, siela pradeda nuolat būti Šventosios Dvasios vadovaujama. Ji pati dažnai patiria nuoširdų ir džiugų jausmą, kad Dievas gyvena joje.

           Ši sielos vienybė su Dievu išugdo joje naujos rūšies Dievo pažinimą ir meilę. Ji žino, kad Dievas yra ir ne vien tik savo protu pritaria šiam tikėjimo liudijimui, bet ji Dievą junta, skonisi Juo: „Pasiskonėkit ir įsitikinkit, koks malonus yra Dievas“.

           Ši sielos vienybė su Dievu yra vadinamas kontempliatyvinis gyvenimas, kuris tiek viršija mąstymo ir širdies maldą, kiek susivienijimo kelias viršija nusivalymo ir apšvietimo kelius – periodus. Tačiau siela, net pasiekusi susivienijimo kelią, nenustoja kovojusi su savo blogais polinkiais ir grūdinusis dorybėse. Kartais, pajutusi, kad Dievas yra sustabdęs savąjį veikimą ir palikęs ją naudotis tik savomis jėgomis, remiamomis pastarosios malonės, siela nuolankiai grįžta prie mąstymo ir širdies maldos.

           Ar mes galime tikėtis pasiekti tos kontempliacijos, nuoširdžios vienybės su dangaus ir žemės Viešpačiu? Žinoma, kad galime! Jau šiame pasaulyje tarp Dievo ir sielos užsimezga tobulo draugiškumo ryšiai. Kur yra draugiškumas, ten netrūksta ir nuoširdumo, dovanų ir džiaugsmo. Jeigu siela yra tobulai atsižadėjusi kūrinių ir leidžia Jėzui užvaldyti jos širdį, tai ir Jėzus nepalieka skolingas. Jis leis sielai artimai pajusti Jo meilės karštį.

           Siela ne tik gali, bet net privalo tikėtis gauti kontempliacijos dovanų, t.y. nuolat būti Dievo vadovaujama, Jam veikiant sielą per Šventosios Dvasios dovanas.

           Per pašvenčiamąją malonę Dievas, duodamas sielai dievišką gyvenimą, be antgamtinių dorybių yra davęs Šventosios Dvasios dovanų. Iš to seka, kad Jis nenori, kad jos trūnytų nenaudojamos, bet kad būtų įveiksmintos. Davęs sielai talentų, Dievas nenori, kad jie būtų užkasti dirvoje, bet kad būtų paleisti apyvarton ir neštų gausių vaisių. Dievas nori, trokšta, kad Šventosios Dvasios dovanos sielose uždegtų tyrą, karštą Jėzaus ir Marijos meilę.

           Jėzus ragina mus siekti tobulumo: „Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Tačiau krikščioniškąją tobulybę sudaro ne tik išugdytas pašvenčiamosios malonės gyvenimas, pasireiškiantis per įdiegtąsias antgamtines dorybes, bet ir Šventosios Dvasios dovanų galingas veikimas sieloje. Jei Šv. Dvasios dovanos nepasiekia pilno savo sužydėjimo, jei siela pastoviai jomis nesinaudoja, tuomet neįmanoma pasiekti krikščioniškojo tobulumo; neišmokstama karštai mylėti Jėzų, būti su Juo artimais, nuoširdžiais draugais, kokių Jis laukia iš mūsų. Koks nuostolis ir kokia atsakomybė už Dievo malonių neišnaudojimą!

           Dar ryškesnis įrodymas, kad mums reikia naudotis Šv. Dvasios dovanomis yra šis: mūsų veiksmai, plaukiantys iš įdiegtųjų dorybių, visuomet yra pridengti žmogiškų silpnybių šešėliu. Jie nesugeba sielos pakelti iki to tobulumo laipsnio, kuris yra įmanomas pasiekti čia žemėje. Ir būtent todėl, kad gerus darbus atliekant pagrindinį vaidmenį turi žmogaus pastangos. Iš to seka, kad juose lengvai atsiranda žmogiškų silpnybių, tamsių šešėlių. Ten bus visada daugiau ar mažiau savanaudiškumo, tuščios garbės ieškojimo, į savo patogumus atsižvelgimo. Tuose veiksmuose bus nepastovumo, skubėjimo, nekantrumo, noro pasigirti prisidengiant Dievo garbės ieškojimu arba reikalu pamokyti artimą. Pasaulio įvykių ir santykių su kitais žmonėmis vertinimas dažniausiai bus remiamas savais išskaičiavimais ir žmogiškais sumetimais. Tokios dorybės dažniausiai neturi to modus divinus, to dieviškojo antgamtinio grožio atspalvio, apie kurį kalba šv. Tomas Akvinietis (III Sent. dist. 34,d.1, al). Kol žmogus tevykdo gerus darbus, remdamasis paprastomis savomis dorybėmis, tol jis dar tebegyvena savo dvasinės kūdikystės ir jaunystės laikotarpį.

           Tačiau Jėzus kviečia dar arčiau prie Jo priartėti, Jį dar geriau pažinti ir karščiau pamilti, o tas artimesnis Jėzaus pažinimas ir meilė padės pasiekti dvasinį subrendimą ir leis pilnai naudotis Jo dieviško gyvenimo gilumu.

           Jėzus ragina kilnias sielas prašyti, kad Šventoji Dvasia joms vadovautų, paimtų į savo rankas ir padėtų eiti kontempliatyvinio gyvenimo takais. Ir tikrai Jėzus suteiks sielai tą malonę, kuria ji bus nusiteikusi tinkamai pasinaudoti.

           Jeigu Jėzus nori, kad sielos pasiektų kuo aukščiausią tobulumą, tai Jis nesigaili duoti ir priemonių tam tobulumui pasiekti. Jeigu Dievas yra davęs žmonėms Šventosios. Dvasios dovanų, tai Jis nori duoti ir savo pagalbos, kad jie galėtų pastoviai jomis naudotis. Kontempliacijos dovana yra grynai Dievo gerumo dovana. Ir galutinės ištvermės malonė taip pat yra Dievo gailestingumo dovana, tačiau visi ne tik gali, bet ir turi jos per maldą prašyti.

           Jeigu Dievas be paliovos maldaujančiai sielai tikrai suteikia galutinės ištvermės malonę, tai kodėl Jis taip karštai trokštančiai sielai negalėtų duoti malonės būti išganytai, pasiekus šventumo laipsnį? Kad nedaug yra sielų, pasiekusių kontempliatyvinio gyvenimo aukštumas, tai ne Jėzus yra kaltas. Tikrai viso to priežastis yra jų nenugalėtas savasis egoizmas ir nenoras išsižadėti pasaulio dvasios. Negalima tarnauti dviem valdovams. Net daugelis vienuolių ir kunigų iki pat savo gyvenimo pabaigos nepajėgia išmokti savęs atsižadėti. Jie nepajėgia pilnai atsižadėti savo polinkių, savojo veikimo, mažučių pomėgių, savimeilės ar kūniškumo patenkinimo; jie nepajėgia nusikreipti nuo tam tikros rūšies tuščių minčių, svajonių, nenaudingų troškimų, pašalinių nereikalingų darbų bei susitikimų. Jie vengia tylos ir nuošalumo, kuriame nutyla pasaulio triukšmas ir pasigirsta pirmieji dieviškojo grožio garsai.

           Dėl savo nesusivaldymo negalėdami pasiekti kontempliacijos, ima ją niekinti. Jie sako, kad ji nebūtina pasiekti jų luomo šventumui, teisinasi, kad jų energingas būdas neleidžia jiems atsiduoti maldos gyvenimui. Jie stengiasi atlikti daugiau gerų darbų, rodo didesnį uolumą apaštalaudami, nesigaili pastangų, nebijo nuovargio ir tikisi, kad tokiu būdu jiems nebus pareigos gyventi artimoje vienybėje su Dievu ir likti klusniais Šventosios Dvasios paraginimams.

           Daug patyręs dvasiniame gyvenime T. Liudvikas Lallamand᾽as sako: „Be kontempliacijos nebus padaryta didelės pažangos dorybėse ir nebus tinkamai sugebama kitiems vadovauti. Niekad nebus pilnai nusikratyta savo silpnybių ir netobulumų“ (Doctr. Spir.7, Pr. Chap. H a-4 par.2).

           Šv. Alfonsas Liguoris, apaštalavimo darbams atsidavusios vienuolijos įsteigėjas, jai rašytoje reguloje įsako: „Kongregacijos nariai turi gyventi nuolat susitelkę dvasioje“ (P.II, cap.3). Kaip jie galės išgyventi taip susitelkę, jei jų vidaus gyvenimas nebus gaivinamas juose gyvenančios Šventosios Dvasios!

           Šv. Tomas Akvinietis sako: „Norint, kad tikėjimo paslaptys būtų skelbiamos gyvai, giliai, įtikinamai, mintys turi plaukti iš kontempliacijos pilnumo“ (2 a, 2 ae, q a 6).

           Todėl, susipažinus su įgytąja kontempliacija ir jos charakteringais bruožais, tenka nesustoti vietoje, bet ir toliau stebėti, kaip Dievas bendradarbiauja su siela, atsidavusia į Jo rankas, kaip ypatingos Jo malonės dėka ji yra pakeliama į aukštesnio dvasinio gyvenimo laipsnius.

          

 

                      SIELOS LAIKYSENA KONTEMPLIATYVINĖS MALDOS METU

                      (Jos. Schrijvers᾽o, CSSR,  mintys Les ames confiantes, p. 252-278).

 

                      Bendros pastabos

 

           Sielos ryšys su Dievu turi tūkstančius skirtingų atspalvių. Kartais jis lydimas džiaugsmo, patirtinio Dievo artumo, laimės, kuri kyla matant Dievo grožį, taip pat džiugaus poilsio, jaučiant gerojo Tėvo Apvaizdos globą, gilų, kartu ir malonų skausmą, prisimenant gerajam Dievui padarytus įžeidimus. Kartais sielą apima neapsakoma kūdikiška baimė, kad Dievas nebūtų įžeistas ateityje, ir galingas pasiryžimas nugalėti visas sunkenybes ir imtis net labiausiai varginančių darbų, kad tik būtų Dievui daugiau garbės.

           Pradžioje tas malonus kontaktas su Dievu nėra nuolatinis.Bet ir taip tai jau yra ženklas, kad pats Dievas imasi sielai vadovauti. Kartą pradėjęs savo darbą, Jis tęs ir toliau, jei tik siela bus Jam ištikima. Iki šio laiko ji daugiau vadovavosi protu. Pati svarstė, darė savo išvadas, sukeldavo savyje įvairius jausmus, išgyvenimus. Ji sau buvo nusistačiusi kaip pareigas atlikti eilę dvasinių pratybų, kurių ji neatlikdama manė negalėsianti daryti pažangos; manė, kad jos pažanga dorybėse priklauso nuo smulkmeniško pasiryžimų vykdymo.

           Dabar jos dvasiniame gyvenime vadovaujantį vaidmenį paima pats Dievas į savo rankas. Savo stipriu apšvietimu Jis atkreipia sielos dėmesį į kai kurias jos dvasinio gyvenimo silpnas puses, į daugybę jos klaidų, į giliausias savimeilės šaknis, - kad ji, nežiūrint maldingumo, daugybe atvejų nori remtis savo jėgomis, nors jos pasiryžimai tokie silpni ir valia taip nepastovi.

Tuo pat metu Jis duoda jai suprasti, koks didis Viešpaties gerumas ir šventumas ir kaip siela turi pasitikėti Juo, nes Jis yra aukščiausias jos būtybės Viešpats, kokia laimė savo gyvenimą skirti tam, kad išmoktum mylėti Viešpatį ir vykdyti Jo valią.

           Dievas ne tik apšviečia sielą, bet veikia kartu su siela, padėdamas įgyvendinti Jo teikiamus įkvėpimus. Siela pasijunta mažiau besirūpinanti savo egoistiniais reikalais ir labiau pasitikinti tėviškos Apvaizdos gerumu. Ji junta, kad jos pažiūros į dvasinį gyvenimą darosi platesnės, tobulesnės, tikslesnės; ji pradeda aiškiau suprasti Dievą, Jis pasidaro jai artimesnis; ji jaučia kūdikiškai intymiai prie Jo prisirišusi.

           Tokios yra pirmosios naujo gyvenimo dovanos. Galima spėti, kad Viešpats jau ruošiasi tapti pilnu, visišku tos širdies valdovu. Jei tik siela pasitiki Dievu, stengiasi panaudoti tas malones, atsikrato varžančios baimės ir plačiai atidaro Dievui širdies vartus, Jis ilgai nelaukdamas ateis su visomis malonėmis.

           Vis dėlto jau iš pat pradžių reikia saugotis keleto pavojų. Pirmiausia reikia sugebėti atskirti tuos malonės pažadinimus, kurie išeina iš Dievo, nuo tų nuotaikų, kurias galima susidaryti, pačiai sielai uoliai bendradarbiaujant su malone.

           Yra keletas ženklų, kurie tai padeda lengviau nustatyti. Dievo veikimas dažniausiai yra nenumatytas. Jo balsas pasigirsta tuomet, kada siela visai to nesitiki. Staiga protas nušvinta nauja šviesa, širdis užsiliepsnoja iki šiol nepatirto karščio liepsna net ir darbo ar atvangos metu. Sielai tokiu atveju net nebuvo laiko pasiruošti sutikti dangiškąją malonę. Kaip greit toji malonė ateina, taip greit ji ir pranyksta, nežiūrint pastangų ją pasilaikyti. Čia nepagelbsti nė vaizduotės pastanga.

           Siela neturi nuliūsti. Jai nėra reikalo sielvartauti. Ji turi, Kiek nuo jos priklauso, ji turi savyje ugdyti nuolankumo, pasitikėjimo ir visiško atsižadėjimo nuotaikas, kad būtų pasiruošus sutikti gerąjį Viešpatį, kada tik Jis pasirodys. Ji turi būti pasirengusi įvykdyti Jo mažiausius norus, leisti laisvai Jam mylėti save ir sutikti būti apdovanotai, daug nesigilinant į Dievo veikimo tikslą, nepriskiriant sau jokių nuopelnų, dėl kurių ši malonė buvo duota; taipgi siela neturi priskirti sau ir tą meilės karštį, kurį šis Dievo aplankymas buvo sukėlęs.

           Toks Viešpaties intymus suartėjimas su siela, kaip esame anksčiau sakę, tai ne jos nuopelnų išdava, tai gryna Dievo gerumo dovana. Siela turi stebėtis tokiu Dievo palankumu. Kuo giliau ji pajėgs suprasti savąjį skurdą, tuo labiau Begalinė Būtis bus pasiruošus ją vargšę pamilti ir jai atiduoti savo malonių turtus.

           Priimdama Dievo dovanas, siela neturi reikšti siauradvasiškumo ir svyravimo, pasiteisindama, kad ji to esanti neverta. Jėzus yra visatos Viešpats. Kas gali sukliudyti Jam parodyti begalinę meilę net patiems vargingiausiems savo kūriniams?

           Atvirkščiai, tokia siela turi su didžiu dėkingumu priimti siaučiamas malones, ne tiek galvodama apie save, kiek svarstydama, kaip galėtų pasinaudoti tomis dovanomis ir daugiau meilės parodyti Jėzui, ir ką ji turi daryti, kad Jėzus galėtų tą kūrinėlį pamilti visa meilės jėga, kuri verčia Jį artintis prie tos vargšės būtybės.

           Kitą pavojų sudaro, kad ir nežymus, egoistiškas rūpinimasis savimi.

           Svarbiausias tikslas, dėl kurio pats Dievas imasi vadovauti sielai, yra tai, kad Jis grynai laisvu noru didesnei savo garbei nori sieloje geriau atkurti Kristaus bruožus, ją padarydamas geresniu įrankiu sieloms pašvęsti.

           Todėl yra labai svarbu, kad šio naujo gyvenimo laikotarpyje būtų išvengta bet kokio egoizmo, savanaudiškumo šešėlio. Egoizmas kartais pasireiškia taip nežymiai, randa įvairiausių nekalčiausių pasiteisinimų, įrodinėdamas, kad ieško tik Dievo garbės, o iš tikrųjų ieško tik paties savęs ir savo malonumo. Siela turi pasakyti Dievui, kad teikiamą džiaugsmą ji priima neieškodama savanaudiško malonumo, bet kad iš to būtų Jėzui džiaugsmo, kad Jis sudarytų geresnes sąlygas Jo meilei veikti sielą.

           Siela neatsisako to didžio džiaugsmo ir paguodos, nes tai ateina iš Jėzaus. Ji priima tiesiog dovaną iš Dievo rankų tokią, kokia ji yra, drauge su jos teikiama laime ir nepaprastu džiaugsmu. Tačiau šie išgyvenimai jai yra antraeilės reikšmės. Ji žino: kai nebus jaučiama didelio džiaugsmo laimė, vis dėl to tarp Dievo ir sielos bus didelė ir tikra dvasinė, gyva, galinga valių vienybė.

           Vienintelis dalykas, kuriam siela priskiria neabejotiną vertę, tai meilė, išplaukianti iš valios nusiteikimo visada ir visur sutikti su Dievo valia, nesvarbu, ar ji lies ją pačią ir jos ateitį, ar kitas būtybes, turinčias ryšio su ja.

           Net ir dvasinių lavinimų metu siela rūpinasi, kad neverstų Jėzaus per daug domėtis jos reikalais, džiaugsmais ar vargais, viltimis ar nusivylimais.

           Ji su pasitenkinimu negalvoja apie save, ar Jėzus draugiškai elgiasi su ja, gal ją išskiria iš kitų, kaip Jis galėtų ateityje ją apdovanoti.

           Juo labiau užmirš ji save, tuo ji galės būti tikresnė, kad Jėzus daugiau rūpinasi jos reikalais; kita vertus, kuo labiau ji bijo būti mažiau apdovanota už kitus, tuo susidarys didesnį pavojų, kad gali būti Dievo palikta kaip egoizmo neatsikračiusi siela. Kaip Dievas galėtų ir toliau lieti šiai sielai savo malonių sroves, jeigu ji apglėbia jas ir naudoja tik savo siauriems reikalams? Tas savanaudiškumas daugeliui sielų sudaro kliūtį pasiekti didesnės pažangos dvasiniame gyvenime: „Nes visi ieško savo naudos, o ne kas Jėzaus Kristaus“ (Pilyp. 2,21).

           Pagaliau yra dar vienas pavojus. Reikia atsiminti, kad Dievas ne visą laiką teikia džiaugsmus. Tarp tų valandų, kada sieloje juntamas Kristus, yra ilgesnių ar trumpesnių perraukų, ypač kontempliatyvinio gyvenimo pradžioje.

           Be abejo, Dievas yra pasiryžęs tikrai paimti sielą į savo rankas, bet Jis tai atlieka palaipsniui. Jis nori būti jos palydovas, nors siela ne visada jaučiasi įsikibusi į Jo tvirtą, švelnią ranką.

           Ką tuomet daryti? Pirmiausia, nėra ko nusiminti. Jėzus visą laiką yra su ta siela ir gyvena joje, tik pasirenka atskirus momentus, kada leidžia jai ryškiau save pajusti. Pasitraukdamas kuriam laikui, Jis sustiprina jos tikėjimą, apsaugoja, kad neimtų per gerai galvoti apie save, sužadina viltį, paragina sielą uoliau ieškoti Jėzaus. Ką Jis pradėjo, tą ir baigs. Siela turi Juo pasitikėti, Jam palikti iniciatyvą ir keisti parinkti tas malones, kurios kada jai bus reikalingos.

           Pagaliau reikia saaugotis tinginiavimo. Patirtinės Dievo akivaizdos metu savęs paaukojimo ar nuolankios meilės aktai plaukia kaip iš kokio šaltinio. Jai praėjus, tuos pačius aktus siela turi sužadinti grynomis savo valios pastangomis, negaudama nei paguodos, nei šviesos, tik naudodamasi tikėjimo nurodymais. Tokia siela, kuri ieško ne Jėzaus, bet pati savęs, kai šios pratybos nebeduoda jai džiaugsmo, nustoja gyvenusi maldos dvasia ir savo mintimis jungusis su Dievu. Siela, kurios gyvenimą vairuoja tikėjimo dvasia, nors jaučia iš maldos gyvenimo mažiau malonumo, vis tiek su ypatingu uolumu glaudžiasi prie Dievo. Siela yra įsitikinusi, kad meilė, parodyta Viešpačiui tuo metu, kada ji nesukelia džiaugsmo lydimų išgyvenimų, mažiau turi savimeilės, savanaudiškumo. Nors siela, savo iniciatyva ir jos valiai veikiant, sužadina dorybių aktus, jai nėra pareigos atlikinėti svarstomąją maldą, arba didinti širdies afektų skaičių. Ji pasitenkina ta vidine vienybe su Dievu, laikas nuo laiko atnaujindama meilės aktus. Sąmoningai sužadinus šiuos aktus, geriau sakant, nusiteikimus ir toliau juos palaikydama, siela atsiduoda Dievui, prašydama pagalbos, kad Jis nuskaistintų ją ir pašvęstų. Paskui ji kantriai laukia, kada Dievas vėl į ją prabils. Jei visos sielos pasitikėtų Viešpačiu ir atsiduotų į Jo rankas, kaip greit Jis jas patrauktų prie savęs ir padarytų šventas!

 

                      Kontempliacijos paguodos

 

           Jei siela yra ištikima ir gyvena vienybėje su Dievu, tą artumą Dievas paprastai sustiprina savo veikimu. Malonės apsilankymai ir Dievo įkvėpimai padažnėja, ir kontaktas su Dievu pasidaro beveik nuolatinis.

           Atrodo, kad Dievas, Švenčiausioji Trejybė, Jėzus ir Marija kad nematomu antgamtiniu, bet juntamu būdu gyvena kartu su siela. Jie sielai daug žymiau, ryškiau nušviečia tikėjimo tiesas apie Dievo gerumą ir didybę, apie kūrinių menkumą ir nuodėmės baisumą. Tuo pat metu Viešpats įkvepia sielai labai karštą meilę, norą aukotis, nusižeminti, pasidaryti Kristaus sielų atpirkimo darbo dalininkais. Tie malonės apsilankymai darosi ne tik vis gausesni, bet taip pat ilgesni ir įvairesni. Nė viena siela neišgyvena tikėjimo tiesų lygiai taip pat, kaip kita.

           Vieni jaučia ypatingą pamaldumą Švč. Trejybei, Jos Dieviškiems Asmenims, ypatingai gėrisi begaliniu Dievo grožiu, Kristaus –  įsikūnijusio Žodžio – ir Šventosios Dvasios vaidmeniu sielų pašventinimui. Kitų pamaldumo centre yra Jėzus Kristus: Dievas – Žmogus, mūsų brolis ir draugas. Jis pasidaro jiems taip nuoširdžiai artimas, kad sunku rasti žodžių išreikšti tam švelniam tyro draugiškumo, artimumo grožiui. Jis leidžia jiems giliau suprasti savo mokslo esmę ir gilumą, parodo visą savo širdies gerumą ir gailestingumą, padeda jiems suvokti savo siekius, išgyvenimus ir troškimus. Jis tars tiesiog nori savo dvasia perimti visą jų asmenį. Iš to kyla nepaprastai džiugus, nuostabus ryšys su siela ir jos galiomis. Viešpats tas sielas moko, bara, drąsina ir pakelia, kai jos suklumpa. Jis gyvena prie jų Švenčiausiame Sakramente, jos pajunta Jo guodžiantį artumą, tarsi Kristus jau būtų pradengęs tą šydą, kuris slepia Jo dieviškumą nuo žmonių akių.

Dar kiti jaučia ypatingą meilę Švč. Mergelei Marijai, mylimajai Dievo Motinai. Toji siela pastoviai yra susivienijusi su Marija. Ji nuolat su Ja tariasi, junta, kad yra nešama mylinčių Motinos rankų, jaučia Jos globą, pamokymus ir meilę. Ji eina pastoviai prie Jėzaus per Mariją. Be Jos neatlieka nė vieno darbo, neištaria žodžio, nedaro jokio pasiryžimo, neatkalba jokios maldos. Siela gauna dieviškos šviesos, padedančios suprasti mūsų Dangaus Motinos gerumą, tobulumą ir didybę, Jos, kaip visuotinės Malonių Tarpininkės, vaidmenį sielų išganymui ir pašventinimui.

           Be šios rūšies vienybės su Dievu yra dar vienas būdas. Jėzus kalba ne tik Evangelijos žodžiais, per Bažnyčią, vyresniuosius ir paprastuosius malonės įkvėpimus. Jis kartais pats prakalba, nors Jo žodžių negirdėti. Jie yra negirdimi, bet tiesiog juntami, lydimi ramybės ir pasitikėjimo. Kartais tokią būseną sukelia prie progos nugirstas posakis, knygos mintis, koks nors įvykis, bet dažnai jie atsiranda visai nelauktai. Juos pajutusi, siela išgyvena šią tiesą: „Tai Viešpats!“ (Jon. 21,7). Taip Jėzus vadovauja Jėzus sieloms savotišku būdu. Tai yra tarsi tęsinys Jo gyvenimo žemėje, Jo asmuo yra tarsi juntamas. Šis ryšys su Jėzumi sielai duoda tiek jėgos, tiek džiaugsmo, kad žmonės, kuriems yra svetimas aukštesnis vidaus gyvenimas, tiesiog negali suprasti nei įsivaizduoti, kad iš viso gali būti toks nuostabus gyvenimas.

           Tie žodžiai ar nusiteikimai kartais būna laikino pobūdžio, o kartais atrodo, kad turi tęstis ilgesnį laiką. Jie kaip durklas lieka įsmigę sieloje, ir kiekvieną kartą, kai siela juos prisimena, atsinaujina toji meilės padaryta žaizda. Tie antgamtiniai Jėzaus sukelti išgyvenimai sieloje palieka įvairias pasekmes. Jų uždavinys sieloje sukelti gyvą pasibjaurėjimą nuodėme ir visu jos niekšingumu arba karštą troškimą mylėti Jėzų ir Jam visiškai priklausyti. Kitais atvejais Jis sukelia nuostabų pasitikėjimą Dievu, skatina nesiremti žmogiškų jėgų tvirtumu, bet įsitikinti, jog Jėzus nori, kad ji būtų tobula, kad ji pasieks tą tobulumo laipsnį, kurį Dievas jai yra nuo amžių paskyręs, nežiūrint praeities nuodėmių ir dabarties silpnybių. Kartais tie įkvėpimai nurodo, kaip mes turime elgtis. Atsitinka, kad kartais siela nelauktai patenka į dideles nenumatytas painiavas, nemalonumus ar gresiantį pavojų. Bet čia ji išgirsta nuoširdų vidaus balsą: „Būk rami, aš pats viską sutvarkysiu“, arba: „Nesirūpink, mylėk mane, o aš rūpinsiuos kitais reikalais“. Kartais, nors retai, Jėzus leidžia suprasti klausimus, įspėjančius jos ar kitų asmenų ateitį. Tačiau čia reikia saugotis dažnai pasitaikančių iliuzijų. Tikras dalykas, kad Jėzus dažnai prabyla kilnioms sieloms savo įkvėpimais, paraginimais. Tačiau yra tikra, kad nemaža dalis sielų, kartą patyrusių tokius išgyvenimus, iš tikrųjų bando juos nors ir nesąmoningai atkurti, pasinaudodamos savo vaizduote. Tada jau nebe Dievas kalba į jų sąžines, bet jos pačios kalba sau, tartum Jėzus sakytų tai, kas sielai patinka arba kas ją iškelia jos pačios akyse.

           Kas turi jautrius ar nusilpusius nervus, tiems yra pavojus žiauriai apsigauti, ypač jeigu joms stinga sveikos nuovokos. Tokie asmenys būna giliai įsitikinę, būk jie girdi Jėzų kalbantį sielos gelmėse; kartais tuo yra taip tikri, kad net patyręs dvasios vadas yra gundomas jais patikėti.Tačiau kai kurios aplinkybės, ar jų per mažai nuolankumo parodęs elgesys, ar tam tikras keistumas ar slaptas savarankiškumas, pastebimas jų išsireiškimuose, ar neišsipildę jų pranašavimai protui parodo, kad tie įkvėpimai ne Dievo, bet per daug sujaudintos ar nesveikos vaizduotės padaras.

           Be to, kartais piktoji dvasia paruošia rinktinėms sieloms dar gudresnes pinkles. Kai Išganytojas sielą apdovanoja nepaprastomis malonėmis, tamsybių galybės iš visų jėgų stengiasi, kad malonės neduotų laukiamų vaisių. Piktoji dvasia panaudoja visą savo suktumą. Viešpats kalba sielai ir piktoji dvasia – taip pat. Viešpats kalba apie Dievo meilę, nusigalėjimą, atsižadėjimą ir nuolankumą, ir piktoji dvasia ragina sielą būti pamaldžiai, uoliai, bet kartkartėmis ji atkreipia dėmesį į sielos nuopelnų didumą, į nepaprastumą įkvėpimų, kuriuos Dievas teikiasi jai duoti. Piktoji dvasia, pasinaudodama vaizduote, gali duoti sielai nuostabios šviesos, gali sukelti nuolankumo jausmus ir sudaryti tokį įspūdį, kad visa tai Jėzaus darbas. Kai siela pagaliau pradeda rimtai galvoti, kad ji Dievo įkvėpiama, piktoji dvasia pradeda imtis kitos taktikos. Ji pradeda kalbėti sielai, kad ji pakankamai padariusi pažangos, sukelia nepasitikėjimą dvasios vadu, pasitikėjimą savąja nuomone ir pasiskiria sau uždavinius, kuriuos jaučiasi esanti pašaukta įgyvendinti.

           Taip toji tamsybių dvasia įpainioja daugelį į įvairias klaidas. Tokios sielos, kartą pasijutusios esančios ypatingai apdovanotos, pradeda jaustis nepaprastomis, užsispiria savo nuomonėje ir ima galvoti, kad joms nori vadovauti pats Jėzus, dėl to jų dvasinis gyvenimas niekieno neturi būti kontroliuojamas.

           Tikrai nuostabus dvasinis gyvenimas, kad sielos, kurioms Jėzus vadovauja, vis dėlto, Jam leidžiant, yra gundomos piktosios dvasios.

           Taip elgdamasis Jėzus nori, kad nė vienas iš mūsų nesijaustume gavę tiek antgamtinės šviesos, jog galėtume manyti, būk mes nereikalingi Bažnyčios įsteigtos kontrolės. Kai Jėzus vadovauja sielai, Jis duoda jai įvairių malonių, tačiau tuo nenori pakenkti dvasios vado autoritetui, kuris sielai atstovauja Bažnyčią.

           Dvasios vado pareiga nustatyti, iš kur eina tie įkvėpimai ir ta šviesa, o sielos pareiga juo tikėti ir jo klausyti. Jei ji nesutiks būti nuolankiai klusni, tai bus tikras ženklas, kad ji ne Dievo dvasios vadovaujama.

           Išmintinga siela gali klausyti savo vidaus balso ir juo vadovautis, kai jis ragina būti nuolankią, klusnią, kantrią ir mylėti Dievą. Tačiau ji tiems paraginimams nepriskiria per didelės reikšmės. Jie nėra mūsų tobulumo išdavos. Tai yra laikini paraginimai būti mums uolesniems. Sielos šventumo esmę sudaro Dievo meilė, paremta tikėjimu ir Dievo, Bažnyčios įsakymų pildymu, savo luomo pareigų geru atlikimu, o vienuoliams jų įstatų laikymusi. Jei kartais ji pasijustų gaunanti apšvietimus ir nurodymus, įspėjančius jos ateitį, ji nepriskiria jiems ypatingos reikšmės, bet pasitenkina žadindama Dievo meilės, pasitikėjimo, nuolankumo aktus ir toliau uoliai eidama savo pareigas. Kai gauna nepaprastos šviesos, duodančios geriau suprasti Dievo Būties gelmes ar savojo tobulumo reikalus, ji priima visa tik su ta sąlyga, kad tai paeina iš Dievo. Siela nuolat prašo Švč. Mergelę Mariją, kad neleistų jai tapti piktosios dvasios pinklių auka. Praktiškai ji nesivadovauja savųjų apšvietimų nurodymais, negavusi savo dvasios vado pritarimo.

           Kuo aukščiau pakylama maldos gyvenime, tuo daugiau daroma dvasiniame gyvenime pažangos, bet iš kitos pusės tuo labiau atsiranda pavojus patekti į piktosios dvasios spąstus. Todėl tokiu metu reikia ypač mažai pasitikėti savo jėgomis, nuolat prašyti gerosios Dangaus Motinos pagalbos ir nuolankiai sekti doro, išmintingo, mokyto dvasios vado nurodymais.

                                                                                                  

                      Kontempliatyviųjų sielų išmėginimai

 

           Kai siela ilgesnį ar trumpesnį laiką turi laimės džiaugtis Dievo akivaizda, Dievo gerumu ir vidine laime, ateina paprastai kitas laikotarpis, kada tamsa apgaubia sielą ir ji pasilieka vieniša ir palikta. Tokia būsena trunka ne visą laiką, bet dažnai, kai kada ištisus metus trunkančiais periodais, kaitaliojasi su džiugios Dievo akivaizdos laikotarpiais.

           Reikia bent keliais žodžiais duoti sieloms bendrų nurodymų, kad tomis sunkiomis bandymo valandomis nepadarytų skaudžių klaidų. Pirmiausia jos turi žinoti, kad tos sausros ir tamsos kaltininkas nėra pats Dievas. Siela, patirdama džiaugsmo iš Dievo akivaizdos jutimo, kartais nejučiomis pasidaro savanaudė: ji nori išgyventi džiaugsmo valandėles, tačiau, nesitaisydama iš savo silpnybių, ji piktnaudžiauja Dievo gerumu ir dosnumu.

           Dievas savo malones duoda ne be reikalo. Teikdamas jas, Jis nori, kad siela visa širdimi Jam atsiduotų, visur ir visada pildytų Jo šventąją valią, pasiruošusi su meile iš Jo rankų priimti ir skaudžiausius gyvenimo kryželius.

           Kai Dievas mato, kad siela, besigaivindama malonės rasa ir džiaugsmo valandėlėmis, teugdo dagius ir erškėčius, daugiau niekuo nesirūpindama, tuomet Jis nustoja ją rėmęs ypatinga savo malone ir palieka jai vien paprasčiausios malonės pagalbą.

           Laimė, kad taip elgiasi ne visos sielos, kurioms pats Dievas imasi vadovauti. Didelė jų dalis yra ištikimos malonės veikimu ir nori ją gauti tik dėl to, kad galėtų Jėzui parodyti daugiau meilės. Tačiau ir šioms, bendrai imant, Jėzus neleidžia visą laiką skendėti džiaugsme. Jis kaitalioja sieloje savo džiugų buvimą su tamsa. Esti tokių momentų, kada staiga dingsta visa toji šviesa. Jokia tikėjimo tiesa sielai jau nebedaro įspūdžio. Tikėjimas jau nebeteikia paguodų ir juslinio džiaugsmo paramos. Keletą dienų praleidusi tokioje būsenoje, siela ima save klausti, ar tik buvusi šviesa nėra jos vaizduotės padaras. Jos ankstyvesnis gyvenimas, praleistas skendėjant Dievuje, jai atrodo lyg sapnas ar svajonė. Tada kyla abejonė, ar teisingas jos pasiektas kelias, ar ji pajėgs garbingai išsilaikyti iki galutinės pergalės ir pasiekti laimingą amžinybę.

           Toji tamsa apgaubia kai kurias sielas su visu savo baisumu ir klaikumu. Jos pradeda manyti, kad jau yra žuvusios, kad jau niekad nebesuras Jėzaus, kurį jos anksčiau mylėjo su tokiu džiaugsmu ir karščiu. Piktoji dvasia naudojasi sielos sąmyšiu, kad sukeltų joje nepasitikėjimą Jėzumi ir Marija, kad ji numotų ranka į visą dvasinį gyvenimą. Kyla įvairiausios pagundos prieš tikėjimą, prieš skaistybę, kantrybę, o ypač prieš pasitikėjimą Dievu. Tokioj maišaty siela sunkiai susigaudo, ar ji pritarė toms pagundoms ar ne, ar pakankamai tiksliai savo nuodėmes ir silpnybes pasakė nuodėmklausiui, ar buvo pakankamai geras jos gailestis už nuodėmes.

           Taip daugelis sielų turi kęsti kankinančius skrupulus ir juo labiau nori įsitikinti savo nekaltumu. Čia toliau sustiprėja jų abejonės. Ir kuo didesnės ir įvairesnės buvo turėtos Dievo malonės ir džiaugsmai, tuo baisesni ir labiau blaškantys bandymai ištinka sielas. Kiekviena siela pakelia skirtingus bandymus, atsižvelgiant į jos būdo bruožus, į tai, kokios anksčiau buvo jos gautos malonės ir kokius darbus Dievas yra skyręs  jai atlikti. Vienas baisiausių bandymų yra, kai siela pasijunta Dievo palikta. Taip, kaip Jėzus ant kryžiaus šaukėsi: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Tokiai sielai atrodo, kad dar niekas nėra jos taip skaudžiai bandęs, niekas nėra taip daug nusikaltęs ir taip labai apsileidęs, kaip ji. Siela padaro išvadą, kad niekas negali atjausti jos būsenos ar išgyvenimų ir visiškai ją nuraminti. Taip Jėzus ją išmoko nesudėti savo vilties į jokią žmogišką paramą, o tobulai pasitikėti Juo, ir kad šis pasitikėjimas būtų be žmogiškumo, antgamtinis. Dievui šis pasitikėjimas yra toks brangus, kad norint jį įgyti, mums neturi būti baisios net labiausiai draskančios kančios, net skaudžiai slegiantis apleidimo išgyvenimas. Neregima malonė palaiko sielą, duoda jėgų visiškai atsiduoti į Dievo rankas, visiškai pasitikėti Jo išmintimi ir neprilygstamu gerumu. Tik ne visos sielos vienodai gerai atlaiko šiuos bandymus. Kai kurios iš jų būna nepaprastai prisirišę prie jausminių malonumų, prie dvasinių paguodų ir laimės gėrėtis Dievo akivaizda. Kitos slaptai per daug brangina savo nuomonę, pervertina savo nuopelnus. Jos myli Dievą, tačiau nenustoja rėmusiosis ir žmonėmis. Vieną kitą laukia skaistinanti bandymų ugnis, ir po džiaugsmo valandų teks išgyventi slegiančią tamsą.

           Tačiau yra sielų, kurios, pajutusios Dievo paraginimą ir Jo malonės remiamos, pajėgia visiškai atsiduoti Dievui ir būti Jo Apvaizdos vadovaujamos. Šioms nebegrįš jau bandymų valandos, jos jau yra praėjusios. Auksas jau tyras, nešvarumai jau pašalinti. Šios sielos Dievo dovanomis naudojasi grynai dėl Dievo be jokios savimeilės šešėlio. Aiškus dalykas, ir šios sielos nevienodai ryškiai pajunta Dievo akivaizdą. Pastoviai aukštame laipsnyje teikiamoji toji malonė be laiko gali sumažinti mūsų rūpestingumą. Nors ir čia Dievas teikia paguodos ir tamsos laikotarpius, tačiau jau ne tokiame aukštu laipsniu. Gal jūs, skaitydami apie tuos išmėginimus, pamanysite, kad  tokios sielos nors laikinai praranda tą šventųjų nepaprastai vertinamą kontempliacijos malonę. Ne. Taip neatsitinka. Šios malonės esmę sudaro pažinimas ir meilė, kurie yra Dievo tiesiogiai įdiegti į sielą, bet nebūtinai juos visada turi lydėti nuoširdaus džiaugsmo nuotaikos. Taip ir šių bandymų metu siela nenustoja Dievą giliai pažinti ir karštai mylėti. Šis nepaprastai tobulas Dievo begalinės didybės ir savo begalinės menkystės supratimas, šis kontrastas yra priežastis sukelianti anuos skaudžius išgyvenimus.

           Galinga Dievo meilė, kuria siela jaučiasi niekad negalinti pasitenkinti, sukelia joje tam tikrą sustingimo pajautimą, kuris sukelia liūdesio ir nevilties pagundas. Joms, žinoma, siela nepritaria.

           Dievo teikiamos malonės lieka aukštesnio laipsnio, nežiūrint, ar siela skendėtų džiaugsme ar būtų tamsos apgaubta; jų dėka siela lieka ištikima Dievui ir kantri savo bandymų valandėlėse. Jos uždavinys tokiu momentu visiškai atsiduoti Dievo valiai, nesigilinant, kokie Jo Apvaizdos lėmimai ir kaip Jis ruošiasi juos įvykdyti. Siela turi Dievui visiškai atsiduoti čia ir per amžius. Ji turi rasti saugų prieglobstį pas gerąją Motiną Mariją ir be paliovos prašyti, kad Ji sutiktų ją turėti savo vaiku.

           Tai tokios bendros žinios apie įdiegtąją kontempliaciją, jos periodus ir praktinę laikyseną jos metu. Tačiau ir toji pati įdiegtoji kontempliacija yra ne visų vienoda. Dievo dovanų įvairumas begalinis. Be to, yra įvairaus temperamento ir skirtingo charakterio žmonių, ir dėl to jie skirtingai išgyvena teikiamą Dievo malonių džiaugsmą. Skaitydamime mistikų raštus, galime pastebėti labai įvairaus mistinio gyvenimo laipsnius. Nežiūrint gausaus įvairumo, kai kurie bendri tų išgyvenimų bruožai mistinio gyvenimo žinovams padeda šį gyvenimą padalyti į tam tikrus laipsnius, periodus. Būtų gera su jais būtų gera bent bendrais bruožais susipažinti ir pamatyti, kaip siela po truputį vis labiau ir labiau suartėja su Dievu.

 

 

XHTML | CSS | TEISĖS © 2008 Katalikų interneto tarnyba