Kristaus gyvenimo tikslas turi tapti ir mano gyvenimo tikslu, — sako Palaimintasis

Liepos 15-oji — Ligonių, slaugytojų ir medikų diena

Šią dieną, drauge su ligoniais, medikais ir slaugytojais Marijampolės bazilikoje šventė Vilkaviškio dekano kunigai ir tikintieji, kartu su piligrimais iš Druskininkų, Panaros ir kitų Lietuvos vietų. Tradiciškai, kaip ir kiekvieną atlaidų dieną, Šv. Rožinį prie palaimintojo relikvijų meldėsi palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai iš įvairių skyrių. Giedojo Vilkaviškio katedros choras vadovaujamas vargonininko Sauliaus Bieliūno. Šv. Mišias aukojo vyskupas Rimantas Norvila ir minėtų dekanatų kunigai. Jaudino į Mišias atvežti žmonės su negalia iš įvairių globos namų, o ypač gausiai iš Šv. Arkangelo Mykolo parapijos globos namų.

Katechezėje ir homilijoje kunigas Kęstutis Dvareckas teigiantis, kad „Dievui nėra per menkų žmonių, ir Jis sutinka dėl žmogaus nusižeminti, priimti patyčias, nusileisti iki paties dugno. Jam nereikia mano nuopelnų, jam reikia manęs paties ir dėl manęs Jis pasirengęs viską padaryti“, šį kartą kalbėjo apie palaiminimus, situacijas, už kurias čia, prie Palaimintojo relikvijų, galima ir reikia dėkoti. Iš mūsų kiti krikščionys pasišaipo dėl šventųjų aukštinimo, tarsi jų nušveitimo, nublizginimo. Kitaip yra su tėvu Jurgiu, kuris tarsi negalėjo pasigirti ypatingais pasiekimais, o jau greičiau negaliomis. Kunigas provokavo mus siūlydamas pagalvoti, permąstyti tai, ką žinome. Pvz., ar mes norėtume palinkėti tokio gyvenimo, kokį paauglystėje ir vėliau išgyveno Palaimintasis – be jokių šansų, kad svajonės išsipildytų. Kalbėdamas apie palaiminimus kunigas Kęstutis pasidalino savo patirtimi, prisiminimais apie vieną laisvą dieną kažkada vestose rekolekcijose ir galimybę apmąstyti Jėzaus mums paliktus palaiminimus. Pirmasis apie dvasinguosius varguolius: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė“. Paprastai žmonės galvoja atvirkščiai, kad turtingi yra laimingi ir palaiminti. Tėvas Jurgis pats dalino visiems ir viską, ir ragino nekaupti, neprarasti savo širdies prie šio apgaulingo lobio. Motina Teresė irgi neturto simbolis, su menku krepšeliu išėjo į niekur; jie abu simbolizuoja palaiminimą neturtu. Viešpats žino ir duoda viską mūsų gyvenimams! Jeigu mano lobis banke, tai ir širdis banke. Blogis yra ne pats turtas, o bet kokios formos turėjimas, tampantis tikslu; ir tada prasideda mūsų vargai. Drąsa yra atiduoti, dalintis. Drąsa yra leisti Viešpačiui būti mūsų gyvenime.

„Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti“. Liūdesio, atrodytų, Palaimintojo gyvenime buvo nemažai, bet Dievo paieška, pasivedimas Mergelei Marijai įprasmino jo gyvenimą. Jėzus šiame palyginime kalba ir apie meilę žmogui, be kurios neįmanoma ir Dievo meilė. Nekliedėkite apie meilę Dievui, jei nemylite artimo. Kada liūdesys yra palaiminimo ženklas? Problema, kad žmogus prisirišęs ir brangina materialius dalykus, todėl atėmus blizgučius jam liūdna. Kunigas prisiminė savo dažną buvimą Maltoje ir ten, vienuolyno kieme, rastą apgenėtą vynmedį, stipriai apgenėtą, kad duotų daugiau vaisių. Taip ir žmogus turi save apgenėti, atsisakyti netikrų, tuščių draugysčių. Kai Viešpats mus patraukia, Jis apgeni nuo to, kas netikra. Palaimintas liūdesys, kuris gimdo Dievo poreikį.

„Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“. Ir rimtai, ir truputį šaržuodamas kunigas Kęstutis kalbėjo apie lietuvio meilę žemei. O jau dėl žemės mes galim daug ką, pažvelkim, kas darosi net tarp brolių ir seserų dėl gabalėlio žemės ir ypač jei ji dar prie vandens. Jėzus suteikia saugumą, ramina, kad niekas neįvyksta be Dievo valios, kad žmogus gauna ir žemę, ir dangų iš Dievo. Širdies romumas buvo suprantamas tėvui Jurgiui, kuris į blogį ir pyktį sugebėjo atsakyti gerumu, romumu. Todėl atsiliepdamas į Jėzaus kvietimą daryti gera tiems, kurie jūsų nekenčia, Palaimintasis taip pat kviečia į romumą. Romumas ir rami širdis kyla iš vienybės su Viešpačiu.

„Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti“. Mes visi trokštam ir alkstam tiesos, teisumo. Troškimais esam baisiai aptekę, kartais trokštam tik dėl to, kad turim per daug, norim lėktuvo, bet ne skrydžio. Trokštam, kad tiesa išlįstų kaip yla iš maišo, – triukšminga reklama, kuri reikalinga piktajam, nes jis garsiai rėkia. O ten, kur Dievas, ten tyla, Dievas lyg avinėlis. Taigi mūsų gyvenimas – puiki proga šventėti. Visi gyvenimai yra svarbūs Dievui, bet kuriame gyvenime Jis gali padaryti neįmanomų dalykų, bet niekada per prievartą, viskas priklauso nuo mūsų atvirumo Dievui, kurio veikimą stabdo išankstinis mūsų nusistatymas.

Baigdamas katechezę kunigas apibendrino, kad Palaimintojo pavyzdžiu reikia priimti gyvenimą, kurį mums davė Dievas, ir būti laimingais.

Homiletas apmąstydamas gerai visiems žinomą Švento Rašto citatą apie mokinių siuntimą į pasaulį, aiškino, kad tai yra siuntimas ir mums, krikščionims, kadangi Jėzus siunčia ne tik vyskupus, kunigus, pašvęstojo gyvenimo asmenis, Jis siunčia ir mus, kiekvieną krikščionį, eiti ir būti pasaulio druska; eiti į pasaulį, kai dažnai norisi iš jo bėgti. Siunčia po 2, nes negera žmogui būti vienam, nes vienas lauke ne karys, eiti po vieną labai lengvas grobis, reikia kito, kad suvoktum save. Viešpats moko ir nurodo kaip elgtis: nesivelti į ilgus pasisveikinimus pagal tuometinę madą, bet ir šiandien tas pats per ilgų pasikalbėjimų, dažnai tuščių ir nenaudingų, pavojus gresia. Mums, liudijantiems Kristų, per daug neužsiimti šalutiniais dalykais, nes Viešpats yra realus ir siekia keisti pasaulį.

Ramybė šiems namams – palinkėjimas, kurio labiausiai trūksta šiais laikais. Kunigas citavo statistiką apie vaistų suvartojimo kiekį, depresijų ir savižudybių skaičius. Išeitis – tik Kristuje, tavo širdis bus rami, kai būsi pas Viešpatį, saugiame uoste, o kai užtrenkiame Jam duris, mūsų širdyje ima skursti patys gražiausi, svarbiausi dalykai.

Palaimintasis savo dienoraštyje rašo apie tai ir apie savo ramumą nustojus kreipti dėmesį į tai, ką apie jį mano ar sako kiti. Prisiminti, kad esame nuostabūs, nes paties Dievo sukurti, Jo krauju nuvalyti ir nuplauti, todėl leiskimės Dievo apkabinami. Tik apkabindami savo artimą patirsime ir Dievo apkabinimą, o tam turime būti atviri. Svarbu nepamiršti: esame Dievo sukurti ir siunčiami į pasaulį liudyti Dievo meilę žmogui; leisti Dievui daryti kad ir mažas smulkmenas mūsų gyvenime. Tada šventumas neišvengiamas – tarsi priesaku pabaigė pamokslą kunigas Kęstutis Dvareckas.

Susikaupėme prie Palaimintojo relikvijų, pasivedėme Jam prašydami užtarimo ir širdyje suskambo Jo žodžiai: Taigi Kristaus gyvenimo tikslas turi tapti ir mano gyvenimo tikslu, jei iš tikrųjų noriu eiti šventųjų pėdomis. O prie vieno iš kunigų, besimeldžiančių užtarimo malda, Kęstučio Dvarecko, nusidriekė tikinčiųjų eilė, gal todėl, kad buvo svečias mūsų bazilikoje ir kad labai nuoširdžiai, atvirai ir įtaigiai kalbėjo, o gal todėl, kad pats, patyręs išbandymą ir kančią, supranta, užjaučia, myli mus, Dievo vaikus.

Ši atlaidų diena išsiskyrė iš visų, nes pirmą kartą vyko vakarinė programos dalis, kurioje savo tarnystę pratęsė kunigas Kęstutis Dvareckas, vadovavęs susitaikinimo pamaldoms, aukojęs Šv. Mišias už kenčiančius nuo priklausomybių ir jų šeimos nariu bei vedęs išgydymo pamaldas.

Vida Mickuvienė, Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukos autorės