Artėjant Kalėdoms prasideda adventas, susikaupimo, apsivalymo ir pasiruošimo Kristaus atėjimui metas. Ta proga jaunimo bendruomenės nariai paskutinį advento savaitgalį praleido ypatingame susikaupime – tylos rekolekcijose Šentosios Šeimos namuose. Para tylos kiekvienam dalyviui daugiau ar mažiau buvo iššūkis. Tokiose rimtesnėse rekolekcijose dalyvavome pirmą kartą, gal netobulai, bet Dievas ten buvo stipriai, aiškiai. Penktadienio vakarą, kai dalis jaunimo nuobodžiai sėdi prie kompiuterių ar kitaip bando užpildyti savo vidinę tuštuma ir atsipalaiduoti, mes susirinkime vienuolyne, kuris mums kaip namai. Pradžioje žaidėme žaidimus, kalbėjome įvairiomis temomis. Visi daugmaž pažįstami, būna savimi, niekas neapsimetinėja, nebando "laužti kieto" – turbūt todėl mums čia gera. Truputį išsijudinę, po ilgesnio nesimatymo pabendravę, ėjom prie reikalo. Tylos rekolekcijas pradėjome vakaro malda koplyčioje, buvom raginami visą tą laiką būti su Jėzumi, su juo melstis čia ir kitur, visur kartu eiti... Gera suprasti, kad Jėzus nėra kažkoks nepasiekiamas. Jis kadaise buvo kaip mes, su kūnu, jis valgė, verkė. Buvimas su Jėzumi kaip su asmeniu – vienas iš rekolekcijų ypatumų. Turėjome naktinę adoraciją – ėjome pakaitomis po valandą melstis – tai tarsi asmeninis pasimatymas su Jėzumi. Ir dar naktį. Tada lengviau svajoti, lengviau patikėti protą viršijančiais dalykais. Taigi budėjome visą naktį, nes Dievas ateina netikėtai ir vis skirtingais būdais. Dar mastėme apie tai, kad mes esame molis Dievo rankose. Bandėme suprasti ar mus sunku "minkyti" - ar lengvai sutinkame vykdyti Jo valią. Pusryčiauti tyloje keista, kai girdisi tik šaukštų ir lėkščių barškėjimas – paprastai mes intensyviai diskutuojame ar juokaujame. Ryte meldėmės Marijos valandas, daugumai ši malda tikrai patiko. Po ryto maldos ir pusryčių klausėmės ses. Juozapos mokymo – labiau susipažinom su Marija, jos gyvenimo keliu, kaip ji rizikavo ir buvo apdovanota malonėmis sutikdama tapti Jėzaus mama. Mąstyme buvome kviečiami galvoti apie savo turimus talentus ir pagal juos klausti Dievo, koks mūsų pašaukimas. Sunku tokiomis temomis galvoti, dar sunkiau rasti atsakymą. Bet daugeliui dalyvių pasidarė aiškiau – vien dėl to verta dalyvauti rekolekcijose, tai gali padėti pasirinkti tinkamą gyvenimo kryptį. Vakarop atėjo metas esminiam renginio momentui – susitaikinimo pamaldoms. Kiekvienas ėjome asmeninės išpažinties – tai visai kas kita negu klausykloje, čia galima kalbėti su kunigu kiek reikia, jis ir pats neretai nekalbintas pasako gerų dalykų į temą. Dievas tikrai paliečia žmonių širdis. Kartais tai atneša daug džiaugsmo, kartais prisiliečiama prie skaudančios sielos vietos. Tai stipru.. Bet jeigu savo gydytoju pasirenkame Dievą, jis padeda išgyti. Vakare po susitaikinimo šventėme Šv. Mišias.

Vakare valgėm tų rekolekcijų paskutinę vakarinę ir dalinamės patirtimis, Dievo pasakytomis mintimis. Laikas rekolekcijose praleistas labai prasmingai, pažįstant save, savo talentus, bendraujant su Dievu, renkantis ateities kelią. Taigi paruošėme savo širdis Kalėdų šventei, kad galėtume džiaugtis ne tik dovanomis, vaišėmis, bet ir sustiprėjusia dvasia.

Paulius