Pasimokyti iš Palaimintojo arkivyskupo tėviško jautrumo, supratimo...

Padėka už patirtas malones

Liepos 10 d. Marijampolėje tradiciškai prasidėjo palaimintojo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju minėjimo aštuondienis - atlaidai. Pirmąją atlaidų dieną tikintieji tradiciškai dėkojo Dievui už palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimu patirtas malones ir meldė jo paskelbimo šventuoju. Šv. Mišias aukojo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, jis sakė ir homiliją, kurią pradėjo primindamas Palaimintojo mirties akimirkas šaltą sausio 27-osios naktį 1927 m., pavadindamas jį garbingu Bažnyčios ir Tėvynės sūnumi. Išsipildė didysis Palaimintojo troškimas: sudegti kaip žvakė ant altoriaus nuo meilės ir darbų kaitros. Kuklus ir paprastas kasdieniame gyvenime, pasiruošęs iki paskutinio atodūsio dirbti, – taip prisimena tėvą Jurgį bendraamžiai. Šiandien svarbu priminti, kad jo asmenybės didybė ryškiausiai suspindėjo jam pasitraukus iš gyvųjų tarpo. Tik tada visi suprato, ko jie neteko; suprato, kad šio žmogaus gyvenimas netelpa į jokius įprastus rėmus, kad tai herojiškas gyvenimas, nusakomas vienu žodžiu – šventasis. Katalikų Bažnyčia išugdė būrius šventųjų, kurie yra tarsi kibirkštis, kuri nukritusi sukelia gaisrą. Tai ne naikinanti ugnis, bet nuostabi meilės ir pasiaukojimo liepsna, prie kurios galima pasišildyti, atgauti prarastas jėgas, sustiprėti. Tokia kibirkštis buvo ir Palaimintasis. Jam buvo svarbūs ir socialiniai, ir pasaulietiniai, ir, taip vadinami, lietuviški reikalai. Jam tikrai tinka šv. Pauliaus žodžiai: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 22). Bet norint ką nors laimėti, pirmiausia reikia tapti savu tiems žmonėms, kurių tarpe darbuojiesi. Vilniaus vyskupija visais laikais tautiniu atžvilgiu buvo nevienalytė, o labiausiai nuskriausti tuo metu buvo baltarusiai, todėl gerojo ganytojo meilė pirmiausia jiems buvo reikalinga. Reikėjo surasti raktą į jų širdis, įgyti jų pasitikėjimą, ir Palaimintasis jį surado. Jis pradėjo mokytis baltarusių kalbos. Atvykus pas jį delegacijai iš Drujos parapijos ir pradėjus vienam delegatui kalbėti laužyta lenkų kalba, vyskupas pasiūlė kalbėti „po prostu“, t.y. baltarusiškai. Žmonės tarsi atgijo, veidai nušvito, pralinksmėjo ir padrąsėjo, visi gyvai prašneko. Išsipasakojo savo vargus, rūpesčius ir laimingi iškeliavo namo.

Emeritas homilijoje nuoširdžiai kreipėsi į tikinčiuosius: Brangieji Kristuje! Ar negalime pasimokyti iš Palaimintojo arkivyskupo tėviško jautrumo, supratimo, kurio taip labai reikia ir mums? Kokiose mokyklose ir universitetuose mokoma šios pasiaukojančios, nesavanaudiškos meilės? Taip mylėti išmokstama prie Kristaus kryžiaus. Tai gerai suprato mūsų tėvai ir protėviai, todėl Lietuvoje kryžkelėse ir pakelėse buvo statoma daug kryžių ir rūpintojėlių. Kenčiantis Kristus tarsi tapo mūsų tautos simboliu. Šiandien taip pat pasaulyje yra daug kenčiančių. Didžioji artimo meilės apaštalė motina Teresė iš Kalkutos, akis į akį susidūrusi su įvairiomis kančios formomis, štai ką sako: „Šiandien beveik visos ligos lengvai pagydomos, net džiova ir raupsai. Bet viena liga tebėra nenugalėta – tai nemeilė. Kiek žmonių yra atmestų šeimose ir visuomenėje! Jų siela kenčia daugiau nei kūnas“. Palaimintasis Jurgis mokėjo fizines kančias gydyti kantrumu, o dvasines – įprasminimu. Socialines žaizdas jis buvo linkęs gydyti teisingomis reformomis ir naujos dvasios – Dievo Dvasios – grąžinimu į gyvenimą. Baigdamas homiliją vyskupas J.Žemaitis ragino ir mus visus Palaimintojo pavyzdžiu stiprėti dvasiškai, nes tai yra vienintelis kelias žmogaus ir valstybės stiprėjimui.

Liudijimai apie patirtas malones užtariant palaimintajam Jurgiui Matulaičiui

Po šv. Mišių buvo sudėti nauji votai – padėkos ženklai, kuriuos paaukojo maldininkai iš Palangos, Punsko ir Marijampolės, liudydami apie Palaimintojo užtarimu gautas malones. Palmyra Zakarauskienė liudijo apie artimo žmogaus Sigito Stasiulio staigų susirgimą sunkia epilepsijos forma 2013 metais gegužės 8 d., dėl kurios jis vos nemirė, buvo paguldytas į Kauno klinikinę ligoninę, o vėliau, pablogėjus ligonio būklei, ir į reanimacijos palatą. Tuo metu p. Palmyra gavo Palaimintojo atvaizdą su malda prašant sveikatos Palaimintajam užtariant. Ji pradėjo nuoširdžiai melstis, prašydama ne tik sveikatos Sigitui, bet ir už Palaimintojo kanonizaciją.

Gydytojai prognozavo tik ligonio būklės palengvėjimą, bet ne visišką pasveikimą, nes jis prieš susirgimą gyveno netvarkingai, turėjo priklausomybę nuo alkoholio. Liudijanti moteris yra įsitikinusi, kad būtent jos nuoširdžios maldos padėjo, nes ligonis jau treji metai gyvena be priepuolių; nuo alkoholio pilnai neatsisakė, todėl, moters nuomone, pats turėtų daugiau melstis ir prašyti Dievą jį išgydyti nuo šios priklausomybės.

P. Palmyra ta pačia malda prašo sveikatos ir kitiems ligoniams ir visiems jiems būdavo palengvėjimai; ji yra dėkinga Dievui už šias malones, gautas užtariant Palaimintajam, todėl apie tai ji skelbia visiems pažįstamiems skatindama melstis būtent šia malda. Moteris patikino, kad jos santykiai su Bažnyčia yra nuoširdūs: ji krikštyta, kiekvieną sekmadienį išklauso šv. Mišias, o kiekvieną rytą pusvalandį meldžiasi už mus ir visą pasaulį. Ji trokšta, kad šiais Gailestingumo metais būtų išklausytos maldos ir Palaimintasis J. Matulaitis būtų kuo greičiau paskelbtas šventuoju.

Rūta Tamašauskienė iš Marijampolės liudija apie savo būklės pagerėjimą. Jai buvo diagnozuotas skydliaukės sutrikimas dėl didoko auglio ir numatyta operacija. Ji, paraginta šv. Arkangelo Mykolo parapijos klebono t. Andriaus Šidlausko MIC, pradėjo nuoširdžiai melstis į Palaimintąjį, dalyvavo šv. Mišiose. Operacija praėjo sėkmingai, nors dėl didelio mazgo darinio buvo rizika pažeisti balso stygas. Po operacijos ligonės savijauta buvo puiki, jautėsi labai pakiliai, daug judėjo ir kalbėjo tuo stebindama net palatos kaimynes. P. Rūta įsitikinusi, kad maldos, tikėjimo ir pasitikėjimo galia neišmatuojama. Ir dabar jos savijauta yra gera, tyrimo atsakymai t.p. geri, nėra jokių komplikacijų.

Palangiškė Ona Šermukšnaitė liudija apie susirgimą vėžiu, dviejų rūšių. Pajuto skausmus prieš ketverius metus, ligoninėje ištyrė, peršvietė, rado plaučiuose vėžį ir nusiuntė į Kauną. Moteris ramiai priėmė žinią, priėmė Dievo valią, pasimeldė: „Jei tokia Tavo valia, Dieve, nuolankiai priimu, bet, jei tai neprieštarauja Tavo valiai, meldžiu pagijimo. Jei pagysiu skelbsiu apie tai Tavo garbei“. Nuvažiavo pas pažįstamą plaučių gydytoją į Klaipėdą. Buvo padaryti kartotiniai tyrimai. Gydytojo nuostabai vėžio nerado, bronchoskopija parodė, kad plaučiai sveiki. Ankstesnė savijauta buvo bloga, nuotrauka aiškiai rodė ligą, moteris pati matė ir suprato, kad du trečdaliai plaučių tamsūs, apimti ligos. Važiuodama į Klaipėdą meldėsi į J. Matulaitį, bet nuolankiai priimdama Aukščiausiojo valią, susitaikydama su savo padėtimi. Apsidžiaugė stebuklingu savo pagijimu, dėkojo Dievui ir Palaimintajam už jo užtarimą.

Punsko parapijiečiai paaukojo sidabrinę širdelę kaip padėką už stebuklingai užbaigtą Vidugirių koplyčios remontą. Atsirado lėšų ir statybininkų daugiau kaip dešimtmetį nebaigtai statyti pal. J. Matulaičio koplyčiai.

Po agapės marijonų vienuolyno sodelyje norintieji vyko į Palaimintojo tėviškę Lūginės kaime, kur per šiuos atlaidus kiekvieną dieną, 15.00 val., pal. J. Matulaičio tėviškės vietoje esančioje koplyčioje bus kalbama Gailestingumo vainikėlio malda.

Vida Mickuvienė,
Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė