KRIKŠČIONIŠKŲ JUDĖJIMŲ IR BENDRUOMENIŲ DIENA

Šiandieną, šeštadienį, liepos 15 d., jubiliejiniuose Pal. Jurgio Matulaičio atlaiduose – katalikiškų judėjimų ir bendruomenių diena, beatifikacijos 30-mečio iškilmės išvakarės. Pal. Jurgio artumon susirinko, bazilikoje meldėsi ir liturgijoje aktyviai dalyvavo artimiausieji: Marijampolės dekanato kunigai ir tikintieji, Marijampolės Šv. Ark. Mykolo ir Šv. Vincento parapijų bei Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies parapijos Pal. Jurgio Matulaičio draugijos skyrių nariai. Drauge su jais meldėsi ir gausus būrys maldininkų, atstovaujančių įvairius katalikiškus judėjimus ir organizacijas: Gyvąjį Rožinį (grupė iš Panevėžio), Marijos legioną (grupės iš Šakių, Kauno, Vilkaviškio ir vietiniai marijampoliečiai), Krikščioniško gyvenimo bendruomenę (grupė iš Kauno), Sutuoktinių susitikimų judėjimą (grupė iš Panevėžio), Katalikių moterų Šv. Elzbietos draugiją (grupė iš Šiaulių) ir kitas, taip pat piligrimų grupės iš Gižų, Gelgaudiškio, Alytaus, Virbalio, Varėnos parapijų
Ruošiantis šv. Mišioms, 11.00 val. katechezėje apie Bažnyčią, kaip bendruomenę, ir bendruomenes joje kalbėjo teologijos daktaras kun. Rimas Skinkaitis, vėliau sakęs ir homiliją šv. Mišiose.
12.00 val. Šv. Mišioms vadovavo J. E. Rimantas Norvila, o koncelebravo vysk. emeritas Juozas Žemaitis MIC, Marijonų kongregacijos vice-generolas t. Joe Roesch ir būrys kunigų iš Vilkaviškio ir kitų vyskupijų. Giedojo Česlovo Sasnausko kamerinis choras, vadovaujamas Mindaugo Radzevičiaus.
13.45 val. Pasivedimo pal. Jurgiui pamaldose kunigai asmeniškai meldėsi už tikinčiuosius, o tikintieji prisilietimu prie pal. Jurgio sarkofago išreiškė pasitikėjimą Dievo gailestingumu, kurį Jis leidžia patirti per savo šventųjų užtarimą.
15.00 val. ypač gausus maldininkų būrys meldėsi Gailestingumo vainikėlį pal. Jurgio tėviškėje Lūginės kaime esančioje koplyčioje.
Tokį šeštadienį kaip šis, 1987 m. liepos 11 d., jau vyko pasirengimas rytojaus iškilmei. Iš anksto susirinkę būriai piligrimų dalyvavo rekolekcijose – klausėsi specialių pamokslų, ėjo išpažinties, pasiliko naktiniame budėjime. Tad ir šią popietę nuotaika bazilikoje ir prieigose ypatinga: vartai puošiami naujais vainikais, bazilika ruošiama rytojaus pagrindinėms šv. Mišioms, laukiama iš anksto atvykstančių maldininkų, ypač pėsčiųjų piligrimų grupės, ateinančios iš Lenkijos, Sokulkos miesto, vadovaujamos seserų Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių, ir ruošiamasi naktiniam budėjimui – vigilijai. Jo metu: 20.00 val. Šv. Mišios, 21.00 – Švč. Sakramento adoracija, šlovinimas ir užtarimo malda, 22.00 – Žiburių procesija Švč. Mergelės Marijos garbei.

Viktorija Plečkaitytė MVS

__________________________________________________________________________________

Dievas panoro žmones pašventinti ir išganyti ne pavieniui...

Liepos 15 diena. Katalikiškų judėjimų ir bendruomenių diena, kai su Marijampolės dekanato tikinčiaisiais bei palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariais iš Kazlų Rūdos ir Marijampolės skyrių meldėmės už maldos grupių, tikinčiųjų draugijų, bendruomenių ir judėjimų narius.
Kaip ir kiekvieną atlaidų dieną, Bazilikos klebonas kun. dr. Andrius Šidlauskas MIC, skelbdamas dienos programą, pasidžiaugė maldininkų būriais ne tik iš Marijampolės dekanato, bet ir atvykusiais iš Šiaulių, Šv. Elžbietos draugijos, Kauno, Panevėžio.
Šv. Mišioms vadovavo J. E. vysk. Rimantas Norvila, o koncelebravo J.E. vysk. emeritas Juozas Žemaitis MIC, Marijonų kongregacijos vice-generolas t. Joe Roesch MIC, kunigai iš Vilkaviškio ir kitų vyskupijų. Giedojo Česlovo Sasnausko kamerinis choras, vadovaujamas Mindaugo Radzevičiaus.
Apie bendruomenes ir jų svarbą Bažnyčioje katechezėje ir homilijoje kalbėjo kunigas prof. dr. Rimas Skinkaitis. Cituodamas Vatikano II-ąjį susirinkimą, kuris mokė, kad „Dievas panoro žmones pašventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai tarnautų“, kunigas teigė Bažnyčios bendruomeniškumą. Bendruomeniškumas yra viena iš esminių Bažnyčios savybių ir siekiamybių. Bendruomeniškume atsiskleidžia ir per jį reiškiasi Bažnyčios kaip Dievo tautos tapatybė. Bažnyčia yra viena: jos Viešpats vienas, jinai išpažįsta vieną tikėjimą, gimsta iš vieno Krikšto, sudaro vieną Kūną, yra gaivinama vienos Dvasios, gyvena viena savo pašaukimo viltimi, kuriai išsipildžius, pranyks visi pasidalijimai. Apaštalas Paulius lygina Bažnyčios bendruomeninę struktūrą su šeima. Bažnyčios narių santykiai yra šeimos pobūdžio žmogiškieji santykiai. Kaip šeima, taip ir Bažnyčia – Kristaus Karalystė žemėje, kaip ją mėgo vadinti pal. Jurgis, turi pasaulyje įgyvendinti Dievo meilę, semdamasi jėgos iš tikėjimo, būti Jo artumo vieta ir ženklas. Todėl toks svarbus yra bendruomeninis tikėjimo išgyvenimas, kurį visada skatino Bažnyčia, jo praktikavimas ir brandinimas.
Kunigas priminė, kad visada buvo žmonių kurie nesuprato bendruomeniškumo svarbos ir reikšmės. Apie tai kalba ir Palaimintasis Jurgis, išskirdamas tris tipus žmonių, lyg ir norinčius sekti Kristaus pėdomis, „bet pas vienus viskas pasibaigia tuščiais norais, kiti nori ir griebiasi kai kurių priemonių, bet ne visų; tik trečios rūšies žmonės visiškai atsiduoda Jėzui jokių ribų nestatydami.“ Apibūdinęs tas žmonių grupes, pal. Jurgis tarsi daro išvadą: „kad žmogus tinkamai galėtų sekti Kristumi, reikia pasirinkti tinkamas priemones ir jas naudoti. Tikslas yra nusiteikti tarnauti Dievui, ir sekti Kristumi“.
Matulaičio įvardintos trys tikinčiųjų grupės tebegyvuoja ir mūsų dienomis. Todėl Bažnyčiai visuomet rūpėjo, kad žmonės augtų ir bręstų tikėjime. Tačiau toks augimas vaisingiausias būna tik veikiant bendruomeniškai. Kristus kvietė burtis apie Jį, o krikščionys visada buvo tikinčiųjų bendruomenė. Krikščionis negali ir nepajėgs gyventi krikščioniškai, būdamas vienas. Kiekvienas tikintysis, nepriklausomai nuo savo pareigų ir vaidmens Bažnyčioje, yra ne tik reikalingas ir svarbus pats savyje, bet ir todėl, kad gali įnešti savo įnašą į jos gyvenimą pagal gautas dovanas bei įgytą patirtį.
Šv. popiežius Jonas Paulius II yra pastebėjęs, kad mūsų laikų sekuliariu vadinamame pasaulyje subtiliai propaguojamas gyvenimo be Dievo būdas, o daugelio žmonių tikėjimas patiria nemažus išbandymus. Todėl šiandien labai reikia gyvų krikščionių bendruomenių. Kiekviena tokia bendruomenė turi savo charizmą. Jos gali būti labai įvairios: Marijos legionas, Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugija, Caritas, gyvojo rožinio draugija, charizminio atsinaujinimo judėjimas ir kitos bažnytinės bendruomenės ir judėjimai. Jos, veikiamos Šventosios Dvasios, Bažnyčioje atlieka įvairias tarnybas, praturtina ją (Bažnyčią) ypatingomis dovanomis ir paskatomis, kurias vadiname charizmomis. Charizmos, tiek ypatingos, tiek paprastos ir kuklios, jose esančios Šventosios Dvasios dėka nuolat tiesiogiai arba netiesiogiai veikia Bažnyčios labui, nukreiptos Bažnyčios statybai, žmonių gerovei ir pasaulio poreikiams patenkinti.
Kunigas Rimas pastebėjo, kad bažnytinės bendruomenės ir judėjimai „nėra savitiksliai, bet privalo tarnauti Bažnyčios misijai pasaulyje; jų apaštališkasis pajėgumas priklauso nuo sutapimo su Bažnyčios tikslais ir nuo pavienių narių bei visos draugijos krikščioniško liudijimo ir evangelinės dvasios“. Todėl tokie judėjimai turi turėti bažnytinės vyresnybės: klebono, vyskupo ar Šventojo Sosto globą ir priežiūrą, kad jų veikla būtų apsaugota nuo žmogiško subjektyvumo, klaidų ir, kad būtų iš tiesų evangelinė. Tik visuotinės Bažnyčios mintį atitinkanti bažnytinių bendruomenių veikla gali būti iš tiesų vaisinga.
Visa, kas daroma tikėjimo ir žmogiškosios bendrystės ugdymui, yra prasminga ir reikalinga. Bažnytinės grupelės, bendruomenės ir judėjimai atliepia tiek Kristaus, tiek jo Bažnyčios kvietimą į šventumą bei prisideda prie šventumo palaikymo ir sklaidos. Šventumo, kuris, anot popiežiaus Jonas Paulius II, yra ne tik reikalavimas ir kategoriška pareiga, bet Tėvo begalinės meilės ženklas. Drauge pašaukimas šventumui glaudžiai susijęs su pasauliečiams Bažnyčioje ir pasaulyje patikėta misija ir atsakomybe. Šventumas, kylantis iš dalyvavimo Bažnyčios šventumo gyvenime, yra pirmas ir pamatinis indėlis į Bažnyčios, kaip „šventųjų bendravimo“, statybą. Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, tik tada tampa Dvasioje vaisinga Motina, kai atsiduoda Kristaus meilei ir į ją atsako.
Tai reiškia, kad šventumas yra ne kas kita, kaip per dvasinę bendrystę vis labiau supanašėti su Kristumi. Todėl visos bažnytinių bendruomenių iniciatyvos, atliekamos su meile ir iš meilės Dievui, visada suartina žmogų su Dievu ir jį praturtina dieviškumo, o tai reiškia šventumo, Dvasia.
Kita svarbi bažnytinių bendruomenių ir judėjimų veiklos sritis - evangelizacinis darbas. Bendruomenių nariai ne tik sustiprina vienas kito tikėjimą, bet įtraukdami naujus žmones gali vykdyti evangelizaciją tiems, kurie dar silpni tikėjime ir bendruomenės palydimi gali augti tikėjimo pažinime ir brandume.
Verta paminėti, kad bažnytinės bendruomenės ir judėjimai dažnai ypač aktyviai reiškiasi parapijos pastoraciniame gyvenime atlikdami pačius įvairiausius patarnavimus: talkina ruošiantis atlaidams ar kitoms parapijos šventėms, padeda organizuojant socialinę ir karitatyvinę veiklą, vaikų ar suaugusių rengimą sakramentams ar parapijinės katechezės kursus.
Bažnytinių bendruomenių veiklos aptarimą kunigas R.Skinkaitis baigė, paliesdamas bendrystės kultūros kūrimą ir įtvirtinimą, kaip džiaugsmą būti ir veikti kartu su bendraminčiais. Todėl šias draugijas ir bendruomenes reikia labai vertinti ir palaikyti, nes bažnytinės bendruomenės yra nuostabi Dievo dovana Bažnyčiai. Jos yra svarbios ir be galo reikalingos tikėjimui palaikyti ir brandinti, bendrystei, žmonių tarpusavio supratimui ir solidarumui kurti.
Homilijoje buvo apmąstoma Šv. Rašto mintis apie 72 mokinius, Jėzaus pasiųstus į pasaulį. Viešpats kalba apie pjūtį, kuri didelė, o darbininkų maža. Mokiniai turėjo Evangelijos Žodį sėti lyg grūdą. Tai simboliška, nes iš sėklos, grūdo išaugęs žmogus turi kilti aukštyn, stiebtis į Dangų. Dievas pasodino mus žemėje, kad subręstume dangui; toks yra Dievo noras, troškimas. Mes – Dievo derlius. Jis numatė, paskyrė mums Dangų, bet jį pasiekti sunku. Ir ypač sunku, iš tiesų net neįmanoma tai padaryti vienam. Todėl Jėzus žmogui į pagalbą siunčia mokinius, kurių misija būti šalia žmogaus, padėti jam, palydėti tikėjimo kelyje į tikėjimo brandą. Tai ne tik kunigų ir vienuolių misija. Tie 72 mokiniai esame kiekvienas iš mūsų, kiekvienas krikščionis jau yra Evangelijos skelbėjas. Tai yra svarbi bažnytinių bendruomenių misija: padėti žmonėms išsikalbėti, pasidalinti mintimis, abejonėmis, liudijimais. Tai padeda gyventi, žmonės tampa ramesni, atviresni. Svarbu neužsidaryti tik savo pasaulyje, nesuvienišėti. Jėzus, atsakydamas grįžusiems mokiniams, akcentuoja, kad jie turėtų džiaugtis tuo, jog jų vardai bus auksu įrašyti Danguje. Už triūsą Viešpats atlygins amžinąja laime Danguje. Todėl ir mūsų gyvenimo prasmė – brandinti save Dangui; brandinti ne vienatvėje, bet krikščioniškose bendruomenėse, nes tik taip pasiekiama pilnatvė – bendruomenėse ir padedant kitiems tikėjimo kelyje.
Vakarinėje šeštadienio iškilmių dalyje Bazilikoje sulaukėme pėsčiųjų piligrimų grupės iš Lenkijos, Sokulkos miesto. Jie 160 kilometrų ėjo 6 dienas ir dalyvavo Šv. Mišiose, Švč. Sakramento adoracijoje, šlovinime ir užtarimo maldoje bei Žiburių procesijoje Švč. Mergelės Marijos garbei. Rimti ir susikaupę, paliesti nežemiškos nuotaikos, vakaro šviesoje eidami apie Baziliką tikintieji giedojo Dangaus karaliene, Marija meili... Pasiruošėme ir einame į rytojaus dieną, pagrindinę iškilmių dieną, dėkodami Dievui už visas mums skirtas malones, o ypač už palaimintąjį Tėvą Jurgį.

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukos Edmundo Botyriaus