Naujienų archyvas 
„Tikiu (...) į Šventąją Dvasią“
Trumpa katechezė (8)
Šiuo teiginiu išpažįstame savo tikėjimą, kad Šventoji Dvasia yra trečiasis Švč. Trejybės Asmuo, kylantis iš Tėvo ir Sūnaus, lygus Tėvui ir Sūnui.
Senajame Testamente kalbama apie Dievo Dvasią, Dievo buvimo ir veikimo pasaulyje prasme. Viešpaties Dvasia, nužengusi ant pranašų, teikė jiems drąsos ištikimai skelbti Viešpaties žodį. Tačiau Dievo Dvasios išsiliejimo ant visos žmonijos buvo laukiama ateityje. Apie tai kalba pranašai Izaijas ir Ezechielis „Išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavųjų vaikų“ (Iz 44,3). „Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus“(Ez 36,27). Ypač pilnas Dievo Dvasios turėjo būti laukiamasis Mesijas. „Ant jo (Mesijo) ilsėsis Viešpaties dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės“ (Iz 11,2). Tačiau Senasis Testamentas dar nekalba apie Šventąją Dvasią kaip dieviškąjį Asmenį, skirtingą nuo Tėvo.
Naujasis Testamentas su Šventosios Dvasios veikimu sieja antrojo Švč. Trejybės Asmens, Dievo Sūnaus, Įsikūnijimą. Evangelijose dažnai kalbama apie Šventąją Dvasią, bet aiškiausiai apie ją, kaip Asmenį, skirtingą nuo Tėvo ir Sūnaus, kalba pats Kristus per Paskutinę Vakarienę ir po Prisikėlimo. Jėzus Šventąją Dvasią vadina „Globėju“, „Tiesos Dvasia“, Užtarėju“, „Guodėju“, „Padėjėju“. Kristus, regimas neregimojo Dievo atvaizdas, pasirodo mums, bet jį atpažinti mums padeda Šventoji Dvasia (plg. KBK 689).
Jėzus pasakė apaštalams, kad Šventoji Dvasia labiausiai pasireikš tik jam užbaigus savo misiją ir sugrįžus pas Tėvą. Šventoji Dvasia išlieja malones visiems Kristų įtikėjusiems, didindama jų tikėjimą, viltį ir meilę. Tai Šventosios Dvasios dovanos, kurios pasitarnauja visos Bažnyčios tikėjimui, meilei ir vienybei.
Šventosios Dvasios dovanos yra įvairių rūšių.
Hierarchinės dovanos šv. Petro įpėdiniams, popiežiams suteikia neklaidingumą tikėjimo ir doros dalykuose, o kitų apaštalų įpėdiniams, vyskupams, - tiesos dvasią. Taip pat Šventoji Dvasia pašventina per sakramentus teikiamomis malonėmis, kurios mus daro dieviškosios prigimties dalininkais. Visų tikinčiųjų pašventinimui nukreiptas Šventosios Dvasios veikimas paliečia kiekvieną krikščionį individualiai. Šios Šventosios Dvasios dovanos mus skatina į šventumą. Per jas Šventoji Dvasia ypač atsiskleidžia kaip Pašventintoja. Tai septynios Šventosios Dvasios dovanos: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, žinojimas, pamaldumas ir Dievo baimė. Jos padeda augti malonėje. Be šių dovanų dar yra ypatingos Šventosios Dvasios dovanos – charizmos, kurios duodamos ne jas gaunančiojo, bet kitų bendruomenės narių naudai. Jas įvardija apaštalas šv. Paulius: „Vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną, kitam stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam - dvasių atpažinimą, kitam - įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą. Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12,8-11). Pranašavimas bibline prasme reiškia įkvėptą kalbėjimą Viešpaties vardu: pamokymą, padrąsinimą, paguodos žodį, įspėjimą. Pranašai ragina žmones ištikimai tarnauti Dievui, darant teisingumo ir artimo meilės darbus. Labai svarbi charizma – dvasių atpažinimas. Ji padeda pažinti, kas vadovauja mūsų sumanymams ir veiksmams. Galime ko nors trokšti ar veikti skatinami ne Šventosios Dvasios, bet savo savimeilės ar net piktosios dvasios, kuri sugeba apsimesti šviesos angelu. Asmenys, gavę kokią nors charizmą, neturi įsivaizduoti esą šventesni už kitus, bet nuolankiai priimti šią dovaną ir naudoti ją bendruomenės labui, laikydamiesi Bažnyčios vadovų nurodymų.
Teisė spręsti apie charizmų tikrumą ir nustatyti jų deramą naudojimą priklauso Bažnyčios vadovams. Jie yra įpareigoti rūpestingai visa ištirti ir palaikyti tai, kas gera (plg. LG, 13).
Literatūra: Katalikų Bažnyčios katekizmas. TKKL. Kaunas. 1996.
R. Lawler ir kt. Ko moko Kristus. LKJK. Il. Čikaga. 1992.
II Vatikano susirinkimo nutarimai. RAKJC .„Fortūna“. 1994.
„Tikiu (...) šventąją visuotinę Bažnyčią“
Trumpa katechezė (9)
Kristus įsteigė Bažnyčią, kad ji tęstų jo darbą pasaulyje, todėl visa, ką ji daro, yra Kristaus darbas žmonėms išganyti. Bažnyčia - tai Kristų įtikėjusių ir pasikrikštijusių žmonių bendruomenė. Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Panašiai ir Bažnyčia, atstovaudama Kristui ir Šventajai Dvasiai, yra dangiškųjų dovanų dalintoja, o kartu ir labai žmogiška bei žemiška, nes ją sudaro Kristaus pašaukti ir Krikštu sujungti į vieną Dievo tautą silpni, galintys klysti ir net sunkiai nusidėti žmonės. Tikėti Bažnyčią - reiškia pripažinti, kad pats Kristus per savo tarpininkus, vyskupus ir kunigus, teikia sakramentus, moko ir vadovauja tikinčiųjų bendruomenei.
Jau Senajame Testamente naudojamas terminas „Dievo tauta“, kuris buvo taikomas išrinktajai Izraelio tautai, iš kurios turėjo kilti žadėtasis Mesijas. Visi Dievo pažadai, duoti pasauliui per žydų tautą, išsipildė Kristaus asmenyje. Todėl mes, kurie tikime į Kristų ir naudojamės jo teikiamomis mūsų išganymui reikalingomis malonėmis, esame tikroji Dievo tauta.
Bažnyčia yra ne tik išganymo nešėja. Ji yra pats Kristus, kuris save dažnai tapatino su savo sekėjais. Apsireiškęs aršiam krikščionių persekiotojui Sauliui, Kristus sako: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9,4). Atsivertęs ir tapęs apaštalu Pauliumi, tas pats Saulius rašo Korinto krikščionims: „Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor 12,27). Kaip kūne kiekvienas narys yra svarbus ir reikalingas, atlieka jam skirtą funkciją, taip ir mistiniame Kristaus Kūne, Bažnyčioje, kiekvienas tikintysis atlieka savo vaidmenį, bet visi, nežiūrint tarnysčių skirtingumo, yra pašaukti tarnauti Dievo garbei tikėjimu, viltimi ir meile. Bažnyčia yra regimas Dievo meilės žmonijai planas, ir ta meilė nori, kad visa žmonija sudarytų vieną Dievo tautą, suaugtų į vieną Kristaus Kūną, iškiltų kaip viena Dvasios šventovė. (plg. KBK, 776). Taigi Bažnyčia yra tauta, kurią Dievas suburia iš viso pasaulio (KBK, 752).
„Dievo tautai ganyti ir nuolatos plėsti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairių tarnybų, skirtų viso mistinio kūno gerovei. Patarnautojai, gavę šventas galias, tarnauja savo broliams, kad visi, priklausantys Dievo tautai, (...) pasiektų išganymą“ (LG, 18). Bažnytinė tarnystė griežta prasme suteikiama specialiu Šventimų sakramentu. Įšventintieji – diakonai, kunigai ir vyskupai – yra Kristaus tarnai, visiškai nuo jo priklausomi. Kristus juos siunčia, suteikdamas atitinkamas galias, veikti jo vardu (plg. KBK, 876). Vyriausias Bažnyčios vadovas, šv. Petro įpėdinis – popiežius, kitų apaštalų įpėdiniai - vyskupai ir jų padėjėjai kunigai, būdami vienybėje su popiežiumi, vykdo mokymo, šventinimo ir vadovavimo Dievo tautai tarnystes. „Pasauliečiai tikintieji taip pat yra pašaukti bendradarbiauti su ganytojais, tarnaudami bažnytinei bendrijai, kad ji plėstųsi ir klestėtų; jiems dera užimti labai įvairias tarnybas, atsižvelgiant į Dievo jiems teikiamą malonę ir charizmą“ (EN, 73).
Bažnyčia yra visuotinė (katalikiška) dėl to, kad ji iš Kristaus gauna visas išganymui reikalingas priemones: teisingą ir pilną tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę (plg. KBK, 830). Be to, ji yra visuotinė ir dėl to, kad Kristaus yra siunčiama pas visų tautų ir visų laikų žmones (plg. KBK, 831).
Bažnyčia yra šventa, kadangi suvienyta su Kristumi yra jo pašventinta ir pati imasi šventinti. Ji yra aprūpinta visomis išganymui pasiekti reikalingomis priemonėmis, todėl Dievo malonės remiami ir naudodamiesi šiomis priemonėmis Bažnyčios nariai gali pasiekti asmeninį šventumą, glaudžiausią vienybę su Dievu. Siekti šventumo yra kviečiami visi be išimties krikščionys.
Literat:ūra: Katalikų Bažnyčios katekizmas. TKKL. Kaunas. 1996.
R. Lawler ir kt. Ko moko Kristus. LKJK. Il. Čikaga. 1992.
II Vatikano susirinkimo nutarimai. RAKJC .„Fortūna“. 1994.
Autorė - sesuo Laimutė Rimkevičiūtė
