KUNIGŲ IR PAŠVĘSTŲJŲ DIENA

„Aš taip myliu vienuolinį gyvenimą ir Dievui pasišventusius žmones; man didelis džiaugsmas, kai galiu jiems patarnauti“, -anuomet rašė viename laiške pal. Jurgis. Būtent kunigų ugdymui ir dvasiniam palydėjimui, rūpesčiui vienuolijomis ir įvairiopa pagalba broliams ir sesėms vienuoliams jis pašventė daugiausia laiko ir jėgų. Iš šios tarnystės sėmėsi ir daugiausia įkvėpimo ir džiaugsmo, pats uoliai ir ištikimai gyvendamas savo kunigišku ir vienuoliniu pašaukimu visokiose sąlygose. Be abejonės, toji tarnystė, kuri buvo tokia miela ir džiuginanti šioje žemėje, teikia pal. Jurgiui džiaugsmą ir dabar, kai gali savo pašaukimo broliams ir sesėms tarnauti iš dangaus. Tad šiandien, liepos 13 d., pal. Jurgio atlaidų penktąją dieną, Marijampolės bazilikoje visų prima būrėsi tie, kuriuos t. Jurgis ypatingai mylėjo ir kuriems džiaugsmingai tarnavo – kunigai ir pašvęstieji. 12.00 val. Šv. Mišias, su joms vadovavusiu J. E. Rimantas Norvila, Vilkaviškio vyskupas, koncelebravo J. E. vyks. Emeritas Juozas Žemaitis, kunigai vienuoliai Jėzuitai, Marijonai ir Saleziečiai, būrys kunigų iš Vilkaviškio vyskupijos Lazdijų dekanato ir svečių iš kitų Vilkaviškio vyskupijos dekanatų bei kitų vyskupijų. Aplankyti pal. Jurgį ir jo užtarimui pavesti savo ir savo bendruomenių intencijas susirinko Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių, Mažųjų Švč . Jėzaus Širdies tarnaičių, Šv. Elžbietos seserų, Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių, Šv. Šeimos seserų, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų ir kitų kongregacijų seserys, pasauliečių instituto „Dievo gailestingumo tarnaitės“, Vilkaviškio vyskupijos pasišventusiųjų našlių asociacijos, Pasauliečių pranciškonų ordino nariai.
Maldininkai, šiandien susirinkę prie Pal. Jurgio, meldė Dievo malonių kunigams, ypač tiems, kurie kuriuos pažįsta asmeniškai, kurie tarnavo ir tarnauja jų parapijose. Dėkodami Dievui už pašvęstųjų brolių ir seserų liudijimą, meldė pal Jurgio užtarimo jiems ir jų bendruomenėms, o taip pat drąsos ir atvirumo dovanos jaunimui, kad kuo daugiau jaunų žmonių atsilieptų į Viešpaties kvietimą ir pasirinktų kunigišką tarnystę ar vienuolinį pasišventimą. Gražus būrys piligrimų, tarp jų nemaža Pal. Jurgio Matulaičio draugijos narių, šiandien atvyko iš įvairių Vilkaviškio vyskupijos Lazdijų dekanato parapijų: Lazdijų, Leipalingio, Krikštonių, Kapčiamiesčio ir kitų. Šv. Mišiose giedojo Krosnos Šv. Mato parapijos choras.
Šiandienos katechezėje 11.00 val. kunigas, teologijos mokslų daktaras Kęstutis ŽEMAITIS, Katalikų Teologijos Fakulteto VDU dėstytojas ir Marijampolės kolegijos kapelionas atvėrė klausytojams bene gausiausią pal. Jurgio raštų lobyną – konferencijas apie kunigystę ir vienuolinį gyvenimą.

Viktorija Plečkaitytė MVS

_____________________________________________________________________________________

Kunigystė - tai ne profesija, bet sakramentas

Liepos 13 d., ketvirtadienis, penktoji Palaimintojo atlaidų diena. Lazdijų dekanato diena. Marijampolės bazilikoje Kunigų ir pašvęstųjų diena, kai gausiai iškilmėje dalyvaujantys kunigai iš įvairų dekanatų, įvairių vienuolijų seserys vienuolės, Pal. Jurgio Matulaičio draugijos nariai iš Leipalingio, Lazdijų, Šventežerio skyrių bei tikinčiųjų ir piligrimų pilna Bažnyčia meldėsi už vyskupus, kunigus, seminaristus, vienuolius ir vienuoles bei pasauliečių institutų narius. Šv. Mišių metu giedojo Krosnos Šv. Mato parapijos choras (vargonininkas Audrius Kričena).
Katechezę, o vėliau pamokslą sakęs kanauninkas, profesorius, teologijos daktaras kunigas Kęstutis Žemaitis apžvelgė Bažnyčios mokymą apie kunigystės sakramentą, ir, remdamasis pal. Jurgio konferencijų mintimis, pristatė klausytojams kunigą kaip žmogų, liudijantį Kristų. Kunigystės sakramentas - tai paties Kristaus apaštalams bei jų įpėdiniams ir pasirinktiems pagalbininkams ypatingu ženklu ir galia pavesta pasiuntinybė Bažnyčioje toliau tęsti Viešpaties tarnystę. Kunigystė yra Dievo dovana ir, anot Palaimintojo, kunigas yra žmogus, liudijantis Kristų. Jis - pašauktas tarnauti Dievo tautai, todėl privalo spinduliuoti dorybėmis, tačiau yra silpnas ir pavargstantis, pašventintas, bet savo žmogiškumu, kaip ir kiekvienas Dievo Tautos narys, yra ribotas. Jis moko, laimina, šventina, tačiau reikalingas tikinčiųjų palaikymo maldoje, krikščioniškame solidarume. Per kiekvieną kunigą veikia Dievas, bet ir pačiam kunigui nepaprastai reikia Dievo malonės
Kunigas Kęstutis citavo Joną Auksaburnį, kuris kalbėjo, kad kunigas stovi aukščiau už karalių, nes šio valdžia ir sostas yra žemėje, o kunigystės – danguje, jam patikėta tai, kas yra dangaus. Ką kunigas nusprendžia žemėje, tą Dievas patvirtina danguje. Karaliui pavestas kūnas, o kunigui - sielos, karalius atleidžia nuo mokesčių, kunigas - nuo nuodėmių. Karalius turi medžiaginius ginklus, kovoja su priešais, kunigas dvasiniais ginklais kovoja su demonais. Tai ir rodo aukštesnę kunigo reikšmę.
Tuo pačiu kunigas yra tas, iš kurio daugiau reikalaujama. Palaimintasis „Užrašuose“ kalba apie būtinybę tobulintis pačiam it tobulinti kitus žmones: Niekada nereikia gailėtis savo dvasiškam ištobulinimui nei laiko, nei triūso, reikia tam svarbių svarbiausiam darbui visa širdimi atsiduoti. Ėjimas šventėjimo link taip pat yra kruopštus, sąžiningas tam tikrų pareigų vykdymas: kasdieninė malda, plati ir gili sąžinės sąskaita, meditacija, Šv. Rašto skaitymas, gerai, sąmoningai atliekama išpažintis. Kunigas katechezėje apmąstė gero kunigo bruožus pagal tėvą Jurgį. Kunigas turi būti: pavyzdys ir mokytojas; maldingas (neturint daug laiko būtina praktikuoti vidurinį maldingumą, vadinamą trumpais atsidūsėjimais, kai trumpomis atokvėpio valandėlėmis, prisimename ir kreipiamės į Dievą, taip per visą dieną nenutraukdami ryšio su Juo); sąžiningas, tai yra sau pačiam, prisipažįstant suklydus ar nusikaltus; gero būdo, malonus (geri kunigai ir vienuolės pritraukia žmones, labai padeda jiems kelyje į Dievą; išmanantis ir žinantis (nuolat besidomintis naujovėmis ir pažanga); uolus (nes tik uolus kunigas gali patraukti žmogaus širdį, kuri gali būti kuriančia jėga arba kenksmingu gaivalu).
Šios dienos apmąstymą kunigas K.Žemaitis papildė gražiais pavyzdžiais iš kunigų, turėjusių aistrą, pilnatvę, pasiryžimą iki galo tarnauti žmogui, o per jį Dievui, gyvenimo. Ypač atkreipė dėmesį š pirmojo Vilkaviško vyskupo J. E. Antano Karoso, kurio mirties 70-osios metinės šiemet minimos, asmenį, paskaitė ištraukų iš vyskupo Antano Karoso laiškų, rašytų 1935/36 metais, kur, atrodo, kalbama apie šiandienos visuomenės bėdas: santuokos netvarumas ir girtuoklystė vargino ir anuomet. Tų pačių minčių galime rasti ir Palaimintojo Užrašuose.
Baigdamas, kunigas padėkojo, pasveikino ir pakvietė pasimelsti už pašvęstuosius: seseris ir brolius vienuolius bei pasišventusius pasauliečius. Palinkėjo, kad jie su džiugiu nusiteikimu liudytų savo idealus ir, kad vis gausėtų jų gretos.
Prisimindami Palaimintojo žodžius „Į visų mūs darbų ir sumanymų pamatą reikia visados mūs pačių gyvenimo šventumas tiesti, tik tada turės ant ko mūs darbai tvirtai stovėti“, melskime Jo užtarimo visiems mūsų darbams ir pasiryžimams.

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukos Edmundo Botyriaus