KARIUOMENĖS IR VISUOMENĖS GĖRIUI TARNAUJANČIŲJŲ DIENA

„Dievo visa širdimi ieškodami [...] tuo pačiu geriausiai patarnausime ir žmonijai, ir visuomenei“, - anuomet dienoraštyje rašė pal. Jurgis Matulaitis. Atsiliepiant į šį Pal. Jurgio priminimą ir kvietimą, kasmet atlaiduose viena diena skiriama maldai už besidarbuojančius įvairiose tarnybose, budinčiose dėl visuomenės gėrio, o į maldą jungtis kviečiami ir patys šiose tarnybose dirbantys. Taigi, šiandieną, antradienį, pamaldose dalyvavo Marijampolės priešgaisrinės apsaugos tarnybos ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovybė bei nemaža šių ir kitų tarnybų darbuotojų. Pagrindinėms šv. Mišioms 12.00 val. vadovavo J. E. vysk. Rimantas Norvila, Vilkaviškio vyskupijos ordinaras. Drauge meldėsi vysk. Emeritas Juozas Žemaitis ir gausus kunigų būrys iš Vilkaviškio vyskupijos Aleksoto ir Prienų dekanatų bei iš kitų vyskupijų. Homiliją pasakė kun. Algirdas Toliatas, vyriausiasis Policijos kapelionas, ypač pabrėžęs pal. Jurgio šūkį: Nugalėk blogį gerumu. 11.00 val., ruošiantis šv. Mišioms, katechezę sakęs kun. Remigijus Gaidys, Šilavoto ir Plutiškių parapijų klebonas, Policijos kapelionas, remdamasis pal. Jurgio konferencijos „Apie sakramentinę išpažintį“ mintimis, kvietė susimąstyti apie Susitaikinimo sakramento svarbą. Piligrimai, tarp kurių nemaža pal. Jurgio Matulaičio draugijos narių,šiandien gausiai atvyko iš Aleksoto ir Prienų dekanatų ir aktyviai dalyvavo liturgijoje: skaitė skaitinius, nešė atnašas, o giedojimui vadovavo Aleksoto šv. Kazimiero parapijos choras. Pradėję atlaidų išvakarių ruoša šeštadienio popietę, piligrimus sutinka ir jiems patarnauja būrys jaunimo – savanorių, o būrys parapijos moterų rūpinasi agapės parengimu. Juos visus, dosniai dovanojančius savo laiką, maldoje ypatingai prisiminėme jau vakar, socialinių darbuotojų ir savanorių dieną, bet nepamiršome ir šiandien, nes ir jie, savu būdu, nuoširdžiai tarnauja visų gėriui.

Viktorija Plečkaityte MVS

__________________________________________________________

... kad Šventosios Dvasios vedini galėtume būti vienas kūnas

Šiandien Marijampolės Bazilikoje Kariuomenės ir visuomenės gėriui tarnaujančiųjų diena
     Liepos 11-oji, trečioji atlaidų diena, kai melstis už teisėsaugos, Krašto apsaugos, Priešgaisrinės gelbėjimo ir visų bendro gėrio tarnybų darbuotojus, atvyko Aleksoto, Prienų dekanatų tikintieji, palaimintojo J.Matulaičio draugijos nariai ir piligrimai iš įvairių Lietuvos vietų. Dalyvavo Mišių iškilmėje ir Marijampolės Policijos komisariato, Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vadovai bei darbuotojai.
     Tradiciškai šią dieną apsilankė, Šv. Mišias aukojo, priėmė Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos pasveikinimą piligrimai iš Varmijos arkivyskupijos (Olsztyn, Lenkija), jau 27-ą kartą pėsčiomis keliaujantys į Vilniaus Aušros Vartų šventovę ir nueidami per 200 km. Pasimeldę Šv. Mišiose bei prie Palaimintojo relikvijų piligrimai išvyko. Dieve, laimink ir globok juos, priimk ir išpildyk jų maldavimus palaimintajam Jurgiui užtariant.
     Po piligrimų išlydėjimo prasidėjo katechezė, kurią, pasinaudodamas pal. Jurgio konferencija „Apie sakramentinę išpažintį“, vedė kunigas Remigijus Gaidys, Šilavoto ir Plutiškių parapijų klebonas, Marijampolės Policijos kapelionas. Pradėdamas kunigas papasakojo legendą ir pasidžiaugė, kad šiandien, kaip ir visą savaitę, būsime Palaimintojo artumoje. Iš legendos turinio (apie užeigos savininką, kurio Jėzus paprašė aprodyti savo būstą, o po to ir rūsį, kurio viename sandėlyje buvo sumesti seni nereikalingi rakandai ir kuriuos Jėzus atsargiai ir dėmesingai peržiūrėjo) buvo aišku, kad pagrindinė šiandienės katechezės mintis bus Susitaikinimo sakramentas, išpažintis ir ne tik.
Esminės katechezės mintys:
     Susitaikymas su tėvais, draugais, vaikais ar kolegomis visuomet palieka džiaugsmą ir ramybę širdyje. Nors kartais tai padaryti būna sunku. Ne visuomet lengva susitaikyti ir su Dievu. Tačiau Dievas, kaip gailestingasis tėvas iš Luko evangelijos pasakojimo, visuomet su meile laukia savo paklydusio sūnaus ar dukters.
      Kaltumo jausmas uždaro žmogų savyje. Matome tik savo kaltę. Žmogus lieka vienas ir kenčia. Užuot leidęsis būti matomas To, kuris nesiliauja jį mylėjęs, žmogus bėga pasislėpti, bet kuo vienišesnis yra žmogus, tuo nuodėmė darosi vis didesnė. O Geroji Naujiena yra tai, kad Dievas nepasitenkina žmogaus atsiskyrimu, bet imasi iniciatyvos susitaikyti.
Nuodėmės išpažinimas mus išlaisvina ir vėl sugrąžina pas Dievą, atkuria bendrystę su Juo ir Jo Bažnyčia. Eiti išpažinties – tai būti sąžiningu pačiam sau. Kaip pasiruošti ir kaip eiti? Visų pirma - suvokti, kad visas Dangus, nuo vieno krašto iki kito, džiaugsis ir krykštaus. Atlikti išpažintį – tai ne informuoti Dievą. Jis ir taip mus pažįsta. Taigi, atlikti išpažintį - tai laisvai ir iki galo atsiverti, nebevilkti sunkios naštos.
     Ypač svarbūs yra pasiruošimo išpažinčiai žingsniai, kuriuos dažnas esame linkę pamiršti ar apleisti. Tačiau tam, kad išpažinimas būtų nuoširdus ir tikras, visų pirma būtina atlikti sąžinės sąskaitą, įvardinti sau savo dvasines problemas ir ieškoti jų priežasčių; apie visa tai svarbu kalbėti su Dievu, nes Jam svarbiau, nei nuodėmių išskaičiavimas, yra mūsų gyvenimo kokybė, realūs jos pokyčiai. Būtent todėl toks svarbus yra ir pasiryžimas nebenusidėti, kuris turi būti konkretus – pasirenkant priemones, iš tiesų padėsiančias padaryti tai, kam pasiryžtame. Neužstokime Dievui kelio, priimkime Jo malonę, leiskime Jam veikti, - baigdamas katechezę ragino kunigas.

     Šv. Mišias celebravo Vilkaviškio vyskupas ordinaras J. E. Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas J. Žemaitis MIC ir nemažas būrys kunigų. Vyskupas priminė, kad Bažnyčia šiandien mini Šv. Benediktą, pasidžiaugė gausiu maldininkų būriu, pakvietė visus jungtis į bendrą maldą, kad Viešpaties Apvaizda globotų tarnaujančius ir kuriančius bendrą gėrį.
      Homiliją sakęs kunigas Algirdas Toliatas, Lietuvos policijos kapelionas, ne vieną kartą priminė tikintiesiems mintį, Palaimintojo pasirinktą gyvenimo ir veiklos tikslu: Nugalėti blogį gerumu. Kunigas atkreipė dėmesį, kad blogį nugalėti ypač padeda bendrystė, bendra pozityvi veikla. Tuo tarpu nepasitenkinimas, irzlumas ar pyktis – visiškai negelbsti šioje kovoje. Priešingai, tai yra smulkiosios neapykantos formos, griaunančios Dievo dvasią savyje ir kituose. Kunigas priminė esminę tiesą apie žmogų, kuria tegali remtis gėrio pergalė: mes visi - geri ir ne, dori ir ne – esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Ir vargšas tas žmogus, kuris negyvena savo Dieviška prigimtimi.
     Kurti gėrį, jo siekti dažnai yra sunku, - pastebėjo kunigas. Dažniausiai tam reikia ilgo kelio, o kalbos ir nusiskundimai, kuriais bandome pasiguosti, nepadeda. Iš tiesų, niekas nežadėjo, kad šis kelias bus paprastas. Nebuvo jis paprastas nei pal. Jurgiui. Tačiau reikia tik nuoširdžiai patikėti Palaimintojo priesaku: Nugalėk blogį gerumu. Ir būsime pilni Dievo dvasios. Kunigas priminė, kad ir Kristaus kelias į prisikėlimą buvo be galo ilgas ir vedė per Kryžių, kai liko visų atmestas, apleistas. Kabojo vienas, o vis tiek meldėsi: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro. Net nuo Kryžiaus gimdė savo mokinius, o kartu ir mus, rodė ir mūsų kelią, mokė, kad nepalūžtume.
     Šioje gėrio kovoje be galo svarbus įsiklausymas į kitą, pagalba ir palydėjimas. O tai reikalauja neprisirišti prie savo asmeninio gėrio, bet tikrai nuoširdžiai atsiverti kitam. Į kitą žmogų reikia žiūrėti Šv. Dvasios akimis.

     Po Šv. Mišių suklupome Palaimintojo koplyčioje, pasimeldę dar nenorėjome skirstytis, giedojome kartu ir klausėmės ypatingai pakiliai ir stipriai, su aistra, užsidegimu ir meile giedančio Aleksoto bažnyčios choro (vadovė sesuo Eugenija Bražukaitė), kuriam tikintieji ilgai ir nuoširdžiai plojo.

     Palydėti iš šios Palaimintojo dienos ir pasitikti kitą norisi mintimis iš vieno pal. Jurgio laiško, kurios skamba tartum šios dienos katechezės ir homilijos santrauka:
Ta gaiži neapykantos rūgštis, kuriai leidžiame viešpatauti mūsų širdyse, daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams; ji mūsų pačių širdis ėda, gadina, o priešams dažnai nė motais. Rūpinkis, Brolau, savo širdyje turėti ramybę, tą tikrąją Kristaus ramybę, kurios pasaulis negali suteikti, kurios jis nė nepažino. Jei gali, ir kitų tarpe sėk ir gaivink tą ramybę. (Iš laiško kun. Jonui Totoraičiui, 1913. V. 17.)

Tokios mintys nuramina, veda į gyvenimą prie Dievo, su Dievu.

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė
Nuotraukos Edmundo Botyriaus