Dalyvių atsiliepimai:

"Paskutinį kartą net nepamenu, kada taip verkiau. Paskui supratau: turėjau per daug baimių ir nusiėmiau kaukes. Nebereikėjo apsimesti laiminga, visų drauge ir panašiai. Bet po to, nusiėmus tą laimės kaukę, pasijaučiau žiauriai vieniša ir pamačiau, kad visos mano pastangos yra bevertės. Toks jausmas lyg buvau niekas. Pirmą kartą man atsitiko taip, kad, pažiūrėjus į veidrodį, pagalvojau: kokia nevykėlė, kaip Tu dar draugų turi... Pradėjau verkt, nes galvojau, kaip kiti su manimi bendrauja??? Ką jie manyje mato?... Nes aš matau tik kažkokią nevykėlę. Tai vakarą kažkurį atėjau į koplyčią ir ten už mane meldėsi Juozapa. Įstrigo tokie žodžiai: Jėzus irgi taip jautėsi, toks atstumtas ir vienišas ant kryžiaus... Tai tada žiauriai pradėjau verkti ir pagalvojau, kad Jėzus tai tikrai vienišas buvo ant kryžiaus. O aš tai turiu Jėzų ir kažkiek draugų, kurie mane paguodžia. Ir tada jau verkiau ir iš laimės, ir iš skausmo. Atsivėrė akys: tiek daug žmonių iš bendruomenės man rodė meilę, rūpinosi, paguodė, o aš nepastebėjau, nu, nepadėkojau. Buvau akla kaip pr tas pratybas (kurį laiką vaikščioji visi ir viską darė užrištom akim). Tos pratybos man žiauriai patiko - jaučiau, kad nereikia matyti vaizdų, kad patirtum Dievo meilę. Kai visi giedojom koplyčioj nieko nematydami, tai žiauriai jautėsi stipri meilė bendruomenei ir Jėzui. Jis lyg užrišdamas akis atvėrė man dvasines akis ir parodė kitokį pasaulį." (mergina, 16 m.)

"Man labiau pradeda patikti nukankintas, purvinas Jėzus negu tas linksmasis, visada besišypsantis. Manau, visą šį laiką mano tikėjimas daugiau ar mažiau buvo pastatytas ant to, kad Jėzus "fainas", aš "faina" ir mums abiem labai "faina". Kad Jis visada šypsosi. Ir žiūrėjau į tą Jo "gražiąją" pusę, kuri man labiau patiko, nes neriekia išgyventi jokių didelių jausmų, kančių, minčių. Ta Jėzaus pusė buvo lengvesnė. Dabar Jis kviečia mane į savo kančią, savo skausmą, pasiaukojimą ir kainą, kurią sumokėjo už mane. Kilo klausimas, ką aš darau dėl Jėzaus, nes Jis tai dėl manęs numirė, buvo išjuoktas, pažemintas, atstumtas... Koks mano pasiaukojimas Jam?" (mergina, 17 m.)

"Svarbiausias buvo mokymas su dėžutėm (apie širdies turinį ir atsakomybę už jį). Supratau, kad iki šiol sau nepatikau ir dėl visų problemų kaltindavau save, kad tai mano kaltė, o ne kitų. Jog aš visko ir visų bijau, bijau prisiimt atsakomybę už ką nors kad kažkas bus ne taip ir visi mane kaltins, kad aš netikus ir nieko nemoku tinkamai padaryti. Pagaliau supratau, kad Dievas yra ir kas Jis manęs laukia kantriai, kad galėčiau pilnai atsiduoti į Jo rankas, jog Jis yra mano šviesa, kurios man taip reikia. Iki šiol būdavo - kai labai reikėdavo Dievo palaikymo, tai pasiimdavau kiek reikia, ir nueidavau..." (mergina, 16 m.)

Iš pavasario stovyklos dalyvių atsiliepimų:
"Po išpažinties buvau su Jėzum. Supratau , kad aš visa Jo. Taip stipriai tai jutau ir taip gerą buvo, tą akimirką jaučiau, kad nepriklausau sau, bet esu Dievo. O tada atėjo supratimas, ką aš patirsiu, jei rinksiuosi Jėzų, jei seksiu Juo. Toks siaubas apėmė, nes supratau, kad žiauriai skaudės, turėsiu daug atsisakyti, kovoti... Man tikrai baisu, bet vakar dar kartą supratau, kad Dievas tikrai svarbiausias, ir aš taip trokštu Jo meilės." (mergina, 17 m.)

Stovykloje vyko ir aktyvųs renginiai. Vienas jų -  klasės susitikimas po 15 metų