...atgims Dieve ir gausių vaisių išduos,- sako Palaimintasis

13 diena. Meldžiamės už švietimo ir žiniasklaidos darbuotojus.

Ketvirtąją atlaidų dieną į mažąją baziliką rinkosi piligrimai iš Šakių dekanato: tai Kudirkos Naumiesčio, Gelgaudiškio, Žvirgždaičių, Sintautų ir, žinoma, Šakių parapijų tikintieji bei marijampoliečiai. Šv. Mišias kartu su vyskupu Rimantu Norvila šventė kunigai iš Kauno, Telšių ir Kaišiadorių vyskupijų. Buvo pasidžiaugta 31 piligrimu, tai Šakių palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai, tradicišku vaikų iš Kudirkos Naumiesčio po pirmosios Komunijos apsilankymu atlaiduose, Elektrėnų Gyvojo Rožinio grupės nariais, Sintautų parapijos choru (vargonininkė Birutė Garmuvienė).

Katechezę ir homiliją sakė Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras mons. teologijos dr. Algirdas Jurevičius. Kalbėdamas apie Gailestingumo metus kunigas apmąstė Dievo gailestingumą, ką jis reiškia ir kodėl Dievas kūrė pasaulį, Jo niekas nevertė, Jis pats savyje nepaprastai tobulas. O kūrė skatinamas gerumo, noro pasidalinti tuo gėriu su kitais; iš didelio gerumo ir gailestingumo Dievas sukūrė pasaulį. Netgi po žmogaus nuopuolio, galima sakyti išdavystės, Dievas gailisi savo kūrinio, gailisi žmogaus ir žada atsiųsti gelbėtoją. Išsirenka Abraomą, vieną žmogų, vieną tautą, atleidžia nuodėmes, sudaro sandorą, apdovanoja. Žmonės nusigręždami nuo Dievo patys save nubaudžia. Kaip ir pranašo Ezechielio pranašystėse apie Jeruzalės gimimą, jos panašumas į bejėgį kūdikį atskleidžia žmogaus situaciją, kai Viešpats jam sako: gyvenk! Štai ką reiškia gailestingumas, kuris dažnai suvokiamas ne visai tiksliai. Pvz., tėvų elgesys su vaikais parodo, kad jie ir reiklūs, ir griežti ten, kur reikia, jie kitaip gailestingi savo vaikams. Toks ir Jėzaus gailestingumas, Jis ir rimbą susisuka, ir prekijus išvaiko iš šventyklos. Nėra ir negali būti gailestingumo be teisingumo, jei vieniems būsime gailestingi, kitiems galime būti neteisingi. Dar 2002 m. Jonas Paulius II-asis kalbėjo apie pasauliui būtiną gailestingumą, visas pasaulis jo šaukiasi, kiekviena neteisybė turi baigtis tiesos šviesa. Jėzaus mokymas, Jo Evangelija taip pat kyla iš gailestingumo. Prisiminkime, kaip Jėzus, kad ir labai pavargęs, perplaukęs Genezareto ežerą, išlipęs iš valties, pradeda mokyti žmones, nes Jam pagailo žmonių, pasirodė jie kaip avys be piemens. Vienas iš gerų darbų sielai yra nemokantį pamokyti, o kūnui – alkaną pavalgydinti ir Dievas daro tai, kas neįmanoma – gydo sielą ir maitina kūną, keliais kepalėliais duonos ir keliomis žuvimis pavalgydina 5 tūkstančius žmonių. O palyginimas apie vieną prapuolusią avį?- Ir čia Dievas pasirodo nelogiškas: palieka 99 ir išeina ieškoti vienos. Jeigu tai perkelsime į žmogiškąją plotmę, tai matysime Jėzaus dėmesingumą vienam žmogui, o jeigu tas žmogus aš? Mes išgyvename pražuvėlės avies situaciją ir būtume labai laimingi Dievo surasti. Tačiau daug paradoksalių situacijų Jėzaus gyvenime, kai Jis neteisingai kaltinamas ir Jo geri darbai sukelia pasipiktinimą. Dieviškos ir žmogiškos logikos neatitikimas, nes Dievui visada rūpi tas, kuris parpuolęs, paklydęs. Matydamas savo atvaizdą (žmogų), gulintį baloje, nori jį pakelti, sugrąžinti buvusį grožį. Pasimokykime iš Dievo ir būkime gailestingi.

Pradėdamas homiliją kunigas Algirdas pabrėžė, kad išsiųsdamas 72 mokinius Jėzus sako jiems sunkius žodžius apie avis tarp vilkų. Dievas pamilo Jam pačiam priešišką pasaulį, atsiuntė jam gelbėti vienintelį sūnų ir taip blogis buvo nugalėtas gerumu. Analizuoti galima tik tą sritį, kurią myli, taip ir ši situacija, prasidėjusi priešiškumo vaizdu, mokinių išėjimu į nepažįstamą, nedraugišką pasaulį, o baigiasi begaline meile. Jėzus siunčia ne tik tuos 72 mokinius, visi esame pakrikštyti, o tai įpareigoja mus būti aktyviais Dievo karalystės darbininkais. Palaimintasis Jurgis Matulaitis, žvelgdamas į pasauliečių luomą, matė didžiulį potencialą:„ Kiek čia gero galėtų padaryti pasauliečiai vyrai ir moterys, kai juos tik pirmiau gerai tikėjimo išmokytume, apšviestume, supažindintume su mūsų Bažnyčios reikalais; kad juos uždegtume švento uolumo ugnimi, o paskui, gerai suorganizuotus, būriais patrauktume prie tikėjimo plėtimo darbo“. Palaimintajam prioritetu visada buvo žmogus ir investicija į jo lavinimą bei švietimą. Todėl šiandien, švęsdami švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų dieną, kviečiame kurti bendrą gėrį, visuomenę, valstybę. Bažnyčia reaguoja tik į tuos įstatymus, kurie kėsinasi būtent į bendrą gėrį, kurie pakenktų žmogui, o per jį ir valstybei. Palaimintasis Jurgis Matulaitis kalba apie norą dalintis gyvenimu ir gėriu su kitais:„ Kada Dievo meilė, į mūsų širdį įžengusi, ją praplečia, tada joje taip erdvu pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų, ar tai luomų, ar tautos į ją sutelpa“. Baigdamas homiliją kunigas apibendrino analizuojamas mintis dar kartą pasitelkdamas tėvo Jurgio pavyzdį, kuris siūlė numėtyti nuo mūsų kelio visokius gremėzdus, trukdančius artėti prie Dievo. Tai mums, eiliniams mirtingiesiems būtų maži žingsneliai: susilaikymas nuo apkalbėjimo, pykčio, piktžodžiavimo. Nes tik tada, „kada žmogus bus sau ir pasauliui tikrai numiręs, tada jis atgis ir atgims Dieve ir gausių vaisių išduos“- sako Palaimintasis.

Nors lauke lynojo, bet marijonų sodelyje linksmai šurmuliavo žmonės, vaišinosi, bendravo, fotografavosi. Daug kas grupelėmis prieidami prie vyskupo Rimanto Norvilos dalinosi savo įspūdžiais iš atlaidų, kvietė nusifotografuoti. Po pusvalandžio į baziliką vėl rinkosi tikintieji pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldoms prie Palaimintojo relikvijų, kurioms vadovavo kunigai Stasys Puidokas MIC ir Šakių šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Vytautas-Antanas Matusevičius. Po pamaldų tradiciškai norintieji vyko į Lūginę, kad ten dar kartą prisimintų šiuos, jubiliejinius metus ir sukalbėtų Gailestingumo vainikėlio maldą.

Vida Mickuvienė, Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukos autorės