„Stovykloj buvau pirmą kartą. Šitos 4 dienos man tikrai daug reiškia, čia pagaliau galutinai supratau, kad noriu eiti tikėjimo keliu ir kad Dievas man yra tikrasis autoritetas. Šiaip buvo labai faina, nes šita bendruomenė yra normali ir čia žmonės susirenka su skirtingom istorijom, bet vienu tikslu - priartėti prie Dievo ir su Juo pabūti." (vaikinas, 15 m.)

"Šitos stovyklos man reikėjo tam, kad prigriebčiau tą buvimą su Dievu, nes, kaip visada, jis greitai iš manęs išskrenda. Kad savo laiką leisčiau ne veltui. Nes juk kai turi daug klausimų sau, savo tikėjimui, naudingiau to ieškoti ir analizuoti negu švaistyti laiką. Taigi aš taip ir padariau - pasirinkau savaitgalį praleisti čia su labai gerais žmonėm, maldom ir santykio su Dievu aiškinimusi. Ar išlaikysiu tai? Maldą? Tvirtumą? Nežinau, bet aš tikrai noriu, kad Jėzus rodytų man kelią.
Reikia būti labai apsisprendusiai, atsidavusiai tikėjime, o aš esu labai pasimetusi šitame klausime. Man ir Dievo gėda, kad aš esu tokia vištelė ir nepriimu Jo visa širdimi. Parodys Dievas tą kelią, tikiuosi, o aš išmoksiu išgirsti." (mergina, 14 m.)

Iš tikrųjų labai laukiau išpažinties, nes jaučiu kaip išpažintis keičia mane ir gyvenimą. Išpažintis mane kaip kokį telefoną įkrauna dar kelioms savaitėms. Pradedu jausti, kad jei nenueinu išpažinties, jaučiuosi kaip nesava. Tai kažkaip nuvalo visą blogį nuo manęs ir Tu jautiesi toks apsuptas tiesos." (mergina, 14 m.)

"Galiu pasakyti, kad aš vėl su Jėzumi. Pirmas kelias dienas jaučiausi kaip nesava, ir tada, kai buvo adoracija vakare, nuėjau prie altoriaus, atsiklaupiau ir sakiau Dievui, kad daryk su manim, ką nori, nes jau nebežinau, ką man daryt. Ir po tų žodžių aš taip pajaučiau Dievo meilę man - Šventoji Dvasia vėl buvo su manimi." (mergina, 17 m.)

Man geriausias dalykas, įvykęs stovyklos metu, buvo tapimas (virtimas) iš morališkai, dvasiškai pražuvusio asmens į tikrai Dievą matantį žmogų. Atrodo pajutau tą tikrąjį Dievo leidimą rinktis, kai (jei) žmogus kopia į savo tikėjimo kalną.
Dievas adoracijos metu leido man suprasti, kaip man rūpi vienas bendruomenės narys (nors dažniausiai mes mėgstam vienas kitą pakritikuoti), galiu drąsiai teigti, kad jame matau Jėzų." (vaikinas, 17 m.)

"Per šią stovyklą jaučiuosi labai pagilinusi savo tikėjimą. Man buvo labai sunku suprasti, kad Dievas rimtai gali mano griekus va taip paimti ir atleisti, ir dėl to jaučiau, lyg mus su Juo kažkas skiria ir neišeina patirti to tikro buvimo. Ir pagaliau man pavyko tai suprasti. Toks kaifas, kai žinai, kad jei Tau nepavyko vienąkart, gali bandyti dar kartą. Dėl šio supratimo man labai palengvėjo ir pasidarė lengviau melstis. Labai nesusikaupdavau maldoje, bet pradėjau po truputį to mokytis.
Dar supratau savo gyvenimo problemas, nes pastaruoju metu stengdavausi apsimesti, kad viskas gerai ir į jas nesigilinti, o kalbant grupelėse, dalindamasi su kitais supratau apie save geriau.
Pagaliau pasijaučiau bendruomenės dalimi - dėl to jog rečiau kur nors dalyvauju ir mano malda "kiaura", pasijausti visos šitos šeimos dalimi man būdavo sunku, bet dabar pagaliau pasijutau tokia priimta, suprasta ir vertinama.
Galvojau, nu, išpažinties tai aš jau tikrai neisiu, nes tokia tuščia jaučiausi, kad, atrodė, jau niekas nesugebėtų to pakeisti. Bet pasvarsčiau ir supratau, kad Dievas iš tikrųjų manęs laukia labai ir man tos išpažinties reikia taip labai, kaip kokio špakliaus. Ne, net labiau. Ir nepasigailėjau, nes tokia švari jaučiausi ir meldžiau Dievo, kad perkeistų tą mano gyvenimą, ir manau, jis tą jau pradėjo, nes jaučiu atsiradusios stiprybės, kurią senokai jaučiau, ir pasitikėjimo savimi, kurio kada jaučiau net nepamenu... Nu, apibendrinant, aš labai labai laiminga."

"Pradžia stovyklos kažkokia keista, po varžybų atvariau, kažkiek pavargęs. Nu, ir liudijo ta moteris apie savo darbą, tikėjimą, nu, ir matėsi, kad Dievas yra jos gyvenime. Dievas kaip ir dar kartą parodė, kad būsiu laimingas būdamas su Juo. Apskritai prieš stovyklą tikėjimas laikėsi tik ant maldos, bet ir toj maldoj kažkaip nejaučiau Dievo. Žinojau, kad yra šalia, bet nejaučiau.
Šiaip supratau, kad noriu gauti didelių dalykų nesistengdamas mažuose. Prašau, kad Dievas padėtų, o pats nesistengiu labai. Per išpažintį kunigas sakė prašyt Dievo, kad palaimintų, padėtų, bet ir pačiam sunkiai dirbti ir net jei pralaimėsiu, tai padėkot Dievui, nes išeis į gera.
Padariau kaip pasiryžimą nesigėdyt tikėjimo, pasitikėt Dievu, nebijot Jam pavesti man svarbius dalykus, bet ir pačiam stengtis ir stengtis mažuose dalykuose." (vaikinas, 15 m.)

"Stovykloje dar kartą turėjau galimybę suprasti, kaip smarkiai Dievas mane kviečia į gyvenimą su Juo. Viskas, ką man reikia daryti, tai būti ištikimam ir pastoviai melstis, tačiau šiuo metu man tą daryti labai sunku. Jau kurį laiką galvojau, kad malda yra man per sunkus darbas, kad niekaip nesugebėsiu atgaivinti ryšio su Dievu, kurio taip trūksta. Adoracijos metu meldžiausi paprastai, nesistengiau vien sausai sakyti išmoktas maldas ar sukurti kažką ypatingo, buvau toks, koks esu - netobulas, sumišęs, pasiklydęs. Tačiau jaučiau, kad net tokioj būsenoj Dievas manęs neapleido, pasigailėjo - tai mane labai stiprino, teikė viltį, kad galiu pasitaisyti. Dievo veikimas, galia "pasiekė" tobulumą mano silpnybėje. Dėl savo klaidų nesu tikras, ar man pavyks toliau išlaikyti maldą, tikėjimą, tačiau gyvenimas su Dievu ir be Jo nepalyginamai skiriasi, aš negaliu vienas eiti savo gyvenimo kelionėje. Tai bus mano priežastis sugrįžti net nuklydus.
Supratau, kad Dievui reikia viską pilnai patikėti, o visa kita bus pridėta. Niekada tuo pilnai netikėjau prieš svečių liudijimą. Malda yra didžiulė galia ir nuo jos viskas prasideda.
Taip pat supratau, kad švaistau (kartais) kai kuriuos savo gabumus, talentus - dėl abejonių, tingėjimo, nepasitikėjimo savimi, tad ir į šį dalyką noriu Dievą pakviesti. Su Dievo pagalba galiu laimėti savo kovą - melstis ir maldą išlaikyti..." (vaikinas, 16 m.)