Laikas – labai keistas ir greitai prabėgantis. Štai atrodo dar tik neseniai mes svajojome apie tai, kaip dalyvausime žiemos stovykloje Šventosios Šeimos namuose, o dabar, nepastebėtai jai prabėgus bei praėjus jau kuriam laikui, galime tik dalintis prisiminimais. 

   Pirmadienį, sausio 4 dieną, iš ryto visi susirinkome vienuolyne linksmi ir gerai nusiteikę, taip laukę šios stovyklos jau nuo pat vasaros. Tik atėję susitikome su jau gana seniai matytais draugais, apsistojome mums paruoštuose kambariuose.  Dieną pradėjome nuo linksmų žaidimų, kurie vykdavo ir kiekvieną dieną tam, kad galėtume „išsikrauti“ bei išlieti savo energiją, kad paskui būtų lengviau susikaupti mąstymams bei maldai. Po to mus supažindino su programa bei daugeliui jau aiškiomis taisyklėmis. Taip pat visi po praeitos stovyklos jau žinojome, kad viską darysime bei kursime patys (kaip ir žaidimus) – taip ir buvo, kasdien valgyt gamindavo, plaudavo indus, kurdavo veiklas, žaidimus vis kita grupelė stovyklautojų. Tai labai naudingas dalykas, nes daugelis iš mūsų taip išmoksta praktiškų dalykų, įveikia savo baimes, įgauna pasitikėjimo.

Kas dieną stovykloje pradėdavom  malda koplyčioje. Dieną, po pusryčių ir žaidimų, vykdavo mokymai, kuriuos vesdavo ses. Juozapa ir ses. Benedikta. Jos mums pasakodavo apie Dievą, bažnyčią, jos mokymą bei praktikuojamas veiklas, šventuosius bei dar daug religinių temų, paaiškindavo, atsakydavo į rūpimus klausimus. Tai žadino mūsų smalsumą, daugelis panoro gilinti tikėjimą. Po mokymų eidavome į grupeles po kelis, kur aptardavome juos bei išsakydavome savo mintis. Tai padėjo geriau pažinti vienas kitą, pasimokyti iš draugų.

Taip pat, kol vieni gamindavo pietus, kiti irgi netinginiaudavo. Mes atlikome labai kruopštų darbą , į kurį įdėjome daug vilčių – gaminome darbelius (vėrėme karoliukus ant rožančių, pynėme žuvis) dėl visiems rūpimo tikslo – surinkti bent dalį pinigų kelionei į pasaulio jaunimo dienas Krokuvoje.

Vakarais vykdavo vakarėlis, jį vesdavo keli stovyklautojai.  Jų metu žaidėme, linksminomės, šokome bei tiesiog smagiai leidom laiką.

Tos keturios dienos prabėgo greitai ir kiekvieną iš jų mes praleisdavome turiningai: bendraudami, dirbdami, mokydamiesi, žaisdami, melsdamiesi. Per šį laiką daug ką supratome, tačiau daugeliui visų svarbiausia buvo išpažintis. Jos metu mes apmąstome savo kaltes bei susitaikome su Dievu. Taip pat galėjome pasikalbėti su kunigu, paklausti ko norime. Paskui vyko šv. Mišios.

Paskutinę dieną vienuolyne mes tvarkėmės, atlikome paskutinius ruošos darbus bei valgėme šventinius pietus. Visiems stovykla labai patiko ir norėjome, kad ji tęstųsi bent kiek ilgiau.

Laikas - pats keisčiausias dalykas. Jo niekada niekam neužtenka. Jis ypač greit prabėga ten, kur gera ir jauku būti. Bet tai ir yra pats tikriausias stovyklos įvertinimas: laikas joje prabėga neįtikėtinai greitai, išvažiuoti niekada nesinori ir vos išsiskirstę imame laukti kito tokio renginio.

Dominykas, 16 m.