Švenčiame arkangelo Mykolo atlaidus. Tikroji jo paminėjimo diena – rugsėjo 29, kartu su kitais dviem arkangelais – Rapolu ir Gabrieliumi. O štai užvakar minėjome angelus sargus. Angelai ir arkangelai – paslaptingos būtybės, mums nesuprantamos, neįsivaizduojamos. Iš krikščioniškojo tikėjimo kraičio ir Katekizmo žinome, kad angelai buvo Dievo sukurti dar prieš tai, kai jis sukūrė dangų, žemę su viskuo kas joje bei žmones. Tai buvo dvasios, su kuriomis Dievas panorėjo pasidalinti savo buvimu, kaip juo vėliau pasidalino su mumis, žmonėmis.

Kai mes sakome „angelas“ arba „arkangelas“, manome nusaką esmę. Šitą žodį vartojame kaip esybės, būtybės apibūdinimą, panašiai kaip sakydami „žmogus“ nusakom žmogų arba sakydami „balandis“ nusakome paukštį, arba sakydami kokio nors daikto pavadinimą, pvz. „stalas“ arba „kėdė“, nusakome to daikto esmę. Tačiau su žodžiu angelas nėra visai tas pats. Čia reikia pastebėti vieną ypatybę: žodis „angelas“, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „pasiuntinys“, „pasiųstasis“. Taigi tai nėra esmės, bet misijos apibūdinimas, jis išreiškia ne būtybę, o tai, ką toji būtybė veikia. Popiežius Grigalius Didysis, gyvenęs 540-604 metais, rašė, kad vardas „angelas“ reiškia ne tiek prigimtį, kiek užduotį. Galėtume teoriškai pasvarstyti, kad angelai nėra angelai visą laiką. Jie yra tiesiog dvasios, Dievo sukurtos. Dievas kai kada joms duoda vienokią ar kitokią užduotį, misiją, ir siunčia juos jos įvykdyti. Štai tada tos dvasios tampa „angelais“ – Dievo pasiuntiniais. Tačiau atlikusios tą užduotį, jos vėl lieka tik dvasios. Čia panašiai kaip su žmogumi: jis visada yra žmogus, tačiau kai užima kokias pareigas, sakykim dirba pardavėju parduotuvėje, tai tuo metu jis yra pardavėjas. Tačiau jis ne visą laiką ten dirba – gal po kelių metų tas žmogus susiranda kitą darbą arba tiesiog išeina į pensiją – taigi jis lieka žmogumi, bet jau nebesivadina pardavėju.

Be abejo, tai tik teoriniai svarstymai. Kalbant apie anapusybę, kur nėra laiko, kur viskas yra amžinybė, apskritai negalima sakyti, kad kažkas prasideda ir kažkas baigiasi. Ten yra tik amžinas „dabar“. Taigi negalima sakyti, kad ateina kažkoks metas ir Dievas duoda dvasioms kokią nors užduotį, ir tada jos tampa angelais, o paskui kažkuriuo metu tą užduotį užbaigia ir vėl lieka dvasiomis. Mes ne visai apsirinkam, vadindami tas Dievo sukurtąsias dvasias angelais, t.y., pagal jų pasiuntinybę, pagal joms pavestą užduotį. Nes Dievas jas sukūrė ne šiaip sau, kad jos tiesiog būtų ir mėgautųsi dangiškuoju gyvenimu, tarsi kokie graikų pagoniškosios mitologijos dievai ant Olimpo kalno. Dievas jas sukūrė tam tikrai užduočiai, misijai. Tos misijos įgyvendinimas yra jų buvimo, jų gyvenimo prasmė.

Kokia gi yra angelų misija, kokį uždavinį Dievas jiems yra pavedęs? Sakyčiau dvejopą. Pirmiausia angelai yra tarsi tarpininkai tarp Dievo ir žmonių, tarsi ryšininkai tarp jų. Dievas Šv. Rašte beveik niekad nekalba su žmogumi tiesiogiai, o tik per angelus. Visas Senasis ir Naujasis Testamentas pilnas tokių aprašymų. Pvz., su Moze iš degančio erškėčio krūmo kalba Dievo angelas (plg. Iš 3, 2). Lygiai taip pat Dievo angelai pasirodo Mozei prie Mamrės ąžuolo, pranešdami jam apie tai, kad jis susilauks sūnaus (Per 18). Tobito knygoje rašoma, kaip Dievo arkangelas Rafaelis lydi Tobito sūnų Tobiją į tolimą kelionę, saugo jį, duoda jam įvairių patarimų ir padeda išgydyti tėvą. Naujajame Testamente angelas Gabrielius pranešą Marijai Dievo valią – kad ji išrinkta tapti išganytojo motina (Lk 1, 26 – 38). Ir patį Jėzų, kuris buvo ne tik Dievas, bet ir žmogus, alyvų darželyje nusileidžia ir sustiprina Dievo angelas (Lk 22, 43). Taigi Dievas yra pasirinkęs kalbėtis su žmonėmis per savo angelus, o ne tiesiogiai. Lygiai taip pat angelai ir Dievui nuneša žmonių prašymus: Gabrielius perdavė Dievui Marijos sutikimą, o Apreiškimo knygos 8 skyriuje rašoma, kad šventųjų maldos pakilo su smilkalų dūmais iš angelo rankų į Dievo akivaizdą. Taigi angelai – savotiški ryšininkai tarp žmonių ir Dievo.

Kita jų užduotis – mus saugoti, globoti, lydėti, mums, žmonėms, pagelbėti, mus nuo blogio ginti. Tą ypač daro šv. arkangelas Mykolas, kuris nugalėjo šėtoną, taip pat ir mūsų angelai sargai. Šis jų darbas nėra lengvas. Gal kas girdėjote apie tokią „Au pair“ programą, pagal kurią jaunos merginos važiuoja metams į vakarų šalis prižiūrėti vaikų. Prieš keletą metų skaičiau straipsnį, kad tas darbas labai nelengvas – vaikai ne tik jų neklauso, bet dargi iš jų šaiposi, niekina, daro, kas jiems šauna į galvą. Šeimininkai dažnai reikalauja, kad jų vaikai būtų saugūs, tačiau neleidžia jų bausti, barti ar kaip nors auklėti. Taigi darbas tikrai nepavydėtinas. Aš pagalvojau, kad panašiai jaučiasi mūsų angelai sargai. Jie priversti mus saugoti nuo blogio, lydėti ir prižiūrėti, nors mes kartais patys tą blogį renkamės, savo angelų sargų neklausom, užmirštam, šaipomės iš jų. O jie nepaisydami to vis tiek turi mus saugoti, mumis rūpintis.
Taigi šiandien pirmiausia noriu raginti prisiminti, kad turime arkangelą Mykolą, kuris mus gina nuo blogio, kitus arkangelus ir angelus, kurie mums perduoda Dievo žodžius, kurie mus saugo, ir padėkoti Dievui už šiuos vyresniuosius brolius.

Tačiau norėčiau ir dar į kai ką atkreipti dėmesį. Kaip minėjau, žodis „angelas“ reiškia „pasiuntinys“, tas, kuris yra gavęs tam tikrą užduotį iš Dievo. Mes, žmonės, ir ypač mes, krikščionys, katalikai, taip pat esame gavę užduotį iš Dievo. Žodis „krikščionis“, žodis „katalikas“, panašiai kaip žodis „angelas“ irgi reiškia pasiuntinybę. Kaip ir angelai, taip ir mes nesame sukurti šiaip sau, be tikslo. Dievas ir mus sukūrė tam tikrai užduočiai, tam tikrai misijai. Gražiai sakoma, kad gyvenimas mums yra ne tik duotas, kad jį bet kaip praleistume – gyvenimas mums yra ir užduotas. Gyvenimas yra užduotis, kurią reikia įvykdyti, o kartais ir uždavinys, kurį reikia išspręsti. Taigi šia prasme ir mes galime vadintis angelais – Dievo pasiųstaisiais.

Ir jeigu pamėgintume pažiūrėti, kokias užduotis Dievas mums, žmonėms, ir ypač mums, krikščionims, yra pavedęs, tai pamatytume, kad jos panašios į angelų. Pirmiausia Dievas pasirinkęs kalbėtis su kitais žmonėmis per mus, o su mumis per kitus. Dievas mus siunčia pas kitus žmones, kad mes paskelbtume jiems gerąją naujieną – Evangeliją, kad pasakytume jiems apie Dievo meilę ir ją parodytume. Ir jeigu mes to nepadarysim, kiti žmonės gali likti neišgirdę, kad Dievas juos myli, ir tos meilės nepatyrę. Lygiai taip pat Dievas nori, kad mes kitų žmonių prašymus ir reikalus atneštume Dievui: turime melstis vieni už kitus.

O kitas mūsų uždavinys: mes irgi vienas kitą turim saugoti, globoti, rūpintis vieni kitais, tarsi būtume vienas kito angelai sargai. Dievas mums davė tokią užduotį. Negalime būti individualistais, egoistais, besirūpinančiais tik savimi – mūsų gyvenimo tikslas yra mylėti, t.y., rūpintis kitais. Mes pašaukti būti vieni kitų sargais. Tiesa, kai žmogus nusidėjo, jis nebenorėjo šito daryti – Dievo paklaustas apie savo brolį Abelį, kurį buvo nužudęs, Kainas atsakė: „Argi aš esu savo brolio sargas?“ Dievas kiekvienam iš mūsų sako: „Taip, esi savo brolio sargas! Esi savo brolio angelas. Turi jį saugoti, branginti, juo rūpintis.“ Tokią užduotį kiekvienam iš mūsų pavedė Dievas.

Taigi linkiu, mieli broliai seserys, kad pirmiausia nepamirštume prašyti angelų užtarimo ir remtis jais kaip vyresniaisiais broliais. Jie sukurti tam, kad mums padėtų, patarnautų. Jie tam gyvena. Taip pat linkiu, kad ir patys būtume geri angelai – kad mylėtume vienas kitą.

Kun. Žydrūnas Vabuolas