Mūsų kelionė į PJD prasidėjo liepos 20d., nuotaikos buvo įvairios, vieni buvo pilni džiaugsmo kiti išsigandę, bet visi buvom nusiteikę nuotykiui. Kadangi keliavom į visai netoli Lietuvos esančią Elko (Ełk) vyskupiją, kelionė ilgai netruko, jos metu visi turėjome sugalvoti svarbiausią mums Jėzaus bruožą – daugelis jau grįžtant namo dalijosi, kad tą bruožą labai ryškiai matė visų jaunimo dienų metu. Į Węgozewo miestelį atvykome apie pietus, ten buvome labai šiltai sutikti tiek parapijos kunigų, tiek savanorių, o tuomet išsiskirstėme po šeimas. Jose gyvenome nedidelėmis grupelėmis (2-4 žmonės), nors ne visi susikalbėjome, bet jautėme didžiulę meilę ir rūpestį iš mus priėmusių žmonių. Per kelias dienas, kurios, atrodo, tiesiog praskrido, spėjome susipažinti ir su miestelio istorija bei kultūra, ir su pačiais miestiečiais. Savanoriai buvo paruošę išties smagią programą, vieni buriavo, kiti plaukė baidarėmis, visi kartu darėme darbelius vaikams, ir, aišku, kasdieną kartu šventėme šv. Mišias lietuviškai. Liepos 23d. vykome į patį Elką susitikti su visais vyskupijoje buvusias piligrimais, ten vyko šv. Mišios ir adoracija, be to skubėjome rinkti žodį „gailestingumas“ kitomis kalbomis ir taip susipažinome su kitų tautybių žmonėmis. Priešpaskutinė diena Węgozewo buvo diena su šeimomis, taigi daugelis keliavo apžiūrėti vietinių įžymybių, o vakare visi bendrai susirinkome prie lauž, atšvęsti paskutinio vakaro kartu. Liepos 25d. traukiniu iš Elko kartu su kitais lietuviais pajudėjome į Krokuvą, atsiradome ten jau po vidurnakčio, tačiau nuovargio nelabai jautėme. O visur kabantys ir apie jaunimo dienas pranešantys ženklai sužadino jaudulį. Kol nukakome iki mokyklos ir joje įsikūrėme jau beveik ir rytas išaušo, todėl vadovai davė šiek tiek atsikvėpti ir kitą dieną veiklą pradėjome tik gerokai po pietų. Pirmas didelis renginys buvo atidarymo mišios Błonia aikštėje, ten jau buvo susirinkę beveik visi 2 milijonai PJD dalyvių. Per kelias kitas dienas turėjome susitikimus su visa lietuvių atvažiavusių į PJD bendruomene, vyskupų katechezes, vykome į jaunimo festivalius, kur susipažinome su daugybe piligrimų iš skirtingų šalių bei kultūrų, taip pat sveikinome atvykusį Popiežių ir kartu su juo meldėmės Kryžiaus kelią. Šeštadienį (liepos 30d.) tikrąja to žodžio prasme pradėjome eiti į pagrindinį visų jaunimo dienų renginį – šv. Mišias su popiežiumi, kurios vyko už Krokuvos miesto ribų esančioje Campus Misericordiae. Nors kelias nebuvo labai ilgas, visi išvargome, nes saulė plieskė nesigailėdama, tačiau vakare, kai dalyvavome adoracijoje, dangus nusispalvino ryškiai rožine spalva, o sunkiai pakeliamą kaitrą numalšino švelnus vėjelis. Kitą rytą pabudome, gal nelabai išsimiegoję, tačiau šventiškai nusiteikę. Saulė vis dėlto mūsų nepasigailėjo, tačiau tai nesutrukdė mums iškilmingai švęsti mišių, po kurių ir išgirdome, jog kitos jaunimo dienos vyks Panamoje. Tuomet susiruošėme judėti atgal, bet nespėjus išeiti į kelią kaitra įveikė kelis mūsų bendruomenės narius ir teko šalimais esančiame beržynėlyje atidaryti karo lauko ligoninę, visgi ir per tai patyrėme didelį Dievo Gailestingumą, nes visi mums skubėjo padėti. Kai jau vėliau išėjome į kelią, saulutė buvo pasislėpusi už tamsių lietaus debesų, kurie pakeliui vienus atgaivino, o kitus net ir neblogai išmaudė. Grįžę į mokyklą jau ruošėmės keliauti namo. Per šią kelionę kiekvienas iš mūsų patyrė daug nuotykių ir išgyvenimų, didelę bendrystę Kristaus šeimoje, vienybę su savo bendruomene, bet svarbiausia gavo daugybę Dievo gailestingumo patirčių, vieniems jos buvo pilnos džiaugsmo, kitiems sunkios, tačiau vedančios į tiesą, visgi jos visos mus priartino prie Jėzaus. Taigi nors grįžome fiziškai nuvargę, bet mūsų širdys dabar pilnos gyvybės ir ryžto eiti ir keisti pasaulį per Dievo Gailestingumą.
Augustė, 17 m. 

Prieš PJD mano tikslas buvo išgirsti Dievą, susikalbėti su juo, gal net gaut užuominų apie pašaukimą. Dievas dovanojo man save per kitus žmones, daugiausia patyriau Dievo gailestingumo ir meilės, tačiau vienas žmogus išsiskyrė iš kitų, aš jame mačiau Jėzų, visą kelionę jis buvo kaip žmogus, į kurį aš noriu lygiuotis, jam kalbant aš girdėjau Dievo paguoda man. Daug metų kenčiu nuo per didelio nepasitikėjimo savimi, dėl to nustojau pasitikėti ir kitais, meluoti sau, nemokėjau džiaugtis Dievo dovanomis. Tas žmogelis vieną dieną man pasakė "Visi mes gimstam žmonėmis, niekas negimė būdamas žvaigžde, milijonieriumi , kunigu, daktaru, nes visi naujagimiai yra žmonės...",- šie žodžiai man apvertė gyvenimą, atrodė visi gyvenimo klausimai buvo atsakyti per minutę. Tądien supratau, kad Dievas su manim kalbėjo per kitus, visą tą laiką per kitus, man nereikėjo jo šauktis maldos metu, man tereikėjo pakelti akis nuo telefono. Dievas parodė man kaip įveikti blogį gėriu, kaip mylėti kitą – niekada gyvenime nebūčiau pamanęs, kad Dievas taip paveiks mano gyvenimą. (vaikinas, 16 m.)
Didžiausią įspūdį per PJD padarė Mišios lietuvių bažnyčioje. Esu mišias šventęs ne tik bažnyčioje, bet čia buvo kažkas naujo. Niekad neteko melstis su tokia didele ir aktyvia bendruomene. Malda atrodė tokia galinga! Dar Mišios su 2 mln žmonių, tada tikrai švenčiau Mišias! Ir galėjau jas pamatyti iš skirtingų pusių. Dėl to nes vyko neįprastomis sąlygomis. Smagu, kad PJD ne tik jauni dalyviai, bet ir kunigų jaunų daug, kažkas nematyto iki šiol... Nuovargis padarė savo, per šį renginį išlindo dalykai kurie tūno giliai many: nebendravimas, šaltumas. Nesmagu pažinti save tokį, kyla antipatija sau. Dievas atėjo į tą sunkią valandą buvo su manim skausme priminė kaip mane myli ir antrą PJD dalį praleidau tarsi pasigydęs, kiek pajėgiau bendraudamas. Kažkas didingo buvo, kai popiežius sakė uždegančią kalbą. Ji sužadino didelių pasiryžimų many ir gera žinoti kad tai nutiko ne man vienam. Mes kaip šviesa pasklisim po pasaulį. Taip pat per PJD galvojau apie Jėzaus kantrybę, tvirtumą, ši savybė pasireiškė ir manyje tame laike. Dar man patiko kalbėti rožinį sėdint ant traukinių stoties grindų, šalia klūpėjo brolius Giedrius – ir meldžiamės ramiai. Nes visas miestas "okupuotas" tikinčių žmonių, nėra ko baimintis melstis viešai, tai net labai normalu. Šito labai labai pasiilgsiu... (Lietuvoje net bažnyčioje kartais žmonės drovisi melstis iš širdies). Atrodo, miestas pilnas tikinčiųjų žmonių – netobulas rojus. Oro sąlygos permainingos, didžiulės eilės, daug kitų nesklandumų ir trukdžių, bet žmonės gerai nusiteikę, nelipa ant galvų, net linksmi, viską pakenčia. Labai faina. Norėčiau visą gyvenimą gyventi tokiam mieste. (vaikinas, 19 m.)

Niekada gyvenime negalvojau, kad Dievas iš tiesų taip stipriai būna mūsų maldoje. Per tas dvi savaites du kartus man pradėjus melstis aš iškart apsiverkiau pajutęs Dievo buvimą šalia. Ir abu kartus Dievas manęs išklausė. Supratau, kad maldoje su mumis iš tiesų būna Dievas ir mus tikrai išklauso. (vaikinas, 14 m.)

Refleksija: Nors buvau visai svetimam mieste, svetimoj šaly, svetimoj aplinkoj, jaučiausi saugiai. Pajaučiau, kokia iš tikro jėga yra tikėjimas, nes tai vienintelis dalykas, kuris suvienija tą didžiulę žmonių minią, nepriklausomai nuo jų tautybės, rasės ar kalbos. Buvo labai sunku suvokti, kad visi jie turi savo atskiras šeimas, gyvenimus ir jausmus, ir kad Dievas su jais visais būna skirtingais būdais tuo pačiu metu. Ir visi esam to paties Dievo vaikai. Visi žmonės, su kuriais kalbėjau džiaugėsi ten būdami ir kalbėdami su manim, o tai buvo didelė Dievo gailestingumo patirtis – kad mane priima, kad man nereikia niekuo apsimest. Tai, kad nuspredžiau važiuoti į PJD, buvo vienas iš geriausių sprendimų, kuriuos gyvenime padariau. (mergina, 16 m.)

Per visą PJD daug kas įvyko, bet noriu pradėti tuo, kad važiuoti į tą nuotykį visai neplanavau, tikėjausi, kad vyksiu į užsienį pas tėtį ir ten praleisiu savo vasarą, bet, deja, visi planai sugriuvo ir labai džiaugiuosi, kad Dievas priminė man apie PJD ir man dar buvo likusios vietos. Važiuojant į kelionę s. Juozapa liepė sugalvoti vieną apibūdinimą Dievui, koks jis mums yra ir man Jis yra mylintis. Visą tą laiką Jis mane saugojo ir globojo, buvo šalia manęs ir visada išklausydavo. Ir tik grįžtant namo supratau kad mano apibūdinimas nepilnas – Jis yra mylintis kaip tėtis ir kad laikas, kurį praleidau Lenkijoje, ir buvo mano ir Tėčio kuris, mane labai myli. Viską, ką tikėjausi pamatyti ir aplankyti pas savo tėtį – Dievas man parodė kiek kitaip Lenkijoje ir tai buvo didžiulis atradimas man per visą šitą kelionę. (mergina, 16 m.)

Prieš važiuodama į PJD neturėjau didelių lūkesčių sau ir Dievui, galbūt todėl visą tą laiką pavyko priimti kaip didžiulį nuotykį. Per beveik dvi savaites trukusį nuotykį atpažinau begalybę Jėzaus siųstų ženklų. Pradedant meile iš mus apgyvendinusios šeimos, savanorių, paprastų gatvėje sutiktų žmonių, praeivių norinčių pagelbėti. Baigiant daktaru ar sesele, kurių tą akimirką labiausiai trūko. Asmeniniu ženklu tapo Jėzaus pašaukimas paaukoti savo gyvenimą, jėgas ir energiją Jam. Nesitikėjau to dabar, tačiau, kai tai įvyko, jaučiuosi labai laiminga bei labai asmeniškai mylima Jėzaus. Supratau, koks galingas yra tikintis jaunimas, kokią energiją ir jėgą mes nešame pasauliui, be baimės rodydami savo tikėjimą. Nors kelionėje buvo nemažai sunkumų ir nepatogių situacijų, Dievas visur ir visada mus lydėjo. Tai tapo pačia geriausia kelionės dalimi, nes įsitikinau, kad pasitikiu Juo ir Jis mūsų niekada neapleidžia. Ši kelionė dėl Jėzaus pakeitė mane, mano mąstymą ir siaurą Jėzaus galybės suvokimą. Jaučiuosi įkvėpta ir pašaukta kurti naują Bažnyčią, skelbti kitokį Jėzų, bei naudoti savo jaunystės jėgas dėl Jo vardo garsinimo. (mergina, 17m.)

O dabar kažkaip atėjo tas žinojimas, kad visgi Jėzus už mus mirė, kai buvome nusidėjėliai, tad Jis mus ir tokius myli ir laukia. Jis priima mus net su visomis klaidomis. Tai čia man didžiulė motyvacija ir tikiuosi nemažas pasistūmėjimas. Ir dar, čia ne į temą, bet per PJD galutinai supratau, kokia svarbi yra bendruomenė ir kokia stipri mes esam komanda. Džiaugiuosi, kad galiu būti šios komandos dalim, dalintis patirtim, augti kartu su kitais. (vaikinas, 16m.)