ŠVIETIMO IR ŽINIASKLAIDOS DARBUOTOJŲ DIENA

Liepos 12 d. Šiandieną yra būtent toji diena, kai lygiai prieš 30 metų, 1987 m. liepos 12 d. Marijampolėje vyko svarbiausias įvykis to meto Lietuvoje. Tiesa, neskelbtas ir neviešintas žiniasklaidos (dėk akivaizdžių priežasčių), tačiau sutraukęs apie 40, o gal ir 50 tūkstančių. Tą dieną Lietuva šventė savo palaimintąjį – prieš keletą dienų, birželio 28 d. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, šv. Jonas Paulius II mūsų arkiv. Jurgį paskalbė palaimintuoju. Beatifikacijos 30-metį iškilmingai švęsime savaitgalį, pradėję vigilija šeštadienio vakarą, ir džiaugsmingai melsdamiesi centrinėse atlaidų šv. Mišiose sekmadienį. Tačiau jau šiandien neįmanoma apie tai negalvoti, neprisiminti ir nedėkoti Dievui. Ypač esant čia, Marijampolėje, pal. Jurgio artumoje. Audiencijoje lietuviams piligrimams beatifikacijos išvakarėse šv. Jonas Paulius II pal. Jurgį, be kita ko pavadino ir kelrodžiu Lietuvos jaunimui. Tad tikrai deramai ši diena šių metų atlaiduose skirta tiems, kurie ugdo ir formuoja jaunąją kartą – švietimo ir žiniasklaidos darbuotojams.
Dienos programa prasidėjo 11.00 val. katecheze bazilikoje, kurioje Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorius, teologijos ir bažnytinės teisės licenciatas kun. Simas Maksvytis, vėliau pasakęs ir šv. Mišių pamokslą, klausytojams padėjo atrasti ir apmąstyti pal. Jurgio 1925 m. rašytu ganytojiškojo laiško apie krikščionišką ugdymą įžvalgų aktualumą šiandien. 11.30 Rožinio maldos slėpinius apmąstant pagal pal. Jurgio raštų ištraukas, susirinkusieji bazilikoje ir Marijos Radijo klausytojai sudėjo Viešpačiui savas intencijas, bet ypatingai meldėsi už tuos, kurie žodžiu ir pavyzdžiu kalbina jaunas širdis, taip kurdami tautos ir Bažnyčios ateitį. 12.00 prasidėjo šv. Mišios, kurioms vadovavo J. E. Rimantas Norvila, Vilkaviškio vyskupas. Drauge su Ganytoju meldėsi gausus būrys kunigų iš Šakių dekanato, daugelis atvykę su piligrimų grupėmis iš savo parapijų, giedojo Griškabūdžio parapijos choras. Pal, Jurgio užtarimui savo atsakingas ir nelengvas užduotis pavesti susirinko nemažas būrys ugdytojų iš Šv. Mato gimnazijos, Marijampolės šv. Cecilijos gimnazijos, Marijampolės Marijonų gimnazijos ir kitur. Jie ne tik dalyvavo šv. Mišiose, bet savo ir savo mokinių intencijomis meldėsi 13.40 val. vykusioje Pasivedimo pal. Jurgiui Maldoje. Kaip visuomet, džiaugsmingai ir aktyviai pamaldose dalyvavo ir pal. Jurgio Matulaičio draugijos nariai.
Dalis piligrimų, kaip ir kasdien, susitikimą su pal. Jurgiu baigė laukų tyloje, kur pal. Jurgio tėviškėje Lūginės kaime esančioje koplyčioje meldėsi Gailestingumo vainikėlį 15.00 val.
Šios dienos naujiena: Marijampolę pasiekė ką tik „Artumos“ redakcijos išleista knygelė „Palaimintasis Jurgi, melskis už mus“. Tai – liudijimų apie patirtas per pal. Jurgio užtarimą malones rinkinys. Tepaskatina šis mažas leidinukas daugelį piligrimų su tikru nuoširdumu ir visišku pasitikėjimu pavesti savo reikalus pal. Jurgiui. Tik melsdamiesi ir tikėdami sulauksime stebuklo per mūsų palaimintųjų užtarimą – o tuomet ir kanonizacijos – paskelbimo šventuoju. Na, o melstis padės taip pat naujai pasirodęs lankstinukas su devyndienio maldomis.

Viktorija Plečkaitytė MVS

 _____________________________________________________________

Jėzaus Geroji žinia - nuoga ir silpna, jos ginklas ramybė...

Liepos 12. 4-oji atlaidų savaitės diena gausiai susirinkusiems tikintiesiems priminė tą pačią dieną prieš 30 metų. Dar daug yra gyvų liudininkų, kurie mena net į šventorių netilpusius maldininkus, kai Lietuva dėkojo už Romoje birželio 28 d. įvykusį arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimą Palaimintuoju. O šiandien meldėmės už visus švietimo ir žiniasklaidos darbuotojus, tikybos mokytojus bei katechetus. Gausiai iškilmėje dalyvavo Šakių dekanato atstovai, giedojo Griškabūdžio choras (vadovė Kristina Žemaitienė).
Prieš Šv. Mišias katechezę, o vėliau ir homiliją sakė Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorius, kunigas dr. Simas Maskvytis. Pradėdamas kunigas pažymėjo, kad dabar, mūsų laikais technologinės plėtros suteikta galimybė naudotis komunikavimo priemonėmis leidžia nesuskaičiuojamai gausybei žmonių per vieną akimirką dalytis naujienomis ir plačiai jas paskleisti. Naujienos gali būti geros arba blogos, teisingos arba melagingos. Dar tikėjimo tėvai žmogaus protą lygino su malūnu, kuris, varomas vandens, negali sustoti. Malūnininkas turi nuspręsti, ką malti – grūdus ar svidres. Žmogaus protas visada veikia ir negali liautis „malęs“ to, ką gauna, tačiau nuspręsti, kokią medžiagą jam tiekti, turime mes patys.
Pastaruoju metu dažnai girdimas valdžios susirūpinimas, diskusijos, kaip labiau gerinti švietimo reformą; švietimo klausimai rūpėjo visais laikais. 1925 m. palaimintasis Jurgis Matulaitis rašydamas ganytojišką laišką apie jaunimo ugdymą atspindi to meto susirūpinimą jaunąja karta bei jos ateitimi. Jis rašė: "Pastarieji laikai tinkamai pavadinti vaiko amžiumi, nes niekuomet anksčiau nebuvo skiriama tiek dėmesio auklėjimo klausimui, niekada nebuvo parašyta tiek veikalų, skirtų jaunimo ugdymui ir auklėjimui. Ir derėtų pridėti, kad daug padaryta, kad jaunimo moralė regimai kyla, kad galime guostis geresnės ateities viltimi...“ citatoje toliau kalbama apie neigiamus dalykus, t.y. apie vaikų tironiškumą tėvų atžvilgiu, apie iš per didelės meilės atsirandantį vaikų lepinimą. Palaimintasis laiške kalba apie savo laiko vaikų poreikius, apie mokymo sistemą, kuri rūpinasi, kad vaikai maloniai praleistų laiką, apie patogumus čia ir dabar pamirštant, „... kad tas vaikelis skirtas ne tik tam, kad pasiektų vienokią ar kitokią padėtį čia, žemėje, bet ir aukštesniam, antgamtiniam gyvenimui, kad jis skirtas pasiekti dangų."
Ir dabartiniam, mūsų dienų jaunimui pakankamai užtenka moderniausių kompiuterinių žaidimų, kitokių išmaniųjų technikos priemonių teikiamų užsiėmimų, pakeičiančių gyvą bendravimą su tėvais.
Galima guostis, kad kiekvieną pavasarį, nors ir mažesni nei anksčiau, vaikų pulkeliai bažnyčiose priima pirmąją komuniją, dar labiau sumažėjusiems jaunuolių būreliams suteikiamas sutvirtinimo sakramentas. Ramina, kad ir šiandien dar netrūksta tėvų bei katechetų, vedančių jaunimą link Dievo. Ačiū Dievui tėvai dar vis atveda savo vaikus Dievo apšvietai į bažnyčią. Bet po to, kas liūdniausia, daugumos vėl grįžtama į įprastinį patogumų ieškantį gyvenimą.
Dabar gyvename komunikavimo technologijų pasaulyje, kai dėl globalizacijos tampame vieni nuo kitų priklausomi, bet išliekame susiskaldę ir kartais net labai. Žinios skleidimo priemonės gali padėti mums pasijusti artimesniems, išugdyti stipresnį vienybės jausmą, o geras komunikavimas turėtų padėti mums suartėti ir geriau vieniems kitus pažinti. Tačiau įveikti mus skiriančias sienas galime tik būdami pasirengę vienas kitą išklausyti ir vienas iš kito mokytis. Kunigas S. Maskvytis citavo Palaimintojo nusiskundimą apie šventų jaunuolių trūkumą, apie netikėjimo dvasią, „kuri visuomet ėjo į kovą su Dievu ir Jo Bažnyčia, ir dabar žengia pirmyn, dažnai gal pasislėpusi, bet ne mažiau pavojinga. Moralinė gangrena plečiasi, apimdama vis didesnį ratą, užkrėsdama mūsų jaunimą ir tuo pačiu grasindama visai visuomenei ir mūsų ateičiai". Ir apibendrino, kad Palaimintasis peržengė savo įžvalgomis ne dešimtmečius, bet amžius, kurie aktualumu vis dar kalba mūsų amžiaus kartai, vis labiau pasineriančiai vien į vartojimo kultūrą. Vartojimo kultūroje plačiai išsikeroja norų kultas. Savo norais turėti, mes laužom gyvenimus, sudaužom širdis ir kenčiam nuo vienatvės... „Žmogui turėtojui" visada bus per mažai to, ką turi. Blogai ne tada, kai nieko neturi. Blogai tada, kai nematai, ką turi. Todėl šiandien žmogus tik nori kažko, o ne suprasti, kad jis jau yra kažkuo, tai yra tuo neįkainuojamu Dievu vaiku, žengiančiu į jam dovanojamą Kūrėjo laimę.
Popiežius Pranciškus sako: „Žmogaus gyvenimas yra ne plika įvykių seka, bet istorija, istorija, kuri laukia, kad būtų papasakota pasirinkus aiškinimo raktą, galintį atrinkti ir surinkti svarbiausius duomenis. Tikrovė, kaip tokia, nėra vienaprasmiška. Viskas priklauso nuo žvilgsnio, kuriuo į ją žvelgiame, nuo „akinių“, kuriuos pasirenkame: pakeiskime lęšius, ir tikrovė atrodys kitaip“. Popiežius klausia: „Kuo remtis, kad tikrovę skaitytume užsidėję tinkamus „akinius“?
Mums, krikščionims, tinkami akiniai tikrovei atpažinti gali būti tik gerosios naujienos, pradedant nuo didžiausios Gerosios Naujienos - Jėzaus Kristaus, liudijimas. Neužtenka vaikščioti šiandien skaitmeniniais „keliais“, tai yra būti tiesiog susijungusiais: būtina, kad tą jungtį lydėtų tikras susitikimas. Skaitmeninis tinklas gali būti žmogiškumo kupina vieta, būti ne laidų, bet visų pirma žmonių tinklas.
Keisdamiesi informacija, žmonės jau dalijasi savimi, savo požiūriu į pasaulį, savo viltimis, idealais. Pirmiausia turime suvokti, kad tiesos, kuria stengiamės pasidalyti, vertę lemia ne jos „populiarumas“ ar patraukiamo dėmesio dydis. Turime perteikti ją visą, nemėgindami padaryti priimtiną ar net atskiesti. Ji turi tapti kasdieniu maistu, o ne akimirkos atrakcija. Evangelijos tiesa nėra vartojimo ar paviršutiniško mėgavimosi objektas; tai dovana, reikalaujanti laisvo atsako. Net ir skelbiama virtualioje interneto erdvėje, ji visada turi įsikūnyti realiame pasaulyje ir santykiuose su konkrečiais broliais ir seserimis, su kuriais dalijamės kasdieniu gyvenimu.
Gyvenimo pabaigoje mus vertins ne pagal tai, kiek diplomų būsime sukaupę, kiek didelių darbų būsime nudirbę... Mus vertins pagal tai: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, nuogas - ir mane aprengėte, buvau benamis, ir mane priglaudėte". Išalkęs ne vien duonos kąsnio, bet išalkęs meilės. Nuogas - ne tik dėl to, kad trūko drabužių, bet kad trūko žmogiškos pagarbos bei orumo. Benamis ne todėl, kad neturėjau pastogės iš plytų, o kad buvau atstumtas kitų.
Baigdamas katechezę kunigas priminė tikintiesiems apie tėvų pareigą vaikams, kuri, pasak Palaimintojo, prasideda ir baigiasi religiniu vaikų ugdymu. Pabrėžė, kad būtina atrasti laiko ir nieko neatidėlioti, gyventi čia ir dabar, padaryti tai, kas įmanoma. Tai kas yra neįmanoma, padarys Dievas ir palaimintasis Jurgis savo užtarimu. Ir paragino: nebijokite daryti tai, ką mokate. Atminkite Nojaus arką pastatė mėgėjas. Profesionalai pastatė "Titaniką". Šiandien palaimintasis Jurgis nori mums pasakyti: neskriauskite, neskaudinkite, nedarykite blogo kitam. Šiandien galite būti galingi ir stiprūs, bet atminkite - laikas kur kas galingesnis už jus, o gyvenimo ratas netruks apsisukti. Tad palaimintasis Jurgis tepadeda mums savo evangeliniu šūkiu visur ir visada blogį nugalėti gerumu, kad būtume tikri Evangelijos šaukliai ir liudytojai.
Pradėdamas Šv. Mišias Vilkaviškio vyskupijos ganytojas pasidžiaugė gausiu būriu piligrimų iš Šakių dekanato, o ypač vaikučiais iš Kudirkos Naumiesčio, kurie kanauninko Donato Jasulaičio iniciatyva jau daug metų tradiciškai prieš Palaimintojo atlaidus priima pirmąją Komuniją ir atvyksta į Marijampolės baziliką. Tai jiems graži iškilmė, visam gyvenimui įsimintina diena. Tai gražus ėjimas Dievo link, kai palydi tikybos mokytojai ir kunigas.
Homiliją kunigas S. Maskvytis pradėjo kalbėdamas apie atlaidų savaitės akcentą – maldą, kuri buvo be galo svarbi Palaimintajam, kuri ir šiandien kviečia artyn prie mūsų visų šaltinio - Kristaus. Kuri yra galinga jėga ir brangi dovana, dovana, kuriai čia esame susirinkę. Ją gali dovanoti ir priešui, ir mylimam, ir mirusiam, ir dar tik gimsiančiam.
Grįždamas prie Evangelijos, kuri šiandien perteikė žinią apie septyniasdešimt du mokinius, kuriuos Jėzus pasiuntė pirma savęs, kunigas pabrėžė, kad mes visi esame tų septyniasdešimt dviejų mokinių įpėdiniai. Visi esame pašaukti liudyti žmonėms Išganytoją. Taip kiekvienas krikščionis tampa apaštalu. Negalvokime, kad tai pramoginė, patogi ir maloni kelionė. Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų,- tarsi veriančiai per pačią širdį skrodžia Kristus. Silpni ir nusižeminę krikščionys gali tikėtis sėkmingo Evangelijos priėmimo, nes elgdamiesi agresyviai, jie pasmerkti pralaimėjimui, nes tokiu atveju nebetenka Dieviškojo Ganytojo pagalbos, kuris aiškiai pasakė, jog gano avinėlius, o ne vilkus. O Jėzaus Geroji žinia nuoga ir silpna. Jos ginklas ramybė, o ne kumštis. Vienintelis Evangelijos skelbėjo ginklas yra beginklis žodis, kurį galima atstumti, išjuokti, pasipriešinti… Dėl to Evangelija erzins ir kels neapykantą. Jėzus taip ugdo ir brandina mumyse avinėlių dvasią. Užuot padėjęs krikščionims tapti vilkais tarp vilkų, žada, kad avinėlių dvasia vis dėlto nugalės ir pakeis pasaulio veidą.
Jei apaštalas neturi tokios iš Kristaus plaukiančios meilės, visas jo darbas tampa užkariavimu, o jo surinkti žmonės niekuomet nepriklausys Kristui ir pakriks, vos tik ištikus pirmajam pavojui. Todėl kur kas svarbiau, kad Evangelijos stiprybė pasirodytų ja įtikėjusių žmonių gyvenime.
Septyniasdešimt dviejų mokinių siuntimas mums kalba apie galimybę būti nesuprastais ir nepriimtais, apie galimus trūkumus, būtiną kantrybę, ilgą kelią į tiesą.
Ir vis dėlto Kristaus Bažnyčia siunčiama būti ramybės nešėja pasaulyje. Ne psichologinio nusiraminimo, savimi patenkinto snūduriavimo, bet ramybės, kuri kyla Dievui įsiterpus į žmonių gyvenimus. Ramybė keliauja mūsų žemės keliais iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą. Ji turi tikro žmonių gyvenimo skonį ir kvapą. „Valgykite, kas jums bus padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: Jums prisiartino Dievo karalystė!“
Baigdamas homiliją kunigas apibendrino: gali pasirodyti, kad mūsų gyvenamame pasaulyje vilkų yra daugiau, nei avinėlių, tačiau tai nereiškia, kad vilkai yra stipresni. Viešpats sako mums: „Siunčiu jus, kaip beginklę jėgą, kad įveiktumėte prievartą, pasipriešintumėte blogiui ne stipresne jėga, bet didesniu gerumu“. Tokiu gerumu, kaip ir kvietė mus nugalėti palaimintasis Jurgis.
Po iškilmių Bazilikoje daug maldininkų vyko į Lūginę, Palaimintojo vaikystės žemę. Ten kiekvieną dieną sutinkančios piligrimus palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus narės ir jaunieji savanoriai pasidžiaugė, kad šiais, jubiliejiniais metais, kiekvieną dieną labai daug žmonių lankosi. Iš pat ryto pavieniai piligrimai, šeimomis ar grupėmis, o po pietų organizuotai atvykę nuo Bazilikos meldžiasi Gailestingumo vainikėlį.

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukos Edmundo Botyriaus