Naujienų archyvas 
,,Tikiu Dievą Tėvą Visagalį”
Trumpa katechezė (1)
Kalbėdami Apaštalų tikybos išpažinimą, mes pirmiausiai išpažįstame, kad tikime Dievą. Tai pirmasis ir pagrindinis tikėjimo išpažinimo teiginys, nes Dievas yra visa ko Pradžia ir Pabaiga. Apsireiškęs Mozei, Dievas pasakė savo paslaptingą vardą YHWH, (JAHVĖ), kuris reiškia ,,Aš esu, kuris Esu”. Taip jis apsireiškia kaip Dievas, kuris nuolat yra čia pat, su savo tauta, kad ją gelbėtų (plg. KBK,207). Taip pat šis vardas apreiškia tiesą, kad yra vienas Dievas. Visa, kas yra, iš jo gavo tai, kas jie yra ir ką turi Tik jis, Dievas, yra Būtis iš savęs ir iš savęs yra tas, kas jis yra (plg KBK, 213). Dievas yra vienintelis, ir be jo nėra jokių kitų dievų. Šią tiesą Dievas apreiškė Senajame Įstatyme: ,,Klausyk, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats” (Įst 6,4).
Dievas vadinamas ,,Tėvu”. Šiuo žodžiu norima pasakyti, kad jis yra visa ko pa-grindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge geras ir rūpestingas, mylintis visus savo kūrinius (plg. KBK,239). Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, apreiškė, kad Dievas yra ,,Tėvas” dar viena prasme: būdamas nuo amžių ypatingame santykyje su savo vienatiniu Sūnumi (plg. KBK,240). ,,Aš ir Tėvas esame viena” (Jn 10,30).
Krikščionys tiki vieną Triasmenį Dievą: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. ,,Švenčiausiosios Trejybės paslaptis yra centrinė krikščionių tikėjimo ir gyvenimo paslaptis. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys” (KBK,234). Remdamiesi Jėzaus Kristaus liudijimu, mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą Trijuose asmenyse. Ta pati viena dieviškoji prigimtis, bet trys skirtingi dieviškieji Asmenys. ,,Dėl tos vienybės Tėvas yra visas Sūnuje, visas Šventojoje Dvasioje; Sūnus visas yra Tėve, visas Šventojoje Dvasioje; Šventoji Dvasia visa yra Tėve, visa Sūnuje” (KBK,255). Būdama vienos ir tos pačios prigimties, Švenčiausioji Trejybė veikia vieningai ir vienodai. Vis dėlto kiekvienas dieviškasis Asmuo bendrą darbą atlieka savitai (plg. KBK, 258). Galutinis dieviškųjų Asmenų veiklos tikslas yra tobulas kūrinių suvienijimas su Palaimingąja Trejybe. Tačiau jau dabar esame kviečiami tapti Švenčiausiosios Trejybės būstu (plg. KBK, 260). Jėzus sako: ,,Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14,23).
Apreikštoji Švenčiausiosios Trejybės tiesa nuo pat pradžių buvo Bažnyčios tikė-jimo pagrindas. Ji yra išreiškiama ir Krikšto formulėje: ,,N..., aš krikštiju tave vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”.
Iš visų Dievo savybių Apaštalų tikybos išpažinime minima tik jo visagalybė. Tai reiškia, kad Dievui nieko nėra negalimo. Mums labai svarbu tikėti, kad Dievas iš tiesų yra visagalis. Tai suteikia drąsos ir pasitikėjimo. Kur daugiau galėtume ieškoti paramos ir prieglobsčio, jei ne pas tą, kuris ,,visa gali” (Job 42,2)? Nelaimės, skausmo, blogio akivaizdoje galime suabejoti Dievo gerumu ir visagalybe. Natūraliai kyla klausimas: ,,Kodėl Dievas nepanaikina blogio žemėje, jeigu jis yra visagalis?” Į tokį klausimą atsakyti žmogiškoji išmintis negali. Į tai atsako pats Dievas, leisdamas savo Sūnui Jėzui Kristui kentėti ir mirti, kad mus išvaduotų iš didžiausiojo blogio – nuodėmės. ,,Dieve, Tu parodai savo galybę pasigailėdamas”,- sakoma vienoje Bažnyčios maldoje. Tikėjimas Dievo visagalybe pagrindžia visa tai, ką mes toliau išpažįstame. Kaip galėtume tikėti, kad Dievas, nebūdamas visagalis, sukūrė dangų ir žemę, tapo žmogumi, kad dėl mūsų kentėjo, mirė ir tikrai prisikėlė iš numirusiųjų, kad Šventoji Dvasia savo malone gali mus pakeisti?
Taigi, pasitikėkime geruoju dangiškuoju Tėvu, kurio meilė, išmintis ir visagalybė veda mus išganymo keliu, nors ne visada jo sprendimai mums bus aiškūs ir suprantami.
,,Tikiu Dievą (…) dangaus ir žemės Sutvėrėją”
Trumpa katechezė (2)
Šventasis Raštas prasideda žodžiais: ,,Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę” (Pr 1,1). Taip apreiškiama tiesa, kad viso, kas tik egzistuoja, pirmoji Priežastis yra Dievas. Atsiliepdami į šią tiesą, mes išpažįstame: ,,Tikiu Dievą (…) dangaus ir žemės Sutvėrėją”. Tiesa apie sukūrimą ypač svarbi, nes joje slypi atsakymai į pagrindinius visų laikų žmonių klausimus: ,,Iš kur ateiname?”, ,,Kas mes esame?”, ,,Koks mūsų gyvenimo tikslas?“ Jie yra lemiami mūsų gyvenimo ir veikimo prasmei bei orientacijai (plg.KBK, 282).
Šventasis Raštas ir Tradicija moko, kad Dievas visa sukūrė laisva valia ,,iš nieko” savo garbei, norėdamas ją atskleisti ir ja pasidalinti su kūriniais. Visa kūrinija, kilusi iš Dievo gerumo ir meilės, yra ir to gerumo dalininkė (plg. KKB, 299). Pasakodamas apie sukūrimą, Šventasis Raštas nuolat kartoja: ,,Ir Dievas matė, kad tai gera”. Sukūręs Dievas kūrinijos nepalieka, bet kiekvieną akimirką ją palaiko buvime, leidžia veikti ir veda į jos tikslą (KBK,301). Patvarkymus, kuriais Dievas veda savo kūriniją į tobulumą, vadiname dieviškąja apvaizda (KBK,302). Apvaizdos globa apima nuo mažiausių dalykų iki didžiausių pasaulio ir istorijos įvykių. Jėzus ragina kūdikiškai pasitikėti dangiškojo Tėvo apvaizda: ,,Nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ arba: ‘Ką gersime?’ (…). Jūsų dangiškasis Tėvas žino, kad viso to jums reikia” (Mt 6,31-32).
Žodis ,,dangus” reiškia dvasinių kūrinių, angelų, esančių Dievo artumoje, ,,vietą”, (KBK, 326), o žodis ,,žemė” – medžiaginį pasaulį, kurio vainikas yra žmogus, turintis dvasinį pradą (sielą) ir medžiaginį kūną. Dvasinių būtybių, angelų, egzistavimas yra tikėjimo tiesa, kurią aiškiai tvirtina tiek Šventasis Raštas, tiek Tradicija. Angelai yra Dievo tarnai ir pasiuntiniai. Tobulumu jie pranoksta visus regimus kūrinius (plg. KBK, 328, 329, 330). Kalbėdamas apie žmogaus sukūrimą, Šventasis Raštas pabrėžia, kad Dievas jį sukūrė pagal savo paveikslą (plg. Pr 1, 27). Todėl iš visų regimų kūrinių tik žmogus ,,sugeba pažinti ir mylėti savo Kūrėją” (GS 12,3). Sukurtas panašus į Dievą, jis nėra kažkoks daiktas, bet asmuo. ,,Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai atsiduoti ir bendrauti su kitais asmenimis, malone kviečiamas į sandorą su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile jam atsilieptų, ir niekas kitas negali už jį to padaryti” (KBK,357). ,,Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (…) vyrą ir moterį” (Pr 1, 27), todėl jie abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs. Jie sukurti, kad galėtų bendrauti kaip asmenys, vienas kitam padėtų, o santuokoje galėtų perteikti žmogiškąją gyvybę, ypatingu būdu tapdami Kūrėjo bendradarbiais (plg. KBK,372). Be to, Dievo plane vyro ir moters pašaukimas yra ,,valdyti žemę” (Pr 1,28), kaip Dievo paskirtiems ,,valdytojams”, rūpintis kitais kūriniais. Taigi jie yra atsakingi už Dievo jiems pavestą pasaulį (plg. KBK,373).
,,Angelai ir žmonės, protingi ir laisvi kūriniai, turi keliauti į savo galutinį tikslą, laisvai jį pasirinkę ir su meilę jam atsidavę. Bet jie gali ir nuklysti. Taip ir įvyko.” (KBK,311). Dalis angelų visiškai ir neatšaukiamai atmetė Dievą ir jo karalystę. Žmogui Dievas buvo suteikęs savo draugystę. Šioje draugystėje žmogus galėjo gyventi tik laisvai paklusdamas Dievui, taip išreikšdamas savo priklausomybę nuo Kūrėjo ir visišką juo pasitikėjimą (plg. KBK,396). Tačiau nupuolusio angelo (piktosios dvasios) sugundytas, piktnaudžiaudamas laisve, žmogus nepakluso Dievui. Taip nusidėdamas žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir tuo pačiu jį paniekino (KBK, 398). Šventasis Raštas parodo dramatiškas to pirmojo neklusnumo pasekmes, kurios palietė ne tik pirmuosius žmones Adomą ir Ievą, bet ir jų palikuonis. Jie prarado savo pirmykščio šventumo malonę: suiro harmonija tarp žmogaus proto, valios ir jausmų, sutriko darna su visa kūrinija. Pagaliau į žmonijos istoriją įžengė mirtis (plg KBK, 399,400). Pirmoji, gimtoji, nuodėmė palietė žmogaus prigimtį, todėl ji paveldima (plg. KBK, 404). Tačiau nupuolusio žmogaus Dievas neapleido. Jis pažadėjo atsiųsti Atpirkėją-Mesiją, kuris savo klusnumu ,,iki kryžiaus mirties” (Fil 2,8) su kaupu atitaisys Adomo neklusnumą (plg. KBK, 411).
Tikiu (…) Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį
Trumpa katechezė (3)
Hebrajiškas vardas ,,Jėzus” (Ješua) reiškia ,,Dievas išgelbsti”. Šis vardas atspindi juo pavadinto asmens savitumą ir pasiuntinybę. Išganymo istorijoje Dievas ne tik išvedė savo išrinktąją tautą iš Egipto vergijos, bet ir visą žmoniją išvadavo iš didžiausio blogio – nuodėmės. Jėzaus vardas ,,kilniausias iš visų vardų” (Fil 2,9).
,,Kristus” yra hebrajiško žodžio ,,Mesijas” graikiškas vertimas, lietuviškai reiškiantis ,,Pateptasis”. Kai kurie asmenys: karaliai, kunigai, kartais ir pranašai, būdavo patepami aliejumi, pažymint jų ypatingą pasiuntinybę. Dievo atsiųstas Gelbėtojas Jėzus turėjo būti pateptas Šventąja Dvasia. Tai įvyko Jonui jį krikštijant Jordano upėje. ,,Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe” (Apd 10,38).
Senojo Testamento Šventojo Rašto knygose ,,Dievo sūnumis” įsūnystės prasme vadinami angelai, išrinktosios tautos vaikai ir jų karaliai, norint pabrėžti itin draugiškus ir artimus santykius tarp Dievo ir jo kūrinių (plg. KBK,441). Kitokia prasme Jėzus vadinamas Dievo Sūnumi. Petras visų apaštalų vardu iškilmingai išpažįsta: ,,Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus” (Mt 16,16). Dviem atvejais, Krikšto ir Atsimainymo metu, dangiškasis Tėvas jį vadina ,,mylimuoju Sūnumi” (plg. Mt 3,17;17,5). Ir pats Jėzus save vadina ,,viengimiu Dievo Sūnumi” (plg. Jn 3,16). Kad jis yra Dievo Sūnus ypatinga prasme, Jėzus patvirtino teisme. Į aukščiausiojo kunigo Kajafo klausimą: ,,Ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?” (Mt 26,63), Jėzus aiškiai atsako: ,,Taip, aš esu”(Mk 14,61). Šis atsakymas jam užtraukė mirties nuosprendį. Tai patvirtino ir romėnų šimtininkas, kuris, matydamas nuostabius reiškinius Jėzaus mirties metu, sušuko: ,,Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!”(Mk 15,39).
Tikėjimas, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, nuo pat krikščionybės pradžios buvo ženklas, pagal kurį krikščionys atpažindavo vienas kitą. Krikščionių persekiojimo laikais susitikęs nepažįstamą ir norėdamas sužinoti, kas jis, krikščionis tarsi atsitiktinai nupiešdavo žuvį. Žuvis - graikiškai IXTYS. Tai pirmosios raidės žodžių, kurie sudaro sakinį: ,,Jėzus Kristus Dievo Sūnus Išganytojas”. Šiandien yra įvairias religijas išpažįstančių žmonių, kurie gerbia Jėzų, kaip išmintingą mokytoją, žmonijos geradarį, bet tik krikščionys tiki, kad jis - Dievo Sūnus. Jėzus, pažymint jo dievišką prigimtį, vadinamas Viešpačiu. Viso Jėzaus viešojo gyvenimo metu jo viešpatavimas gamtos jėgoms, ligoms, demonams, mirčiai ir nuodėmei įrodė jo dievišką galią (plg. KBK,447), kuri ypač pasirodė jam priskeliant iš numirusiųjų.
Tikėti Jėzų - tai jį mylėti, juo sekti, jam patikėti savo gyvenimą, leisti Jėzui jį keisti.
Vienas žmogus sutiko savo pažįstamą, neseniai įtikėjusį Jėzų Kristų, ir paklausė jo: ,,Tu dabar tikriausiai daug žinai apie Jėzų. Pasakyk man, kur jis gimė, ką veikė, kiek pamokslų pasakė?” ,,Aš viso to nežinau”,- atsakė paklaustasis. ,,Tai ką tu apie jį žinai?“ ,,Žinau, kad aš buvau girtuoklis, skriaudžiau šeimą, kėliau vaidus, nesutariau su kaimynais. O dabar, kai pažinau Jėzų, viskas pasikeitė, sugrįžo ramybė, gyvenimo džiaugsmas. Tą aš tikrai žinau”.
„kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos”
Trumpa katechezė (4)
Tardami šiuos žodžius, mes išpažįstame vieną iš nuostabiausių mūsų tikėjimo tiesų – Įsikūnijimo paslaptį. Dievas tapo žmogumi, viskuo panašiu į mus, išskyrus nuodėmę (plg. GS,22). Kodėl? Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo. Jis tapo žmogumi, kad mus išvaduotų iš piktojo vergijos ir sugrąžintų Dievo vaikų garbę, kurią nusidėdami pirmieji tėvai buvo praradę. ,,Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų”,- sako šv. Atanazas. Tikėjimas Dievo Sūnaus Įsikūnijimu yra skiriamasis krikščionių tikėjimo ženklas (plg. KBK,463).
Įsikūnydamas Dievo Sūnus tapo tikru žmogumi, Jėzumi Kristumi, likdamas tikras Dievas. Žmogiškoji Kristaus prigimtis tiesiogiai priklauso dieviškajam Dievo Sūnaus asmeniui, kuris ją prisiėmė (plg KBK, 470). Mes tikime, kad Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus (plg. KBK,464). Todėl Jėzaus Kristaus motiną Mariją teisėtai vadiname Dievo Motina. Švenčiausioji Mergelė Marija vadinama Dievo Motina ne dėl to, kad Dievo Sūnus iš jos būtų ėmęs savo dievystę, bet todėl, kad iš jos gavo žmogiškąją prigimtį, su kuria esmingai susivienijo. Dar prieš Kristaus gimimą Šventosios Dvasios apšviesta šv. Elzbieta ją pavadino ,,Mano Viešpaties Motina“ (Lk 1,43), o Bažnyčia išpažįsta, kad Marija tikrai yra Dievo Motina. ,,Iš tiesų tas, kurį ji pradėjo iš Šventosios Dvasios kaip žmogų ir kuris iš tikrųjų tapo jos sūnumi pagal kūną, yra ne kas kitas, kaip amžinojo Tėvo Sūnus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo” (KBK, 495).
Viena sunkiausiai žmogaus protui priimtinų tiesų – mergaitiškas Jėzaus Kristaus prasidėjimas Mergelės Marijos įsčiose. Apie tai žinome iš Apreiškimo. Sužinojusi, kad Dievas ją išsirinko būti jo Sūnaus motina, Marija klausia, kaip tai įvyks, kadangi ji ,,nepažįsta vyro” (plg. Lk 1,34). Bibline kalba tai reiškia, kad Marija, ir ištekėjusi už Juozapo, yra apsisprendusi gyventi skaisčiai, t. y. neturėti lytinių santykių. Jai atsakoma: ,,Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi” (Lk 1,35). Taigi Dievas per savo pasiuntinį angelą užtikrina, kad kūdikis bus pradėtas stebuklingu būdu. Šventoji Dvasia pašventins Mergelės Marijos įsčias ir dievišku būdu padarys ją vaisinga (plg. KBK,485). Tikint Dievo visagalybe tai nėra neįmanoma. Tai primena ir angelas, pranešęs šią žinią Marijai: ,,Dievui nėra negalimų dalykų” (Lk 1,37). Marijos ištarti sutikimo žodžiai: ,,Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei” (Lk 1,38) buvo lemtingi mūsų išganymo istorijoje. Kristaus gimimas jo motinos mergaitiškos nekaltybės ne tik nepažeidė, bet dar pašventino. Todėl Bažnyčia gerbia Mariją kaip ,,visuomet mergelę” (plg KBK,499).
Ruošdamasis siųsti savo Sūnų mūsų atpirkti, Dievas panorėjo, kad atpirkimo darbe laisvu noru dalyvautų ir kūrinys. Tuo tikslu jis iš anksto pramatė Moterį, kuri būtų jo Sūnaus Motina. Toms kilnioms pareigoms ją rengė ypatingu būdu: apsaugojo nuo gimtosios ir bet kokios kitos nuodėmės, suteikė malonės pilnatvę. Supratusi Dievo valią, Marija visa širdimi įsijungė į dieviškąjį išganymo planą, visiškai atsidavė savo dieviškajam Sūnui, kad drauge su juo tarnautų Atpirkimo paslapčiai (plg. KBK, 494).
Jėzus „kentėjo prie Poncijaus Piloto,
buvo prikaltas prie kryžiaus,
numiręs ir palaidotas"
Trumpa katechezė (5)
Dievo Sūnaus Įsikūnijimo tikslas – žmonijos atpirkimas ir sutaikymas su dangiškuoju Tėvu. Visas Jėzaus Kristaus, Dievo-žmogaus, gyvenimas paženklintas aukos antspaudu. Apie tai užsimena šv. Jonas Krikštytojas pristatydamas Jėzų minioms kaip „Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1,29).
Atperkančioji Jėzaus Kristaus auka yra centre Gerosios Naujienos, kurią apaštalai, o po jų ir Bažnyčia, turi skelbti pasauliui (plg. KBK, 571). Šia auka buvo įvykdytas Dievo planas išgelbėti žmoniją iš nuodėmės ir piktosios dvasios vergijos.
Norėdami geriau suprasti Atpirkimo paslaptį, pabandykime šiek tiek įsigilinti į Jėzaus kančios ir mirties aplinkybes.
Nuo pat Krikšto ir viešojo gyvenimo pradžios Jėzus, anot senelio Simeono pranašystės, buvo ženklas, kuriam prieštaraujama (plg. Lk 2,34). Vieni žmonės, girdėdami kilnų Jėzaus mokymą ir matydami nepaprastus jo darbus, įtikėjo, kad jis yra Dievo siųstasis Gelbėtojas. Kiti, daugiausia dvasiniai žydų tautos vadovai: fariziejai, Šventojo Rašto aiškintojai, kunigai, pavydėdami, kad minios Jėzų gerbia ir myli, ieškojo įvairiausių priežasčių jį pražudyti. Jėzus buvo laikomas piktžodžiautoju, net velnio apsėstuoju, smerkiamas už draugystę su okupantų valdžiai tarnaujančiais muitininkais ir viešais nusidėjėliais, kaltinamas Įstatymo nesilaikymu. Iš tikrųjų, Jėzus neatmetė Įstatymo, bet jį aiškino kitaip, kreipdamas dėmesį į jo esmę ir dvasią. Tai pastebėjo ir jo klausytojai: „Jis moko ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7,28-29).
Jėzų priimti kaip Dievo siųstąjį Gelbėtoją trukdė ir neteisingas Gelbėtojo supratimas. Dauguma žydų laukė Gelbėtojo, kuris būtų galingas karo vadas, kuris juos išvaduotų iš romėnų valdžios. Jėzus visai nebuvo panašus į tokį vadą. Jo skelbiama taika, priešų meilė kai kam atrodė kaip nuolaidžiavimas okupantams. Religiniai žydų tautos autoritetai nesutarė, kaip jiems laikytis Jėzaus atžvilgiu. Jo žodžiai ir darbai liudijo, kad tai nepaprastas žmogus. Tokie Jėzaus išsireiškimai, kaip „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10,30), naudojimasis vienam Dievui priklausančia galia atleisti nuodėmes (plg. Mk 2,7), skatino imtis kokių nors priemonių, nes grėsė pavojus, kad visi gali juo patikėti, o tada „ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“ (Jn 11,48). Todėl suprantamas vyriausiojo kunigo Kajafo pasiūlymas: ,,Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“ (Jn 11,49-50). Iš tiesų, tai buvo pranašiški žodžiai, nes pagal Dievo planą Jėzus savo kančia ir mirtimi turėjo išgelbėti ne tik žydų tautą, bet ir visą žmoniją. Visi, kurie kokiu nors būdu tiesiogiai prisidėjo prie Jėzaus kančios ir mirties, buvo įrankiai vykdant šį Dievo planą, tačiau kaip žmonės, turintys laisvą valią, nėra laisvi nuo asmeninės atsakomybės už savo veiksmus. Tačiau dėl Jėzaus kančios ir mirties jokiu būdu negalima kaltinti visos žydų tautos, kurios vadai jį pasmerkė, reikalaudami Romos valdžios atstovą Poncijų Pilotą nubausti jį gėdingiausia mirtimi – nukryžiuojant. Tikroji Jėzaus kančios ir mirties priežastis yra kiekvieno iš mūsų nuodėmės. Norėdamas mus išvaduoti iš nuodėmės vergijos ir sugrąžinti mums Dievo vaikų garbę, Jėzus Kristus pats save paaukojo Tėvui. „Troškimas įsijungti į Tėvo atperkančiosios meilės planą gaivina visą Jėzaus gyvenimą, nes atperkančioji kančia yra jo Įsikūnijimo prasmė“ (KBK, 607). Savo klusnumu Tėvui Jėzus atitaisė mūsų neklusnumą. Kryžiaus mirtis yra vienkartinė Kristaus auka, todėl galima kalbėti ne apie Kristaus aukos pakartojimą, bet sudabartinimą šv. Mišiose.
Jėzus, būdamas tikras žmogus, skaudžiai išgyveno baisias kančias ir mirtį, o po to buvo palaidotas kape. Kiekvienas krikščionis yra kviečiamas savo kančią jungdamas su Kristaus auka tapti atpirkimo dalininku.
Jėzus „nužengė į pragarus,
trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių“
Trumpa katechezė (6)
Mirusio Jėzaus Kristaus kūnas buvo palaidotas kape, o jo siela apsilankė mirusiųjų buveinėje, kurią Šventasis Raštas vadina pragarais. Ten esančioms teisiųjų sieloms nebuvo leista regėti Dievo, kol bus įvykdytas Atpirkimas. Jėzus į pragarus nužengė kaip Gelbėtojas, pranešdamas Gerąją Naujieną, kad Atpirkimas įvyko. Taip Evangelija buvo paskelbta net mirusiems (plg. 1 Pt 4,6). Nužengimu į pragarus buvo užbaigtas evangelinis išganymo skelbimas. Tai paskutinysis, labai trumpas, bet nepaprastai svarbus Jėzaus pasiuntinybės tarpsnis, liudijantis, kad Jėzaus atpirkimas apėmė visus visų laikų ir vietų žmones (plg. KBK,634).
Jėzaus prisikėlimo iš numirusių tiesa yra mūsų tikėjimo viršūnė. Apaštalas šv. Paulius sako: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15,14}.
Kristaus prisikėlimas yra paslaptingas, tačiau realus įvykis. Jis turi istorinį pagrindą. Pirmasis prisikėlimo liudininkas yra tuščias kapas. Kristaus kūno nebuvimas kape dar nėra įrodymas, kad Kristus prisikėlė, tačiau šis faktas, atsižvelgiant į aplinkybes, buvo pirmoji priežastis tuo patikėti. Prisikėlimo liudytojais krikščionybės pradžioje tapo visi, kurie arba patys susitiko ir bendravo su Prisikėlusiuoju, kaip šventosios moterys, apaštalai, arba rėmėsi liudijimu konkrečių pažįstamų asmenų, mačiusių Prisikėlusįjį. Remiantis šiais liudijimais negalima nepripažinti, kad Kristaus prisikėlimas yra tikrai istorinis įvykis. Blaiviai mąstantiems apaštalams, kurie savo akimis matė mylimo Mokytojo kančią ir mirtį, buvo tikrai nelengva patikėti jo prisikėlimu, todėl jokiu būdu negalima teigti, kad tikėjimas Kristaus prisikėlimu yra jų per didelio patiklumo vaisius. Priešingai, mokinių tikėjimas Kristaus prisikėlimu atsirado ir stiprėjo jiems susitinkant ir bendraujant su tikru prisikėlusiu Jėzumi.
Prisikėlusio Jėzaus bendravimas su mokiniais yra tiesioginis: jie gali jį paliesti, kartu su juo valgyti. Tai juos įtikino, kad Jėzus nėra dvasia, kad kūnas, kurį jie mato, yra tas pats kankintas ir nukryžiuotas, nes jame tebėra jo kančios žymės. Tačiau šis tikras ir paliečiamas kūnas turi ir kitų savybių. Jėzus nebėra priklausomas nuo laiko ir erdvės dėsningumų. Jo žmogiškoji prigimtis yra perkeista ir nebėra pririšta prie žemės. Kristaus prisikėlimas nebuvo sugrįžimas į buvusį žemišką gyvenimą. Jo prisikėlimas yra perėjimas su prisikėlusiu kūnu iš mirtingo gyvenimo į visai kitą gyvenimą anapus laiko ir erdvės. Per prisikėlimą Kristaus kūnas tapo kupinas Šventosios Dvasios galybės ir dalyvauja dieviš-kajame gyvenime.
Nežiūrint to, kad Prisikėlimas yra istorinis įvykis, niekas negali pasakyti, kaip tai įvyko. Todėl Prisikėlimas yra viena svarbiausių tikėjimo paslapčių. Tai paties Dievo, Švenčiausiosios Trejybės, įsikišimas į kūriniją ir istoriją. Jos veikimu žmogiškoji Kristaus prigimtis įžengė į Dievo garbę (plg. KBK,648).
Kristaus kančia, mirtis ir Prisikėlimas vadinami Velykų paslaptimi. Kančia ir mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės, o Prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą. Velykų paslaptyje yra du momentai: nuteisinimas ir įsūnystė. Per nuteisinimą grąžinama malonė, o įsūnystė mus vėl padaro Dievo vaikais ir Kristaus broliais (plg. KBK, 654).
Prisikėlimas įrodo Kristaus dievystę ir yra mūsų būsimojo prisikėlimo pagrindas ir šaltinis (plg. KBK,653; 655).
Jėzus ,,įžengė į dangų ir sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje,
iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti”
Trumpa katechezė (7)
Atpirkimo darbą Jėzus Kristus baigia įžengdamas į dangų. Po prisikėlimo jis dar keturiasdešimt dienų praleido bendraudamas su savo mokiniais, kartu su jais valgydamas, teikdamas paskutinius nurodymus ir pamokymus apie Dievo karalystę, įsteigė Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą. Visą tą laiką Prisikėlusiojo garbę dar dengė įprasta žmogiška išvaizda, nors jo kūnas jau buvo įgijęs naujų, antgamtinių savybių. Paskutinis Jėzaus susitikimas su apaštalais ir kitais mokiniais įvyko Galilėjoje. Ten Jėzus, davęs jiems paskutinį nurodymą: būti jo liudytojais ,,lig pat žemės pakraščių” (Apd 1,8), įžengė į dangų. Tai buvo jo, kaip žmogaus, įžengimas į dieviškąją garbę. Šį žmogiškosios Jėzaus prigimties išaukštinimą simbolizavo regimas jo pakilimas aukštyn ir dingimas debesyje.
Paskutinis Jėzaus žemiškojo gyvenimo etapas, įžengimas į dangų, glaudžiai susijęs su pirmuoju – nužengimu iš dangaus įsikūnijant. ,,Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus” (Jn 3,13). Šiuos žodžius reikia suprasti taip, kad joks žmogus vien savo prigimtomis galiomis negali įeiti į Dievo gyvenimą ir laimę. Šį įėjimą gali žmonėms atverti tik Kristus (plg. KBK, 661). Jėzus buvo kalbėjęs savo mokiniams, kad, kai bus pakeltas nuo žemės, visus patrauks prie savęs (plg, Jn 12,32). Pakėlimas ant kryžiaus taip pat reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų (plg. KBK,662).
Už ypatingus nuopelnus pagerbdamas kokį nors asmenį, šalies valdovas jį sodina savo dešinėje. Įžengęs į dangų, Jėzus Kristus sėdi Tėvo dešinėje. Tai reiškia jo išaukštinimą. Kaip Dievo Sūnus, vienos prigimties su Tėvu, jis nuo amžių apsuptas ta pačia garbe ir šlove, kuri priklauso Dievui Tėvui. Įsikūnijimu buvo išaukštintas ir jo kūnas, todėl Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, ir su kūnu sėdi Tėvo dešinėje (plg. KBK, 663). Tai yra Mesijo viešpatavimo pradžia, kurią matė savo vizijoje pranašas Danielis: ,,Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai. Jo karalystė niekada nebus sunaikinta” (Dan 7,14).
Taigi Jėzus Kristus yra visatos ir istorijos Viešpats. Jam priklauso visa valdžia danguje ir žemėje, nes Tėvas ,,visa jam palenkė po kojų” (Ef 1,20-22). Iki galo atlikęs savo pasiuntinybę, jis pasilieka Bažnyčioje, kuri yra jo karalystės daigas ir pradžia žemėje (plg. KBK,668-669).
Kristaus karalystė, sudabartinta jo Bažnyčioje, turi būti galutinai atbaigta Kristaus atėjimu į žemę ,,su didžia galybe ir garbe” (Lk 21,27). Pirmą kartą Kristus atėjo kaip silpnas kūdikis, o amžių pabaigoje jis ateis kaip teisėjas. Kaip pasaulio Atpirkėjas, jis turi visišką teisę galutinai įvertinti žmonių darbus ir širdis. Tą teisę jis įgijo mirtimi ant kryžiaus. Todėl Tėvas ,,visą teismą pavedė Sūnui” (Jn 5,22). Tačiau Sūnus atėjo ne pasmerkti, bet išgelbėti (plg. Jn 3,17). Nuteisiame patys save, atstumdami šiame gyvenime mums Dievo teikiamą malonę. Mūsų elgesys su artimu geriausiai parodo, ar mes dieviškąją malonę ir meilę priimame ar atstumiame. ,,Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25,40), - sako Kristus. ,,Būsime teisiami pagal meilę”,- įsigilinęs į šiuos Kristaus žodžius tvirtina Carlo Caretto. O kaip mes mylime? Koks teismas mūsų laukia?
Ses. Laimutė Rimkevičiūtė
