2018 m. rugpjūčio 20 – 26 d. Lietuvoje vyko III Europos OFS ir JAUPRA KONGRESAS. Jame dalyvavo pasauliečiai pranciškonai ir pranciškoniškasis jaunimas iš 23 Europos šalių. Tai buvo keliaujantis Kongresas, per savaitę susipažinęs su žymiausiomis Lietuvos piligriminėmis vietomis ir svarbiausiais istoriniais ir kultūriniais mūsų krašto paminklais. Pagrindinis Kongreso šūkis: „Kas tiki mane, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn7, 37)

III EUROPOS OFS IR JAUPRA KONGRESO PILIGRIMO DIENORAŠTIS.

PIRMOJI KONGRESO DIENA - RUGPJŪČIO 20
Karšta...Truputį sirguliuoju ir meldžiu Dievą iš vakaro, kad galėčiau ištverti visą Kongresą. Nuvykstu prie Kauno Arkivyskupijos kiemelio. Mane pasitinka Natalija ir jos padėjėjos savanorės. Pagalvojau, joms daugiau rūpesčių ir ėmiau melstis už šias savanores. Jau atvykę apie 50 narių. Iki Kongreso atidarymo likę dvi valandos. Prisiminiau, kad nepasiėmiau fotoaparato. Kai grįžau, Kongresas jau buvo prasidėjęs. Apėmė džiugesys, kad esu ne viena. Pradėjo rinktis broliai ir sesės iš įvairių Europos šalių. Pasijutau bendra dalele visos pranciškoniškosios šeimos.
Kauno Arkikatedroje Bazilikoje Šventąsias Mišias aukojo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ. Šv. Mišios vyko angliškai, itališkai, vertėjavo lietuviškai. Įsidėmėjau dvasininko žodžius: eiti, parduoti, sekti. Svarbiausia – sekti Jėzų. Susimąsčiau, ar tikrai einu Jo pėdomis. Galbūt kasdienybės rūpesčiai yra tas turtas, kurio man sunkiausia atsisakyti vardan Jėzaus. Tačiau šįkart mes sekame Jėzų – palikome savo namus, artimuosius, pomėgius, kad būtume pripildyti Jo meilės.
Toliau vykęs bendrystės vakaras pranoko visus lūkesčius. Dalijomės savo šalių kultūra, draugyste, nacionaliniais valgiais. Kai daliniesi, gauni visko apsčiai ir daug. Tai dieviškoji palaima dalintis ir ištuštėti, vėl prisipildyti , dalintis ir ištuštėti. Tai vyksmas, kurio negali patirti tie, kurie pilni pasaulio rūpesčių. Susipažinau su Monika - viešnia iš Šveicarijos. Ji muzikė, vadovauja vaikų chorams ir džiaugiasi šia tarnyste. Svečiai iš Bosnijos ir Hercorgovinos pasakojo, kad jie buvo lankęsi Sibire, kad puikiai supranta mūsų tautos tremtį. Šventojo Pranciškaus iš Asyžiaus skleidžiama brolystės jėga čia, Kongrese, stipriai juntama.
Rūpestingos Kauno J. Matulaičio parapijos vargdienės sesės vakare mus priglaudžia savo namuose. Ačiū, Viešpatie, už šį vakarą, užmiršau savo ligas...

ANTROJI KONGRESO DIENA - RUGPJŪČIO 21
Iš svetingų namų vykstame į konferencijų salę. Klausomės dviejų mokymų apie gyvąjį vandenį. Kalbėjo generalinis dvasinis asistentas br. Alfred Parambakathu OFM CONV ir VDU teologijos profesorius Benas Ulevičius. Pirmojo mokymo esmė, kad pranciškonai turi girdėti savo laiko ženklus, daryti mažus darbelius ten, kur gyvena. Pradėti po truputį keisti pasaulį, kad ir nuo lašo vandens iki Afrikos šulinių. Šventoji Dvasia padeda eiti į šeimas ir evangelizuoti pasaulį. Jei kasdien kviesime Šv. Dvasią, ji perkeis mūsų gyvenimus. Mums reikia Šv. Dvasios vandens, kuris teka pirmyn, o ne atgal. Vanduo – visų mūsų gyvybės elementas. Kas negeria vandens, tas miręs. „ Jei kas trokšta, teateina pas mane ir geria. Kas mane tiki, iš to plūs gyvojo vandens srovės“ ( Jn 7, 7 – 38).
Įsiminė ir profesoriaus Beno Ulevičiaus paskaita, kad žmogus be Šv. Dvasios yra negyvas. Norint būti gyvu, reikia kviesti Šv. Dvasią. Jei nėra Dievo kvėpavimo ir jei nesimeldžiame, mūsų vidus lyg mirtini pastatai. Nors turime daug daiktų, bet džiaugsmo nėra, į mus žvelgia mirties veidas. Kai aplanko Šv. Dvasia, atgyja mūsų vidus. Šventoji Dvasia viskam teikia gyvenimą.
Vėliau savo tikėjimu dalijomės grupelėse. Džiaugsmingai liudijo savo tikėjimą Jurijus iš Ukrainos. Jis daugybę kartų mamai kartojo, kad Viešpats ją myli, kol ši patikėjo ir surado gyvąjį Dievą. Pasakojo ir kiti, kaip patyrė Šv. Dvasios veikimą. Brolis iš Hercorgovinos liudijo, kaip jis gavo Šv. Dvasią per mažojo sūnaus maldas. Jis dažnai meldėsi už tėtį ir prašė Dievą, kad išgydytų nuo vienos pusės kūno paralyžiaus. Ir įvyko stebuklas – liga atsitraukė. Šv. Dvasia pakeičia žmogaus žvilgsnį ir veda jo dvasią į aukštesnį lygmenį.
Šv. Mišių pagrindinė mintis, kad reikia atsisakyti įvairių prisirišimų. Labiausiai Šv. Dvasiai ateiti trukdo nuosavas teisumas. Toliau angliškai meldėmės Šv. Faustinos gailestingumo vainikėlį, jaučiau, kaip veikia Šv. Dvasia, negalėjau sulaikyti ašarų. Ypač giliai sielą palietė atsiprašymo malda už pranciškonų nuodėmes.
Vakare dėkingomis ir atviromis širdimis šlovinome Viešpatį ir prašėme Šv. Dvasios išlaisvinimo iš įvairių prisirišimų.

TREČIOJI KONGRESO DIENA - RUGPJŪČIO 22
Ryte vykstame į Šiluvą. Šiluvoje šloviname Mariją , klausomės br. Antano ir br. Gedimino liudijimų apie tikėjimo kelią, dalyvaujame šv. Mišiose Mergelės Marijos Apreiškimo koplyčioje.
Generalinis dvasinis asistentas br. Armando Trujello Cano TOR atskleidė ŠVč. Mergelės Marijos pasirodymo priežastis Šiluvoje. Čia, kur kadaise buvo sugriauta Katalikų Bažnyčia, dabar ši vieta pilna piligrimų. Tik pasitikint Dievu, įvyko dainuojanti revoliucija Lietuvoje, nugalėjome kalvinizmą, komunizmą, dabar būtina kovoti su sekuliarizmu. Popiežius Pranciškus sakė, kad turime sugrįžti prie Europos krikščioniškų šaknų, nes ji praranda dvasinę stiprybę. Jei sėjame žemę be Dievo, patiriame beprasmybę, nenaudingumą. Šiluvos Marija prašo, kad būtume ištikimi Jos Sūnui. Mums reikia ne tik maldos, bet ir aktyvumo. Turime garbinti Jėzų Kristų ir nebūti kaip tos kvailos mergaitės, kurios nepasiėmė aliejaus.
Br. Antanas Blužas kalbėjo apie evangelizaciją. Krikščionys Europoje turi būti Dvasia kūne ir gyventi Evangelija, o ne vien tik kalbėti. Mes pašaukti skleisti Evangeliją ir melstis šeimose. Marija pasirodė mažame Europos kaime ir nori, kad Lietuva būtų katalikiška, o ne kalvinistiška ar pravoslaviška. Turime įsileisti Šventąją Dvasią ir nešti Dievo Žodį aplinkiniams.
Pasibaigus konferencijai ir liudijimams, nuvykome į Kryžių kalną, kur pašventinome Europos Pranciškoniškosios šeimos kryžių su viltimi, kad bus garbinamas Marijos Sūnus visoje Europoje.
Toliau mūsų laukė pietūs Angelų svetainėje netoli prie Kryžių kalno. Buvome tarsi žemiškame Dangaus pokylyje. Šios svetainės šeimininkė pranciškonė visiems piligrimams aukojo pietus. Sėdėjome prie baltai užtiestų stalų, skanavome žemaitiškus gardumynus ir džiaugsmingai bendravome. Visą Kongresą mus lydėjo brolystė, dalinimasis tuo, ką turi ir gali duoti. Atiduoti taip , kaip Jėzus – viską, ką turi geriausia.
Pasistiprinę keliaujame į Kretingą, į šv. Antano rūmų salę, kur mūsų laukė šeimininkai. Reikėjo tik pamatyti, su kokiu džiaugsmu priima kitataučius žmones nakvynėn į savo šeimas kretingiškiai. Manoji šeimininkė, bendrapavardė Janina, dalijosi svetingumu ir širdies šiluma. Ačiū, Dieve, už šiuos žmones ir laimink juos gyvenimo kelyje.

KETVIRTOJI KONGRESO DIENA - RUGPJŪČIO 23
Iš svetingų Janinos namų ryte keliauju į Šv. Klaros seserų vienuolyną, kur kartu su kitais piligrimais meldėmės ir prašėme, kad Dievas laimintų mūsų tarnystes.
Pranciškonai, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, atlieka gerus darbus. Mūsų laukė septynios socialinės tarnystės. Su savo pranciškonų grupele aplankiau Padvarių senelių globos namus. Nustebino šių namų jaukumas ir svetingumas. Kartu su broliais kunigais pranciškonais meldėmės už ligonius, klausėme jų pasakojimų, dovanojome širdingus meilės žodžius. Net po keletą kartų ligoniai prašė juos laiminti ir už juos melstis. Padvarių globotiniai pakvietė į popietę, kuri vyko kiemelyje.Kurie galėjo, kartu šoko ratelius su piligrimais. Man teko klausytis senelių istorijų, išgirsti apie jų kasdienybę. Visi trokšta, kad čia dažniau lankytųsi artimieji ir bendrautų.
Vėliau išvykome į Šventąją, kur „Titaniko“ kavinėje pietavome ir visų svečių akivaizdoje šokome evangelizacinį šokį. Buvo gera kartu su visais šlovinti Viešpatį tokioje neįprastoje vietoje. Atvažiavę prie Baltijos jūros, pasinėrėme į gaivinančias bangas. Mums taip buvo linksma, kad išsimaudę vėl šlovinome Viešpatį evangelizaciniu šokiu ant jūros kranto. Dievas davė mums gyvenimo džiaugsmo apsčiai, juo dalijomės su kitais.
Grįžę į Kretingą visi kartu šventėme Eucharistiją. Po Šv. Mišių vėl laukė linksmybės. Kretingos bažnyčios kiemelyje mus vaišino žemaitiškais valgiais, o viską vainikavo pranciškonų fiesta. Kiekvienos šalies atstovai supažindino su savo šokiais, dainomis, pasakojimais, buvo linksmiau nei Eurovizijoje. Gera būti kartu su tikėjimo bičiuliais ir švęsti Dievo padovanotą gyvenimą.

PPENKTOJI KONGRESO DIENA - RUGPJŪČIO 24
Autobusu važiuojame į Žemaičių Kalvariją. Einame Kalvarijos kančių keliais. Tradiciškai kiekvieną giesmę palydi dūdų orkestras. Eiti karšta, o ir atsigulti kryžiumi ant žemės reikia daug nuolankumo. Melsdamiesi matome senovines žemaičių sodybas, gėrimės lietuviškais gėlynais. Kalvarijos kalvos nelengvai įveikiamos, bet jei kryžių nešame kartu, jis nėra toks sunkus. Nors esame iš skirtingų kraštų, Jėzaus kančia ir meilė suvienija, esame tikėjimo broliai ir sesės. Toliau švenčiame Eucharistiją Telšių šv. Mergelės Marijos bažnyčioje.
Vakare mūsų laukia evangelizacijos vakaras Kaune. Esame suskirstyti į grupeles pagal pasirinktas tarnystes: vieni kviečia užeiti į Katedrą ir ten pabūti su Viešpačiu, kiti adoruoja, treti šoka. Man teko garbė šokti evangelizacijos šokį Kauno Rotušės aikštėje. Vakare pakilo uraganinis vėjas, pradėjo švysčioti žaibai, sutemo. Neapsikęsdami tokių gamtos išdaigų, bėgame į Katedrą susitikti su Viešpačiu. Nepaisant įvairių nesklandumų, pavyko žmones pakviesti į evangelizacijos vakarą. Ausyse vis aidėjo žodžiai: “Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas tykodamas kurį nors praryti“(Ef6,12). Šios patirtys mus mokė priimti sunkumus, nenuleisti rankų ir neišsigąsti.

ŠEŠTOJI KONGRESO DIENA – RUGPJŪČIO 25
Šeštadienį Kongreso dalyviai vyko į Vilniaus Gailestingumo šventovę, aplankė šv.Faustinos namelį, pabuvojo Trakuose.
Kadangi buvau pakviesta dalyvauti Marijampolės literatų klubo „Sietynas“ kasmetiniame renginyje „Po rugpjūčio dangum“, todėl su piligrimais šią dieną niekur nekeliavau. Renginio metu skaitydama eilėraščius paliudijau, kaip pranciškonai, suvienydami jėgas, siekia taikos ir gėrio visame pasaulyje. Aišku, sulaukiau ir kontraargumentų, kad tikintieji viena sako, o kita daro. Teko savo buvimu įrodyti ir draugiškai bendrauti su priešingą nuomonę išreiškusiais žmonėmis. Vis dėlto širdyje kirbėjo mintis: „Kas svarbiau, būti su pranciškonais ar su literatais?“. Manau, kad reikėtų pasirinkti daryti darbus dėl didesnės Dievo garbės.

SEPTINTOJI DIENA – RUGPJŪČIO 26
Pabaigoje buvo apžvelgtas visas Kongresas: kalbėta apie socialines tarnystes, apie ikonos piligrimystę, pasidalinta patirtais įspūdžiais.
Nuskambėjo mintis, kad plėsdami šv. Pranciškaus žinią, turime būti išradingi, į įvairias socialines tarnystes įtraukti įtakingus žmones. Monika Midverytė pasakojo, kad norėdama kuo daugiau pareklamuoti šulinio WELL4 Africa projektą, kvietė įsijungti dainininkus, alpinistus. Vyskupas Kęstutis Kėvalas pritarė šiai iniciatyvai, priminė, kad tai yra vienas iš būdų padėti žmogui artimo meile.
Savo liudijimu pasidalijo pranciškonė iš Anglijos. Su brolijos ministru darė žygį upės pakrante ir kvietė prisijungti prie Afrikos šulinių akcijos. Iš pradžių tik penki žmonės atėjo, bet suprato, ką reiškia eiti saulei kepinant. Šią akciją per internetą paskleidė ir vengrai, taip pat ir katalikų radijas paskelbė šią žinią. Viena sesuo išleido knygelę ir šiam projektui paaukojo gautas lėšas, kitas verslininkas šią akciją parėmė didele pinigų suma. Labai svarbu gerą žinią paskleisti per internetą ir kuo daugiau pareklamuoti. Reikia prisiimti dvasinę atsakomybę už kitų nepriteklius. Monika priminė, kad akcija tęsiasi ir ją reikia skleisti savo aplinkoje. Būtina surasti patikimų žmonių, kad būtų vykdomi projektai. Toliau šis projektas bus plečiamas, nes vanduo Afrikoje – didelė problema, žmonių ten daugėja, ir vandens ateityje trūks.
Virginija Mickutė priminė Pranciškoniškosios šeimos Karalienės ikonos atsiradimo kelią. Ji buvo sukurta specialiai III EUROPOS IR JAUPRA kongresui. Ikoną nupiešė br. Karlo, jos misija – vienyti visas OFS ir JAUPRA brolijas Europoje. Marija buvo brangi šventajam. Pranciškui.
Nutarėme, kad kitas Kongresas vyks Ispanijoje už trijų metų. Pasisotinę Gyvuoju vandeniu ir dvasiškai sustiprėję, grįžtame į namus su viltimi, kad savo kasdienybėje būsime tyrais ir skaidriais Džiugiosios Naujienos šaltiniais.

Janina Lebskienė OFS,
Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolija

Nuotraukos Marijonos Sinkevičienės