Palaimintasis kasdien mums kalba apie ėjimą Kristaus keliu

Liepos 12-oji – Socialinių darbuotojų ir savanorių diena

Pradėdamas Šv. Mišias vyskupas Rimantas Norvila pasidžiaugė broliais kunigais, susirinkusiais iš Vilniaus, Aleksoto ir Prienų dekanato, Caritas, Maltos ordino nariais, visais socialiniais darbuotojais ir savanoriais, Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos atstovais. Pasveikino Balbieriškio parapijos chorą (vargonininkė Valė Gustaitienė), kuris nežiūrint visų bėdų, užgriuvusių parapiją, net neturėdamas savo Dievo namų, nenutraukė veiklos, todėl mes melsimės, kad jie būtų kuo greičiau atstatyti.

Katechezę ir homiliją sakė kunigas Nerijus Grigaliūnas, Vilniaus ateitininkų dvasios tėvas . Pradėdamas katechezę kunigas priminė, kokiu neramiu laiku gyveno palaimintasis J.Matulaitis 20 a. pradžioje, kai Bažnyčia pradėjo atkreipti dėmesį į socialines problemas ir Palaimintasis buvo vienas pirmųjų susirūpinęs darbininkų reikalais, kuriam trys pagrindiniai daviniai buvo žmonės, valstybė, Bažnyčia. Iš jų svarbiausias – žmogus. Dievas sukūrė savo paveikslą – žmogų, pašaukė jį būti meile ir iš jos kurti bendruomeniškumą. Gėris prasideda nuo žmogaus, jo širdis yra tarsi pokyčių versmė. Popiežius Pranciškus gailestingumo versmę t.p. mato žmoguje, kuris pirmiausia turi tikėti, o tikėjimas įgyvendinamas gerais darbais. Kunigas Nerijus priminė gerus darbus kūnui ir sielai, kuriais turėtų savo gyvenimą grįsti kiekvienas krikščionis. Svarbu mums suvokti Dievo gailestingumą, kuriam nėra ribų. Dievas yra laukiantis ir kantrus žmogui, gailestingas ir teisingas. Kaip tai suderinti? Dievas savo gailestingumu įgyvendina teisingumą. Tai negalima suprasti kaip prieštaravimo, taip žmogus skatinamas sugrįžti į doros kelią. Tai nėra tik gailestis ir švelnumas, nors Dievas prisiliečia švelniai, bet Jis yra reiklus (Kristaus žodžiai: „Eik ir daugiau nenusidėk“). Dievo gailestingumas visada išlaisvinantis, Dievas gerbia žmogaus pasirinkimą. Jo gailestingumas yra tikroji dovana, kurios mes nenusipelnome; Dievas mums dovanoja savo gailestingumą, kaip Tėvas iš palyginimo apie sūnų palaidūną. Tačiau gailestingumas visada kelia tam tikras sąlygas, reikia pačiam būti gailestingu, žodžiai iš maldos „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ yra ne tik žodžiai, jais reikia gyventi. Gyventi tikėjimu, įsisąmoninti, kad Dievas ir žmogus susitinka pastarojo širdyje. Prelegentas pabrėžė, kad svarbiausia žmogaus tikėjimo kelyje yra Dievo ieškojimas, negyventi praeitimi, nesikapstyti po nuodėmes, nes tuomet liksime tame pačiame sunkume. Kristaus žodžiai: „Eik ir daugiau nenusidėk“ tarsi kalba mums – gyvenk, tau atleista, nesigręžk į praeitį, atsigręžk į Dievą, kuris visada yra dėmesingas žmogui. Gyvenime visaip atsitinka, gali apnikti abejonės, tai žmogiška, abejoti galima, bet negalima būti abejingais.

Homiliją kunigas Nerijus pradėjo kalbėdamas apie 12-os dienos reikšmę. 1987 m. liepos 12 d. buvo aukojamos padėkos Šv. Mišios už arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimą palaimintuoju. Nuo tada kiekvieno mėnesio 12 d. yra Palaimintojo diena, kai Marijampolės mažojoje bazilikoje 12 val. aukojamos Šv. Mišios. Šiandien ši diena yra ypač reikšminga, nes minime Palaimintąjį Dievo Gailestingumo jubiliejiniais metais. Išgirsta ištrauka iš Šventojo Rašto mus ragina, kaip tuos 72 išsiųstus į pasaulį mokinius, skelbti Gerąją Naujieną, kurią savo gyvenimu ir darbais skelbė tėvas Jurgis. Žvelgiant į jį matosi giedra ramybė, tai matome iš akių, išskaitome jo raštuose. Ramybę reikia suprasti daug giliau nei mes manome apie gerai susikurtą gyvenimą, užsitikrinti gerą gyvenimą, atsitverti nuo žmonių nėra ramybė. Jėzus kviečia įgyti tikrąją ramybę, o Palaimintasis kalba apie ėjimą Kristaus keliu atsižadant bereikalingų draugysčių, turtų. Ramybę galime patirti, kai stengiamės bet kokį blogį nugalėti gerumu. Ramybė susijusi krikščioniškąja misija – artinkimės prie Kristaus, darykime gera prisimindami, kad Dievo karalystė jau čia pat. Todėl, kaip ragina mus tėvas Jurgis, turime nuolat budėti ir melstis,- apibendrino savo mintis kunigas Nerijus.

Visuotinėje maldoje užtariant palaimintajam J. Matulaičiui tikintieji prašė globoti Bažnyčią ir Popiežių, Lietuvą, mūsų šeimas ir jaunimą, gydyti visus ligonius, guosti liūdinčius, stiprinti kenčiančius, teikti visiems stiprybės, laiminti ir gausinti palaimintojo Jurgio Matulaičio draugiją, mokant visus blogį nugalėti gerumu.

Ant altoriaus dėkodami už Viešpaties gerumą ir gailestingumą Vilkaviškio vyskupijos Carito dienos centro „Žiniukas“ vaikai nešė Jėzaus vardo raides, prašydami ir jiems leisti būti raidėmis, iš kurių Dievas dėlioja savo žodžius stokojantiems užuojautos, vilties ir tikėjimo. Garliavos parapijos tikintieji atnešė duoną kaip triūso, rūpesčio ir padėkos ženklą.

Po maldų ir susikaupimo Palaimintojo koplyčioje, dėkodami už malones, patirtas jam užtariant, pasisotinę agapėje tikintieji vyko į Lūginę, kad ten dar kartą prisimintų šiuos, jubiliejinius metus ir sukalbėtų Gailestingumo vainikėlio maldą.

Vida Mickuvienė, Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukos autorės