Popiežiaus Pranciškaus belaukiant

Marijampolės pasauliečiai pranciškonai 2018 m. rugsėjo 6 d. Marijampolės dramos teatre surengė konferenciją „Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje belaukiant“. Savo įžvalgomis dalijosi šie lektoriai: br. kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM, kan. prof. teol. dr. Kęstutis Žemaitis, LR Seimo narys dr. Žygimantas Pavilionis, žurnalistė Monika Midverytė OFS. Muzikinius kūrinius atliko Alma Sakalauskienė ir Evelina Sakalauskaitė.

Įžanginėje kalboje br. Juozapas Marija Žukauskas priminė popiežiaus Pranciškaus vardo prasmę. Tai mažutėlio iš Asyžiaus vardas, kuris kviečia į pasaulį žiūrėti Dievo akimis: gyventi broliškai, neužsidaryti individualizme ir egoizme, nepraeiti pro vargstantį, gerbti gamtą. Br. Juozapas kalbėjo, kad popiežius Pranciškus trokšta, kad vargstantiems būtų užtikrintos palankios išgyvenimo sąlygos ir įgyvendintas socialinis teisingumas. Reikėtų stengtis pakeisti mąstymą ir galvoti: „Kas silpnas – nėra blogas ar kvailas“, neatimti galimybės mažutėliams tobulėti. Popiežius Pranciškus kviečia visus prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta.

Profesorius Kęstutis Žemaitis kalbėjo apie popiežių ir Lietuvą, ką mums reiškia katalikybė. Toliau atskleidė Lietuvos sąsajas su krikščionybės istorija: su Mindaugo karūnavimu, su Vytauto laikais, kai rinkomės lotynišką krikštą. Įvedus krikščionybę, sustiprėjo valdžia, prasidėjo knygų perrašinėjimas, prie vienuolynų steigėsi mokyklos, vystėsi švietimas, kultūra, muzika. Ką davė Lietuvai ryšiai su Roma? Pačiais sudėtingiausiais tautai momentais Romos popiežiai palaikė mūsų laisvės siekį. 1940 m. nepripažino Lietuvos okupacijos ir visuomet ją laikė savarankiška valstybe. 1993 m. išvijus paskutiniuosius okupantus iš mūsų šalies, atvyko popiežius Jonas Paulius II , kad prikeltų Lietuvą iš nevilties ir niūrios tikrovės. Jis sakė: „Nebijokite“. Jei karaliaus Mindaugo ir Vytauto laikais pasirinkome krikščionybę, neturėtume gręžiotis atgal. Popiežiaus Pranciškaus atvykimo tikslas – pabendrauti su žmonėmis ir sustiprinti jų tikėjimą.

LR Seimo narys Žygimantas Pavilionis kėlė klausimą, „Ar Romuva – religinė bendruomenė?“. Pirmiausia lektorius kalbėjo apie ES krikščioniškas šaknis. Europos Sąjunga atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai keletas šalių susivienijo, kad užkirstų kelią įvairioms grėsmėms ir nesutarimams. Jos turėjo tikslą susigrąžinti Dievą ir dorovę į savo tautų gyvenimą. Dar popiežius Jonas Paulius II sakė, kad Europa be krikščioniškų šaknų pasmerkta žlugti. Be medžiaginių vertybių turi rūpėti ir žmogaus orumas, kai galias suteikia ne vyriausybė, o Viešpats. Žmogaus orumas atsiskleidžia per teisingumo suvokimą. Žygimantas Pavilionis pastebėjo, kad šiais laikais žmogaus vertybinės nuostatos kaunasi su anarchija. Jei krikščioniškų vertybių nestiprinsime, pralaimėsime. Duodami priesaiką LR Seimo nariai sakė: „ Tepadeda man Dievas“, o dabar ieškoma naujų dievų. Bendrija „Romuva“ išreiškia tą Europos dalį, kuri nutolusi nuo krikščioniškų šaknų ir gręžiasi atgal prie stabų.

Žurnalistė Monika Midverytė OFS pristatė encikliką „ Laudato si“ ( „Būk pagarbintas“) apie visų mūsų namus – planetos išsaugojimą. Šv. Tėvui kūrinijos apsauga labai svarbi. Esame žemė – šio pasaulio dalis –nuo jos išsaugojimo priklauso mūsų egzistencija. Didėjant savanaudiškumui, didėja ir tarša. Turime susimąstyti, kas dedasi pasaulyje, kokį vandenį geriame, kur keliauja atliekos? Gražu ir švaru, kai šiukšlės išvežamos. Tačiau nepagalvojame, kad jos konteineriais keliauja Į Trečiojo pasaulio šalis. Mes nejaučiame to skausmo, kurį dėl taršos išgyvena tų kraštų gyventojai. Popiežius enciklikoje kviečia pamąstyti apie santykį su Dievu, artimu ir žeme. Kiekvienas turime pajausti atsakomybę ir pradėti nuo mažų žingsnių. Pagalvoti, ką galime daryti, ko ne.

Džiugu, kad į konferenciją atvyko nemažai jaunų žmonių iš šv. Cecilijos ir Rygiškių gimnazijos, iš Marijampolės kolegijos. Visiems mums turi rūpėti ne tik mūsų tautos, bet ir visos planetos likimas.

Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolijos narė Janina Lebskienė