Marijampolės pasauliečiai pranciškonai 2017 m. lapkričio 10 d. pakvietė visus besidominčius į Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo parapijos salę pasiklausyti paskaitos ”Kančios klausimas. Pozityvus požiūris į kančią”. Gižų parapijos klebonas Virginijus Vaitkus siekė paneigti neteisingus mitus apie ligą ir kančią. Pirmasis jų - kad liga yra nuodėmės padarinys, kitas – kad tai Dievo bausmė. Pirmiausia jis atskleidė Bažnyčios tėvų ir šventųjų požiūrį į kančią. Dar šventasis Augustinas sakė: “Būk pasiruošęs bandymui”, o šv. Tėvas Pijus iš Pietrelčinos priminė, kad tikintieji panašūs į akmenis, t.y. išrinktąsias sielas. Dūžiai į akmenis yra mūsų išbandymai, gundymai, įvairios baimės. Ciprijonas, šv. vyskupas ir kankinys, kentėjimus palygino su vieta, iš kurios žmonės siunčiami į Dangų.

Kun. Virginijus Vaitkus priminė, kad kančia yra platesnė sąvoka, o skausmas yra daugiau susijęs su asmeniniais kentėjimais. Kančią, kaip reiškinį, nagrinėja filosofai, mokslininkai, psichologai. Žmonės kenčia dėl savo kalčių, ligų, bado, skurdo, mirties, dėl skirtingų temperamentų – ko iš tikrųjų negali pakeisti. Dažnai kančios priežastimi tampa įžeidimai, paniekinimai, pažeminimai, vengimas klausytis, įvairūs persekiojimai, pvz.: Sibiro trėmimai. Būna, kad žmonės vieni kitus prakeikia ir dėl to labai kenčia. Iš didelių kančių ir kalčių sunku išsivaduoti be Bažnyčios teikiamų sakramentų.

Neretai žmogus kamuojasi, kai jį užpuola dvasinės kančios, kad neteisingai pasielgė, o dažnai yra gundomas ir blogais darbais. Kančias sukelia pasidavimas įvairioms ydoms ir negalėjimas iš jų ištrūkti. Lektorius kalbėjo, kad nuodėmės kinta su amžiumi: vienos kamuoja vaikus, kitos jaunus, o trečios apninka vyresniame amžiuje. Tik atgailaudamas ir jas išpažindamas žmogus gali patirti sielos ramybę ir jų išvengti. Graužiamasi ir dėl skrupulų, vengiama bendrauti su aplinkiniais. Nerandama sau vietos dėl pasitaikančių velnio apsėdimų, tada dažniausiai gali padėti tik egzortai.
Kankinamės, kai patiriame dvasinę sausrą, kai viduje tuščia, kai nėra jokių jausmų. Sausra iš žmonių atima dvasines paguodas. Tačiau kartais tik taip Dievas nori mus išbandyti, ar tikrai Jį mylime. Neramumų sukelia ir neteisingi nusistatymai ką nors daryti tik tam tikra tvarka nepaisant situacijų, į kurias patenkame.

Pranešėjas aiškino, kad vienas kančias sukelia įvairios socialinės priežastys, o kitos priklauso nuo tavęs, nuo tavo būklės. Apmaudu, kai nesutariame šeimoje, nesikalbame, vieni kitus apkalbinėjame; kai nebendraujame, gyvendami kaimynystėje ar daugiabutyje. Kenčiame ir dėl draugų, brolių, pažįstamų nesupratingumo. Labai svarbu suvokti, ar skausmas leidžia patirti nuostolį, ar veda į pozityvą. Žmogaus kančios gali sukelti ir teigiamus, ir neigiamus jausmus.

“Ar kančia yra tik blogis?” - taip klausdamas susirinkusiuosius, kvietė pasvarstyti gerb. Gižų klebonas Virginijus Vaitkus. Jis priminė, kad kentėjimus turime stengtis priimti pozityviai ir iš savo mąstymo turėtume išbraukti tokias klaidinančias nuostatas:

1. Kristus pašalina bet kokį kančios jausmą ir baimę. Iš tikrųjų kančios užklumpa ir gerus, ir blogus žmones. Pasak Luko evangelisto, “jei neatsiversite, visi pražūsite” (Lk 13, 1 – 5).

2. Kančios esmė – nuodėmė (Mk 8,22 -26). Krikščionys turi sekti Kristų ir mokytis iš Jo kančios. Kristus kančios nepanaikino, bet kelia ją į aukštesnį lygį, kad patobulėtume savo vidumi.

Kristus kentėjo, kad mus atpirktų. Skausmai krikščionio gyvenime turi kitą prasmę: ”palaiminti vargšai ir kenčiantys”. Kančios Kristus nesiekia pašalinti, bet nori, kad žmogus savyje atrastų pusiausvyrą, kad jo neprislėgtų įvairios nelaimės. Pasiduodame neteisingiems reikalavimams – išbraukti kančią iš savo gyvenimo – tai daro išmaniosios technologijos. Taip skleidžiama apgaulinga viltis, kad tik jų pagalba galima panaikinti kentėjimus. Mes tik esame įsitikinę, kad kančia yra klaida, kad jei tikime Dievą, neturime kentėti. Kančia yra pagrindinė augimo, atsivertimo ir apsivalymo sąlyga. Vėliau – kaip intymus ir giliausias bendravimas su Dievu.

Ligos yra ne tik fizinės žaizdos. Mes galvojame, kad sirgdami nieko gero negalime padaryti. O yra atvirkščiai – galime padėti kitiems ištverti vienatvę. Kaip liga mus paveikia? Be skausmų atsiranda ir pridėtinės kančios: galvojame, kad esame niekam tikę, netenkame draugų, sugriūna svajonės ir planai. Liga yra skaistėjimo, kelionės mirties link ir susitikimo su Dievu ženklas. Kančią reikėtų priimti kaip priemonę dvasiniam tobulėjimui.

Nedaugelis gerėja dėl ligos, tačiau kai kenčiame kantriai dėl Dievo, tada tobulėjame. Dėl Dievo kentėjo Teresė Avilietė, Tėvas Pijus, šventasis Pranciškus, pal Jurgis Matulaitis, Tėvas Stanislovas ir daugelis kitų. Kančia yra galimybė augti asmenybei. Viduramžiais žmonės tai suprato ir siejo kančią su šventumu, tačiau neteisingai tai priėmė: specialiai nešiojo diržus su aštriais dygliais, plakdavosi. Krikščionybė kančios neskatina ir nesiūlo, tik visada moko neišsigąsti, jei tenka kentėti dėl doros, tikėjimo ir meilės.

Janina Lebskienė OFS