Naujienų archyvas 
...pasivedame Tau ir paaukojame Marijampolės miestą bei kraštą
Liepos 17-oji – Pagrindinė iškilmių diena Marijampolės bazilikoje
Ji prasidėjo trečiąja Mariologinio kongreso, tarptautinės konferencijos dalimi. Pranešimą skaitė Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Pranešimo tema: Gailestingumo Motinos žvilgsnio lydimi. Prelegentas pradėjo pristatydamas popiežiaus Pranciškaus bulę, skelbiančią Gailestingumo Ypatingojo Jubiliejaus metus, kuri mūsų žvilgsnį nukreipia į Švč. Mergelę Mariją, Gailestingumo Motiną. Daug yra dokumentų, apmąstančių Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, vietą Kristaus ir Bažnyčios Slėpinyje.
Citatos iš vyskupo pranešimo:
Bažnyčia kiekvieną dieną užbaigia, kartu su Marija giedodama Magnificat – Valandų liturgiją atliekančių kunigų, vienuolių, pasauliečių lūpose kas vakarą skamba ši Marijos giesmė: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (Lk 1, 47-48). Šis žvilgsnis nurodomas kaip priežastis šlovinimo ir džiaugsmo. Atsivėrusi mylinčiam Dievo žvilgsniui, Marija tapo Įsikūnijusio Dievo Žodžio Motina.
Jei gailestingumas yra aukščiausia Dievo savybė, tai ji ypač ryškiai atsispindi ir Dievo Sūnuje – Jėzuje Kristuje. Taip, kad pagal šv. Faustinos regėjimus nutapytą paveikslą, kuriame pavaizduotas Jėzus, vadiname Dievo Gailestingumo paveikslu. Gailestingumas turi Veidą. Šį Veidą atpažįstame, kai kreipiame žvilgsnį į Jėzų. Švč. Sakramente, Paveiksle atpažįstame Jį tikėjimo akimis.
Jei mūsų širdis gailestinga – reiškia, kad ji priėmė Dievo Gailestingumą. Jei neturime atjautos kitam žmogui – vargstančiam, klystančiam, nusidėjėliui – tai liudija, kad patys nesame teisūs.
Gailestingumo Jubiliejaus maldoje meldžiamės: „Parodyk mums savo veidą, ir mes išgelbėti būsim“. Šiame Veide tuojau ieškome žvilgsnio: „Meilės kupinas Tavo žvilgsnis išlaisvino Zachiejų ir Matą iš godumo; svetimautoją ir Magdalietę – iš laimės ieškojimo vien kūriniuose; pravirkdė Petrą po išdavystės, o atgailaujančiam plėšikui pažadėjo Rojų“.
Šlovinimas yra tokia malda, kuria žmogus labiausiai betarpiškai pripažįsta, kad Dievas yra Dievas. Ši malda Jį šlovina dėl Jo paties, Jį garbina ne dėl to, ką Jis daro, bet dėl to, kad JIS YRA. [...] Šlovinimo maldoje Šventoji Dvasia jungiasi su mūsų dvasia, idant liudytų, jog esame Dievo vaikai“ (KBK 2639). Tai visiškai nesavanaudiška malda.
Marija džiaugiasi Dievu. Jos širdis pripildyta džiaugsmo. Jį galime įžvelgti ne tik tuose kūriniuose, kurie vaizduoja besišypsančią Mariją, kaip pavyzdžiui Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Juk ir Aušros Vartų Marijos, Gailestingumo Motinos paveikslas kalba mums apie giluminį Marijos džiaugsmą. Šis džiaugsmas nėra triukšmingas, tačiau liejasi tarsi gaivi versmė. Jos šaltinis – Viešpats...
Šiam džiaugsmui nėra būtinos ypatingos sąlygos: nei dideli turtai, talentai, nei ypatinga sėkmė. Popiežius Pranciškus liudija, kad gražiausias ir spontaniškiausias džiaugsmas, kurį jis matė savo gyvenime, buvo „neturtingų žmonių, turėjusių nedaug į ką įsikibti“.
Marija moko mus šio tikro džiaugsmo, kurio pamatas yra ne kas kitas, o Jėzus. Susitikimas su Jėzumi. Juk jeigu Jis nebūtų gyvas, Prisikėlusysis, mūsų tikėjimas būtų tuščias, nepaisant visų kitų jo praktinių, teorinių, idėjinių aspektų.
Aušros Vartų Marijos žvilgsnyje regime Dievo kontempliaciją. Dievo, kalbančio tyloje, mūsų viduje.
Susimąsčiusiame Marijos veide, sakytume, atsispindi daugybė dalykų, kurie mums kelia nerimą. Visa tai, kas vyksta pasaulyje, kuriame kartais atrodo, tarsi Dievo nebūtų ar Jam mes nerūpėtume. Neteisingumas, abejingumas, žiaurumas pasireiškia ir gyvenime tų, kurie laiko save tikinčiais.
Marijos žvilgsnis nėra toks į save sutelktas ir todėl be vilties žvilgsnis. Žvelgdama į Viešpatį, ji sugeba matyti prisikėlimo daigus, nuolat atgimstantį gėrį ir grožį.
Šventoji Dvasia veikia, kaip nori, kada nori ir kur nori; mes save atiduodame nesiekdami išvysti regimų rezultatų. Tiktai žinome, kad save dovanoti būtina. Žengdami kūrybingo bei dosnaus atsidavimo keliu, mokykimės ilsėtis švelniose Tėvo rankose.
Marija, stovėjusi po kryžiumi ir girdėjusi Jėzaus tartus atleidimo žodžius – atleidimo tiems, kurie Jį nukryžiavo – liudija, koks didis yra Dievo gailestingumas. Jis pasiekia visus nė vieno neapeidamas. Popiežiaus Pranciškaus paraginti, kreipkimės į Mariją, „kad ji nenuilstamai lydėtų mus savo gailestingomis akimis ir padarytų mus vertus kontempliuoti Gailestingumo veidą – savo Sūnų Jėzų“.
Šv. Mišias aukojo kardinolas Audrys Bačkis, kartu šventė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ kiti Lietuvos vyskupai, Lenkijos marijonų provincijos atstovas kun. Janusz Kumala MIC, Latvijos marijonų atstovas Andris Ševels MIC ir gausiai susirinkę kunigai bei maldininkai iš įvairių Lietuvos dekanatų ir apie 60 piligrimų pėsčiomis atėjusių iš Lenkijos Sokulkos miestelio. Pasveikinti tikinčiųjų ir kartu švęsti šv. Mišias atvyko ir apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro Lopezas Quintana.
Homiliją sakęs kardinolas pasidžiaugė Marijampolės Bazilikos, priglaudusios Palaimintojo relikvijas, grožiu, jos dvasine reikšme ir pakvietė tikinčiuosius nuoširdžiai melsti, kad kuo greičiau tėvas Jurgis būtų paskelbtas šventuoju. Nes Jis tikrai buvo šventas, gyveno šventai ir visą save aukojo Viešpačiui. Metropolitas išskyrė Viešpaties gailestingumą, dėl kurio ir buvo sukurtas žmogus, tašiau šis nusigręžė nuo Dievo. Dievas pasiunčia savo sūnų – Išganytoją žmonijos išgelbėjimui; Palaimintasis taip pat matė žmonijos išgelbėjimą tik per Jėzaus meilę ir kryžių, vienintelė paguoda – Dievo gailestingumas. Jėzus tapo viskuo, išskyrus nuodėmę, į mus panašus, atidavė viską, ką turėjo, o po mirties liko Švenčiausiame Sakramente, kad mums padėtų išsivaduoti iš nuodėmių.
Taip ir tėvo Jurgio šūkis „Nugalėti blogį gerumu“ tapo Jo gyvenimo programa, kurią panaudojo praktikoje Vilniaus laikotarpiu. Darė gera visiems nežiūrėdamas tautybės, o tik Dievo ir Bažnyčios teisybės. Tapo gailestingumo įrankiu, jautriu kitų vargui, ypač klystantiems nusidėjėliams. Pats nusiraminimą rasdavo prie Dievo širdies.
Baigdamas homiliją kardinolas pakvietė melsti Palaimintojo užtarimo, kad atvertume širdis Dievo gailestingumui, kad drąsiai neštume gailestingumą į šeimas ir pasaulį.
Apaštalinis nuncijus arkiv. P. Lopezas Quintana Popiežiaus ir savo vardu sveikino tikinčiuosius, dėkojo už pakvietimą dalyvauti palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidų oktavoje ir pakvietė visus melsti malonių pasauliui, Lietuvai ir sau. Perduodamas Popiežiaus palaiminimą priminė, kad šių atlaidų metu turime galimybę švęsti tikrojo šios žemės šventojo gyvenimą danguj. Savo pavyzdžiu Palaimintasis moko Bažnyčios meilės ir tegul tai padeda išlaikyti pamatines, gyvas katalikiškas mūsų Tėvynės, Lietuvos tradicijas.
Ypatinga ir papildanti šv. Mišias dalis, tėvams marijonams ir kitiems tikintiesiems pasiūlius, buvo Marijampolės miesto pavedimas Švč. Mergelės Marijos globai. Jau šeštadienį Aušros vartų Marijos, Gailestingumo Motinos, paveikslo kopija iš Marijampolės marijonų vienuolyno koplyčios buvo iškilmingai išstatyta Palaimintojo koplyčioje; prie jos tikintieji meldėsi, dėjo savo prašymus ir intencijas. Iškilminga procesija atnešė paveikslą prie pagrindinio altoriaus. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila vadovavo Marijampolės ir jos krašto paaukojimo Švč. M. Marijai ceremonijai. Kartu su juo visa bažnyčia meldėsi:
Švęsdami Jubiliejinius Gailestingumo metus, užtariant palaimintajam arkivyskupui Jurgiui, šiandien, Jubiliejaus pamaldumo Tau puoselėtojams dieną, Tavo vardu pavadintame mieste Marijampolėje, kreipiamės į Tave, Gailestingumo Motina.
Marija, esame Tavo dvasiniai vaikai, todėl buriamės aplink Tave, viliamės Tavo motiniška globa ir su pasitikėjimu meldžiame užtarimo.
Patikime Tau mūsų ateitį ir prašome lydėti mus gyvenimo ir tikėjimo kelyje.
Tavo motiniškai globai patikime save pačius, visus mūsų artimuosius, Marijampolės miestą ir visą mūsų kraštą.
Melski už mus savo mylimąjį Sūnų, kad Jis gausiai suteiktų Šventosios Dvasios, Tiesos ir Meilės Dvasios, kuri mums yra gyvybės šaltinis. Lai Šventoji Dvasia atveria mūsų širdis teisingumui ir meilei, veda mus į tarpusavio supratimą ir santarvę.
Tau pavedame visus šio krašto žmones, pradedant pačiais silpniausiais: dar negimusius kūdikius ir tuos kurie gimė skurde, kančioje, neapykantoje, nepatyrė pasiaukojančios tėvų meilės.
Tau patikime mūsų jaunimą ieškantį gyvenimo prasmės ir Dievo pažinimo.
Tau pavedame visus sunkiai dirbančius ir darbo neturinčius, kenčiančius nepriteklius ir įvairias fizines negalias.
Tavo globai patikime mūsų šeimas, prašome joms sutarimo ir klestėjimo.
Būk šalia mūsų senjorų, ypatingai tų, kurie yra apleisti ir vieniši, suteik jiems šviesos ir vilties.
Ypatingai Tavo globai atiduodame čia tarnaujančius dvasininkus ir pašvęstuosius. Išlaikyk juos ištikimus savo pašaukime.
O Gailestingumo Motina, Tu pažįsti mūsų kraštą bei jo vargus ir viltis. Pagelbėk visiems savo sūnums ir dukterims kasdienybės išbandymuose ir paremk visų mūsų pastangas, kad gyvenime tamsa neužgožtų šviesos.
Gailestingumo Motina, Nekaltai pradėtoji Marija, pasivedame Tau ir paaukojame Marijampolės miestą bei kraštą. Meldžiame Tave globok ir saugok visą mūsų tėvynę Lietuvą.
Padėk mums, kad Tavo vedami vis daugiau žmonių pažintų Tavo Sūnų Jėzų Kristų, pasaulio šviesą ir vienintelį Išganytoją, kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen!
Ypatingi šiais Gailestingumo jubiliejaus metais buvo Palaimintojo atlaidai: turiningi, dvasingi, turtingi garbiais kunigais, katechezių autoriais.
Tradicija minėti tėvą Jurgį auga ir plečiasi. Junkimės ir melskime Jo žodžiais: Į tikslą turime eiti drąsiai ir ryžtingu keliu, kurį mums nurodo Dievas, ir ten, kur Dievo Dvasia mus veda, nepaisydami jokių trukdymų ir nieko nesibaimindami. Jei būsime pilni Dievo Dvasios, tai galų gale viską nugalėsime.
Vida Mickuvienė, pal.J.Matulaičio draugijos Marijampolės
Šv. Arkangelo Mykolo parapijos skyriaus vadovė
Nuotraukos Rimos Kazakevičienės, Algio Vaškevičiaus ir straipsnio autorės
