2019 m. kovo 22 d. Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo parapijos salėje vyko Vilkaviškio regiono pasauliečių pranciškonų gavėnios rekolekcijos. Jose dalyvavo Alytaus Šv. Angelų Sargų ir Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolijos. Sulaukėme ir svečių: jau keletą metų iš eilės bendraujame su Marijampolės vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžiu ir našlių asociacijos narėmis.

Rekolekcijų vedėjas pranciškonas br. kun. Rolandas Taučius priminė gavėnios ištakas ir kaip ją suprato šv. Pranciškus. Koks buvo gavėnios supratimas ankstyvosios krikščionybės laikais? Pats žodis gavėnia lot. QUADRASIMA – reiškia keturiasdešimt. Iš tiesų tai 40 dienų pasninko laikas iki Velykų, per kurį žygiuojame į dieviškojo išganymo tikslą. Pagal Dievo planą Mozė išbuvo prie Sinajaus kalno 40 dienų. Galijotas tyčiojosi iš izraelitų 40 dienų. Elijas ėjo iki Dievo kalno Horebo 40 dienų. Jonai Dievas skyrė skelbti atgailą Ninevės gyventojams 40 dienų. Prieš savo viešąją veiklą Jėzus šėtono buvo gundomas 40 dienų. Iki II Vatikano susirinkimo buvo daugiau susitelkiama vien tik į kančią. Velykos yra marinimosi, krikšto ir atgailos metas. Krikštas naikina senąjį žmogų, gimsta dvasiškai naujas. Per Kristų gavėnios metu turėtume išlaisvinti sąmonę iš savimeilės.

Kun. br. Rolandas Taučius kalbėjo, kad šv. Pranciškus nesustodavo maldai vien tik advento ir gavėnios metu. Jis būdavo vienybėje su Kristumi visa laiką. Turėtume nuolat prisiminti, kad pranciškonai – atgailos ordinas. Pagalvokime, koks yra mano atsivertimas šiandien? Ką dabar savyje galėčiau pakeisti?

Kas būdinga pranciškoniškajai gavėniai? Šv. Pranciškus atrado pašaukimą liudyti Kristų Prisikėlusįjį per broliją. Stengėsi atsiliepti į Dievo Sūnaus meilę supanašėdamas su Juo. Prelegentas pasinaudodamas pavyzdžiais iš T. Celaniečio knygos apie Šv. Pranciškų pasakojo, kad šis Didžiojo Dangaus Karaliaus šauklys pasirinko nuošalią ežero salą pasninkauti. Per visą Gavėnios laiką tepasiėmė tik du kepalėlius duonos. Broliai, atplaukę Didįjį Ketvirtadienį jo pasiimti, rado vieną kepalėlį visą, o kito - pusę. Per visą Gavėnią neturėjo nieko.

Brolis pranciškonas Rolandas Taučius išskyrė keturis šv. Pranciškaus atgailos pagrindinius bruožus: marinimąsi, išėjimą į dykumą ir gyvenimą tyruose, neturtą, kūrinijos grožį ir jo perteikimą.
Dievas atsiuntė Sūnų, kad pasmerktų nuodėmę kūne. Jėzus priėmė kenčiantį kūną ir nugalėjo mirtį. Nuodėmė ateina iš vidaus. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų” (Mk7, 14 – 23). Nuodėmė atsiranda iš laisvos valios, kai nusigręžiame nuo Dievo įsakymų. Šv. Pranciškus marindavo kūną ir sakė, kad tik Šventoji Dvasia gali mus padaryti naujais žmonėmis. Svarbu kovoti ne prieš kūną, bet prieš nuodėmę ir neapleisti išpažinties. Popiežius Pranciškus kalbėjo, kad klausykla – gailestingumo ir meilės buveinė ir mūsų šventėjimo vieta. Tad nebijokime išpažinties.

Kam reikalinga dykuma ir pasitraukimas į tyrus? Tik dykumoje Dievas kalba su asmeniu – kaip vienas su vienu. Dievas nori mūsų asmeniškumo. Gavėnios metu svarbu išgirsti, ką mums kalba ne radijas, ne feisbukas, ne internetas ar televizija, bet ką kalba Dievas. Per triukšmą neišgirstame Dievo žodžio. Šventasis Pranciškus slėpėsi miškuose, kopė į La Vernos kalną, kad galėtų klausyti ir išgirsti. Todėl ir mums svarbu išmokti nurimti, matyti Dievo grožį, nes tik tylumoje ir dykumoje daug dalykų mums atsiskleidžia naujai.

Gavėnioje svarbu išmokti gyventi be prisirišimo prie nuosavybės. Šv. Pranciškus stengėsi atsitraukti nuo daiktų. Jo nuomone, turi viešpatauti ponia neturtystė, o visa turtas – malda. Todėl reikėtų išmokti nevergauti daiktams. Šv. Pranciškus pasirinkdavo pačią skurdžiausią celę, kad galėtų netrukdomas melstis. Neturtas mūsų laikais turėtų būti suvokiamas kaip savęs dalijimas, išėjimas iš patogumo zonos. Pats turtas savaime nėra blogas dalykas, svarbiausia, kokiems tikslams yra naudojamas. Todėl nederėtų lipti per kitų galvas siekiant savo tikslų, o stengtis save atiduoti.

Kitas labai svarbus pranciškonų bruožas – liudyti džiaugsmą ir kūrinijos grožį bei atsakomybę už ją. Nepaprastas kūrinijos grožis atsiskleidė Šv. Pranciškaus “Saulės giesmėje”. Kai Šv. Pranciškus sirgo, būriai paukščių suko ratus virš jo celės. Brolis sakalas, kuris anksčiau kiekvieną rytą žadindavo Šv. Pranciškų , dabar saugo, nežadina. Brolis Pranciškus La vernos kalne melsdamasis atrado kūrinijos grožį. Tad ir mes turime būti džiaugsmo žmonėmis, šviesos nešėjais. Labiausiai įsimintina eilutė iš ”Saulės giesmės” – vargas tam, kuris neatleidžia. Tad stenkimės gyventi ne savo viltimi, kuri sudūžta, bet Prisikėlimo viltimi.

Janina Lebskienė OFS