Mes visi esame pranašai ir pranašaujame viltį

Liepos 11-oji – Kariuomenės ir visuomenės gėriui tarnaujančiųjų diena

Diena, kai mažąją baziliką užplūdo gausus piligrimų būrys iš Alytaus dekanato ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai. Būtent jie ir meldėsi Rožinį prie Palaimintojo relikvijų.

Katechezę sakė Jonavos dekanato Ruklos Šventosios Dvasios parapijos klebonas, karo kapelionas Arnoldas Valkauskas. Jis gyvai, įtikinamai kalbėjo apie kiekvieno kataliko kasdienes pareigas, kurias, atrodo, žinome, bet dažnai pamirštame ir nesilaikome. Pvz., ar žino krikštatėviai, kad jų pareiga kasryt melstis ne tik už save, bet ir už krikštavaikius. Buvome paklausti, ar mokame iš eilės 10 Dievo įsakymų, ar prisimename gerus darbus kūnui ir sielai, 7 dorybes ir ydas. Prelegentas kalbėjo apie vieną iš Dykumos tėvų – Antaną Didįjį, kuris analizavo, kas padeda žmogui, o kas trukdo. Taip buvo apmąstyta 8-oji yda, kuri šiuo metu jau nelaikoma yda, bet dvasios būsena. Tai – liūdesys, kai žmogus jaučia ne tik jį, bet ir nerimą, nenorą ką nors veikti. Dykumos tėvai kalba apie demonišką veikimą žmoguje, o ydos (aistros) griauna žmogų. Ką daryti, kai sielą užvaldo liūdesys? Pirmiausia reikia didelės kantrybės, kantriai laukti, kol ši būsena praeis, išlaukti. Būtina prisiversti ir daryti kasdienius darbus, elgtis taip lyg nieko nebūtų, kantriai gyventi. Dėkoti Dievui, kalbėtis su Dievu, nes Jis žino, ką daro. Velnias nenori, kad mes bendrautume su Dievu, kai mes pradedame dėkoti jis (velnias) pasitraukia. O už viską dėkoti nėra lengva, t.y. dėkoti už skausmą, liūdesį, kančią, ligą, senatvę. Tokiu būdu galime išeiti iš depresinės būsenos. Dievas leidžia mums patirti tokius išbandymus, taip Jis mus grūdina, stiprina; viską sugriauna mumyse ir daro naują žmogų. Čia mums pavyzdžiu gali būti ir Palaimintasis tėvas Jurgis, kuris kantrybe, kasdieniais darbais ir dėkojimu, malda ištikimai tarnavo Dievui.

Kunigas A. Valkauskas mums pateikė tarsi chronologinę veiksmų seką, kaip turėtų atrodyti mūsų kasdieninė malda, nes labai dažnai mes tik prašome ir prašome, o turėtume: garbinti, šlovinti, dėkoti, atsiprašyti, tada prašyti ir po to vėl dėkoti. Labai padeda ir būtinas Švento Rašto skaitymas; rekomenduojama skaityti bent pusę valandos per dieną. Taip yra pelnomi visuotiniai atlaidai už save ir už mirusiuosius, bet reikia būti malonės stovyje, t.y. be sunkių nuodėmių. Malda už mirusiuosius – meilės darbas kitiems. Malda padeda įveikti velnio veikimą. Labai svarbi žmogui ir bendrystė, nes vienišumas slegia. Turėti draugų, su kuriais galima būtų kalbėti dvasinėmis temomis, ne plepėti tuščiai, bet bendrauti, pasitikėti, pasakyti, kas ant širdies guli, kartu melstis. Tačiau būtina atsiminti, kad kova su liūdesiu yra asmeninė ir ištverti reikia vienam. Labai svarbi yra Komunija, tik tada, kai vyksta tikras priėmimas, įsisąmoninimas, kad priimu Jį, Jėzų. Turime suprasti, kas esame,- Dievo vaikai, todėl labai svarbios mūsų maldos į Šventąją Dvasią. Padeda ir kunigo palaiminimas, nes per Kunigystės sakramentą labai veikia Šventoji Dvasia. Labai sunkiais atvejais galima priimti ir Ligonių sakramentą. Svarbu savo kovos, tobulėjimo kelyje sveikai nusižeminti, kai Dievui sakome: Tu žinai, ką sukūrei, ką su manimi darai. Taip mes tarsi atsipalaiduojame, atsakomybė perkeliama Dievui.

Homilijoje kunigas karo kapelionas kalbėjo apie šv. Benediktą, Europos vienuolijų įkūrėją, palygino su Šv. Antanu Didžiuoju – Rytų vienuolinio gyvenimo tėvu- su Palaimintuoju ir su mumis. Kas tarp visų yra bendra? Tai, kad Dievas šaukia visus atrasti tikrąjį save. Bet ar mes pažįstam save? Trūkumas – nematyti svarbiausių Dievo mums duotų dalykų, žvelgti tik į paviršių nematant esmės. Visų pašaukimas, jo realizavimas yra savo kelio Dievo link ieškojimas, santykis su Dievu yra svarbiausia, nes Dievas veikia per mus. Todėl visa ko esmė – aš esu Dievo, ieškau kelio eiti pas Jį; nesvarbu, kas tu (vyras ar moteris) ir koks tu, svarbu eiti ir būti su Dievu. Baigdamas homiliją kunigas pabrėžė, kad mes visi esame pranašai ir pranašaujame viltį! Kaip tai savo gyvenimu, tikėjimu ir darbais darė palaimintasis Jurgis Matulaitis.

Šventas Mišias celebravo Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, koncelebravo kunigai iš Alytaus ir kitų Lietuvos dekanatų. Vyskupas pasidžiaugė piligrimų būriu, kariūnais, policijos ir gaisrinių struktūrų atstovais. Padėkojo Lietuvos kariuomenės vyrų chorui „Aidas“ (vadovas Tadas Šumskas), kuris giedojo Šv. Mišiose ir vėliau po agapės koncertavo marijonų sodelyje.

Šiandien pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldoms prie Palaimintojo relikvijų vadovavo kunigai Stasys Puidokas MIC ir Marijampolės įgulos kapelionas mjr. Edvardas Baniulis.

Vida Mickuvienė, Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukos: št. srž. Juozas Slaboda ,
LK LDK Vytenio BPLB S5 skyriaus civilių ir kariškių bendradarbiavimo vyresnysis specialistas