Antroji jubiliejinių Palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC atlaidų diena,
skirta socialiniams darbuotojams bei savanoriams

Prasidėjo katecheze, kurioje Vilkaviškio vyskupijos jaunimo sielovados vadovas kunigas, teologijos licenciatas Jonas Cikana kalbėjo apie šventuosius ir šventumą. Girdėjome mintis iš prieš 100 metų sakytos pal. Jurgio konferencijos „Apie šventumo siekimą“. Buvo mąstoma meilės Dievui ir iš jos kylančio nesavanaudiško tarnavimo kitiems tema, papildoma mintimis apie šventuosius ir jų kelią – labai gražų, tikrai aktualų, stebinančiai paprastą ir, svarbiausia, atvirą kiekvienam iš mūsų.
Kunigas, išėjęs iš presbiterijos, labai artimai, šiltai ir nuoširdžiai bendravo su maldininkais, gausiai susirinkusiais ne tik iš Marijampolės, bet ir iš Alytaus dekanato parapijų ir trijų palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos skyrių. Dažnai katechezė tapdavo klausimų-atsakymų pokalbiu: buvo paliesta Dievo mums duota didžiulė dovana - vos prieš porą savaičių arkivyskupas Teofilius paskelbtas palaimintuoju. Turime antrąjį Palaimintąjį. Šie du tikėjimo vyrai, kurių šventumą Bažnyčia jau atpažino ir pripažino - tai pavyzdys mums ir pagalba mūsų kelyje į šventumą. Kiekvienas turime nueiti šį kelią: kovos, ryžto, savęs nugalėjimo kelią, nes esame paliesti gimtosios nuodėmės. Tokia yra tiesa. Visi esame tam sukurti. O mūsų šventieji ir palaimintieji yra tokie patys žmonės, tik jie labiau ieškojo to kelio. Dabar jie šviečia mums kaip kelrodės žvaigždės. Šio kelio pradžia ir pabaiga (alfa ir omega) yra Kristus, todėl Tėvas Jurgis kviečia kiekvieną iš mūsų paimti savo kryžių ir eiti paskui Kristų. Žmogaus prigimtis visada lieka ta pati, pasaulis visada toks pats ir žmogui visada nelengva eiti pasiryžimo keliu, kaip nelengva buvo ir Palaimintajam, bet jis sugebėjo nueiti savo kelią.
Siekiant šventumo aistra yra būtina, mes privalome aistringai kovoti, pasipriešinti piktajam, kuris nepavargsta mus atakuoti ir gundyti. Palaimintasis Jurgis siūlo mums tam tikrus šio kelio žingsnius: pirmasis stiprus žingsnis – mūsų pareigų kelias; paklausti savęs, kaip aš atlieku kasdienes pareigas. Pasiryžimas atlikti pareigas kruopščiai, dorai ir sąžiningai pradeda mūsų ėjimą Kryžiaus Keliu. Antra – labai svarbus atsidėjimas smulkmenoms ir trečia – visose pareigose turime būti tylūs, nurimę, susikaupę. Kasdienis budėjimas Dievo dvasioje neleis piktajam rasti kelio į mūsų širdis.
Apibendrindamas katechezę kunigas pabrėžė meilės reikšmę, nes be meilės mūsų visi darbai būtų beverčiai, be meilės mes nieko nelaimėtume. Dievo meilė geba išplėsti mūsų širdis, tik Dievas mums padeda mylėti savo priešus, laiminti juos, nes tai mums yra nemažas iššūkis. Svarbu savo šventėjimo kelyje išmokti maldos: ateinu pabūti su Viešpačiu, tyloje pabendrauti, kalbėti Jam ir klausyti, ką Dievas man sako. Todėl prašykime, kad atpažintume, jog esame pašaukti į šventumą, ieškokime savo kelio ir eikime juo.
Pagrindinėms iškilmingoms šv. Mišioms vadovavo J. E. vysk. Juozas Žemaitis MIC, drauge su juo meldėsi būrys kunigų iš Vilkaviškio vyskupijos Alytaus dekanato, vadovaujami dekano kun. Arūno Užupio, svečiai kunigai iš kitų vyskupijų, taip pat keletas visai neseniai šventimus gavusių vedusiųjų diakonų iš Kauno arkivyskupijos. Homiliją sakė taip pat kunigas J. Cikana. Jis, prisimindamas Šv. Rašto ištrauką apie pasiųstus į pasaulį 72 mokinius, ir apie tai, kad pjūtis didelė, o darbininkų maža, priminė, kad pasaulis šiandien ir yra ta didelė pjūtis, todėl Dievas leido pakviesti darbuotis Bažnyčioje diakonus, pasauliečius, vedusius vyrus. Kunigas apžvelgė ramybės sąvoką, ką ji reiškia ir kodėl mums reikia ramybės. Pastebėjo ir aptarė situacijas, kada Jėzus buvo ramus ir kada ne: dykumoje, šventykloje, Alyvų sode paskutinį kartą melsdamasis prieš mirtį. Homilijoje tarsi naujai buvo pateiktos mintys ir samprotavimai apie pasiaukojančią tarnystę Dievui ir Bažnyčiai, apie taiką, kuri pasiekiama tik kantriai nešant savo kryžių, apie pasiryžimą iš visos širdies ištarti Dievui: Teesie Tavo valia.
Atnašas nešė Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai, Alytaus dekanato tikintieji ir palaimintojo J.Matulaičio draugijos Alytaus skyriaus nariai bei atlaidų savanoriai ir Caritas atstovai, dėkodami Dievui ir prašydami laiminti jų triūsą bei pastangas.
Atlaidų tradicijoje labai prasmingas ir visus jaudinantis yra susitelkimas Palaimintojo koplyčioje kalbant jo litaniją, meldžiant Jam šventųjų garbės, prašant Dievo sveikatos malonės žmogui ir globos Tėvynei.
Agapė marijonų sodelyje visada suburia pabendrauti, pasikalbėti, susipažinti. O šį kartą visus džiugiai nuteikė Alytaus Marijos Krikščionių pagalbos parapijos choras, vadovaujamas StasioMikalionio, kuris ne tik giedojo Šv. Mišių metu, bet vaišių metu smagiai traukė gerai žinomas lietuviškas dainas.
Po agapės atvykusieji ir visi norintys vėl sugrįžo į Palaimintojo koplyčią, kur vyko pasivedimo Dievui Palaimintajam užtariant malda. Jos metu meldžiamasi ir prašoma už šeimas, save, artimuosius, už nuklydusius bei pamirštus.Tikintieji kviečiami asmeniškai prisiartinti prie Pal. Jurgio relikvijų ir regimu ženklu – prisilietimu išreikšti savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievo gailestingumu, pasiekiančiu mus per pal. Jurgio užtarimą.
Tradiciškai ir šios dienos popietę norintieji vyko Lūginėn, kur kiekvieną dieną Tėvo Jurgio įsteigtos Švč.M.Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos seserims vadovaujant meldžiamasi Gailestingumo vainikėlis.

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė