...kad tik Tavo garbė augtų ir Tavo Bažnyčia tarptų ir kiltų (Palaimintasis Jurgis Matulaitis)

Liepos 14-oji – Kunigų ir pašvęstųjų diena

Meldėmės už vyskupus, kunigas, seminaristus, vienuolius ir vienuoles bei pasauliečių institutų narius ir naujus pašaukimus į dvasinį luomą. Todėl Rožinį prie Palaimintojo relikvijų kalbėjo vienuolės. Šią dieną kartu su visais melstis buvo pakviesti Lazdijų dekanato kunigai ir tikintieji. Pradėdamas šv. Mišias Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila pasveikino gausų būrį tikinčiųjų iš toliausių Lietuvos kampelių, Plungės, Krekenavos ir iš artimesnių, Liškiavos, Druskininkų, Veisiejų, pastarojo miestelio choras giedojo per šv. Mišias (vargonininkas Arūnas Tamulis). Vyskupas prašė tikinčiuosius savo maldose prisiminti ne tik kunigus, bet ir pašvęstojo gyvenimo vienuolius ir vienuoles.

Katechezę ir homiliją sakydamas monsinjoras Žydrūnas Vabuolas, Vilniaus šv. Onos bažnyčios rektorius, buvęs Vilniaus arkivyskupijos Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius, apmąstė kunigystės pašaukimą primindamas mums Mato evangelijos skyrių apie 2 mokinius, Jėzaus pasiųstus atvesti asilaitį, kuriuo Jis įjojo į Jeruzalę. Ši ištrauka labai susijusi su kunigyste. Kristus – vienintelis naujosios sandoros kunigas, mes esame tik Jo sandoros dalyviai. Bet yra ir vienas nepažįstamas šios scenos dalyvis, kuris ypač rodo kunigystės esmę, tai asilaitis. Jis puikus kunigo pašaukimo pavyzdys ir jo tarnystės laipsnis t.p. Abu, kunigas ir asilaitis, neša Kristų. Asilaitis vykdo tai, ko Kristus nori, nors nieko nežino. Kunigas lygiai taip pat nežino, kaip reaguojama į nešamą žinią, nors jo misija nešti Jėzų ten, kur gyvena žmonės. Apie tai kalba ir Palaimintasis, kviesdamas persiėmus Kristaus dvasia visur Jį nešti, nes tėvas Jurgis pasirengęs dėl Kristaus visur įlįsti, kur tik galima įlįsti. Grįždamas prie apmąstomos ištraukos prelegentas primena, kad apaštalai nieko neaiškina klausinėjami, tik atriša asilaitį ir nusiveda. Taip ir mes, kunigai, esame paimami Viešpaties, atrišami ir nusivedami. Nors žmonės dažnai mūsų nesupranta, kodėl atsisakom įprasto gyvenimo, net ir mes nesuprantam, kodėl Viešpats tai daro, tegalim atsakyti: Mūsų reikia Viešpačiui. Palaimintasis tai labai gerai suvokė, žinojo, kad svarbiausia nuo visko atsirišti ir priklausyti tik Dievui.

Kunigas dalinosi įžvalgomis apie žmonių jiems rodomą pagarbą, primindamas, kaip Evangelijoje aprašyti žmonės klojo po asilaičio kojomis rūbus ir palmių šakeles, jie klojo ne po asilaičio kojomis, pagarba buvo skirta Jėzui. Taip ne kunigui skiriama pagarba per procesijas, žmonės beria žiedlapius ir klaupia prieš Viešpatį, bet ne prieš kunigą, todėl negalima išpuikti ir prisiimti pagarbos sau, kunigas yra kaip tas asilaitis, kuris negali pabėgti nuo pagarbos, bet ir negali priimti jos sau. Pal. Jurgis Matulaitis suprato, sakydamas: Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant ta mazgotė, puodkėlė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin kur į tamsiausią ir bjauriausią kampą. Tegul ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo namuose būtų šiek tiek švariau ir skaisčiau. Baigdamas katechezę kunigas prašė melstis už kunigus ir už pašaukimus, o visiems mąstantiems apie kunigystę būtina nepamiršti, kad mūsų reikia Kristui kaip to asilaičio.

Sakydamas pamokslą kunigas Žydrūnas pasidalino įžvalgomis apie dažnai girdimą Švento Rašto ištrauką, kurioje 72 mokiniai siunčiami į pasaulį. Kristus nieko neleido pasiimti todėl, kad mokiniai neprisirištų prie daiktų, tačiau yra ir kitas motyvas, gal dar svarbesnis. Tais laikais misija vaikščioti po žmones skelbiant žinią nebuvo retas dalykas. Kiekviena stambesnė religinė grupė siųsdavo savo misionierius, eidavo taip pat ir fariziejai, kurie, nenorėdami sąlyčio su nešvariais žmonėmis, su nešvaria aplinka, nešdavosi savo maistą ar pinigų jam nusipirkti, nes laikėsi griežtų apeiginio maisto taisyklių. Jie eidavo skelbti savo teisumo, todėl nenorėjo turėti jokio sąlyčio su tais žmonėmis, nenorėjo susitikti su jais jų kasdienybėje. Todėl Jėzus norėjo apsaugoti savo mokinius nuo užsidarymo savyje, nes Jis pats, Dievo sūnus, panoro ateiti į mūsų kasdienybę, panoro tapti žmogumi, kad mus išlaisvintų. Pats būdamas be nuodėmės prisiėmė mūsų nuodėmes. Ateina Dievas į mūsų kasdienybę, priima žmones tokius, kokie jie yra. Tai tinka ir Palaimintajam, kuris nesinešė savo teisumo, stengėsi kalbėtis, išklausyti kiekvienos tautos žmogų, nebėgo iš karo apimto Vilniaus, bet stengėsi padėti žmonėms.

Baigdamas pamokslininkas išryškino apibendrinančią homilijos mintį, kad Jėzus mums visiems liepia neimti nei pinigų, nei krepšio, bet ragina eiti į žmones, atvirai liudyti, nes kiekvienas iš mūsų turi būti pasirengęs priimti ne savo teisumą, bet, anot Palaimintojo, viską atiduoti, visko išsižadėti, ir gyvenimo, ir visko kad tik Tavo garbė augtų ir Tavo Bažnyčia tarptų ir kiltų.

Po Šv. Mišių ir ganyto palaiminimo, pasimeldę prie Palaimintojo relikvijų ir pasivaišinę agapėje, piligrimai vyko į Lūginę, kur juos nuoširdžiai pasitiko budintieji savanoriai ir Marijampolės PJM draugijos šv. arkangelo Mykolo parapijos skyriaus nariai. Visus sužavėjo nuoširdus savanorės, VDU Teologijos fakulteto studentės Anos Sidorovič, bendravimas ir puikus giedojimas.

Vida Mickuvienė, Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukos autorės