"Juozapa manęs gal kelis kartus paklausė, ką man sako Jėzus. Nu, ir aš supratau, kad nėra taip, kad Jis man nieko nesako - tiesiog aš nemoku priimti Jo Žodžio. visame name buvo triukšmas, tai nuėjau į palėpę ir galvojau. Sėdžiu ir prašau, klausiu Jėzaus: "Jėzau, ar Tu mane myli, ar Tu mane girdi?..." Ir galvoje man pradėjo skambėt žodis MEILĖ, ir tai buvo taip stipru, žiauriai geras jausmas, supratau, kad aš galiu išgirsti Jėzų ir Jis mane myli tokią, kokia esu." (mergina, 16 m.)

"Nežinau, kaip tiksliai apibūdinti, kas man čia įvyko, nes labai visko daug... Pavargau tai nežinau kaip kas, vos tušinuką nulaikau... Gal pirmą kartą galėjau būti savimi ir negalvoti, ar mane priims ar ne... Nereikėjo jokių kaukių. Labai svarbų dalyką supratau - kad per vieną dieną netapsi tobulas. Reikia po biškutį, ir nesinervinti, jei neišeina. Nebijoti būti tuo, kas esi. Pasikeitė daug kas - vienas iš tų dalykų yra, kad nereikia būti tobulu ir daryti viską nuostabiai, tereikia tobulėt ir žinot, kad Jėzus neteisia Tavęs, ir Tu Jam rūpi, ir Jis Tave mato tikrąjį, ir būtent tas tikrumas Jam ir patinka, ir Jis nori, kad rodytum tikrąjį savo veidą... Labai daug visko galvoj sukasi, kad net baisu... Bet galiu viena pasakyti - reikia drąsiai būt savimi, nes Jėzus būtent tokį Tave nori matyti." (mergina 15 m.)

"Svarbiausias savaitgalio įvykis man buvo išpažintis. Prieš ją nuėjau, kad už mane pasimelstų – maldos žodžiai buvo man labai „į temą“, tarsi pats Jėzus kalbėtų. Prieš savaitgalį buvau pametęs Dievą, maldas (lyg nieko prieš tai nebūtų buvę) moksluose, sportuose, rūpesčiuose... Tačiau per išpažintį viskas sugrįžo, kunigas labai gerai, nuoširdžiai ir protingai man pakalbėjo. Po to norėjau niekad „nebepamesti“ tikėjimo, todėl bandysiu tai ir daryt.“ (vaikinas, 15 m.)

"Na, aš supratau, kad neriekia įsivaizduoti nežinia ką, kad galiu laisvai reikšti savo mintis, nuomonę. Taip pat supratau, kad gyvenime nesu pati svarbiausia, kad ir kiti žmonės lygiai tokie pat svarbūs kaip ir aš. Supratau, kad neriekia sutelkti visą dėmesį į žodžius: noriu, reikia, man, mano. Labai patiko išpažintis!“ (mergina, 15 m.)

"Visų pirma, ką supratau ir kas mane labai išgąsdino, buvo tai, kad supratau, kad, norint kokybiškų santykių, reikia jais labai rūpintis ir kurti. Aš žodį „santykiai“ supratau kaip ryšį, kuris kažkaip stebuklingai suriša žmones ir nesupratau, kad tam ryšiui reikia galybės pastangų, ir jis bus tik tada, kai įdėsi į jį labai daug darbo. Išsigandau, nes supratau, kad nelabai moku tuos santykius puoselėt ir nelabai suprantu, kokį čia darbą į juos įdėt. Noriu labai išmokt to. Penktadienio vakarą ištraukiau du lapukus (keitė su Jėzum dalykus, kurie trukdo būti laimingiems, į kitus): „atvirumas“ ir „meilė“. Tada susimąsčiau, nes atrodė ironiška, kad išsitraukiau atvirumą, nors laikau save labai atvira. Galvojau galvojau ir supratau, kad tas mano atvirumas labai jau įdomus – šneku beleką, temom be tabu jokių, o svarbiausiems jausmams, norams nerandu žodžių ir neišsakau. Po to lieku nesupratus, kad, atrodo, viską pasakau, o žmonės manęs nesupranta. Pasirodo, viską, kas svarbiausia, nutyliu... tada visai pasimečiau klausime „kas aš esu“. Atrodo, jau buvau susidarius tokį kaip modelį, ką kalbėt apie save – nu, linksma, draugiška, nuoširdi ir t. t. O po to suvokiau, kad tokia nesu ir vėl nesuprantu, kokia aš... galvojau neit išpažinties, atrodė, 2 mėnesius nebuvau, visko prisikaupė, tai nepasakysiu ten nieko + nelabai jau ką ir atsimenu... bet po to pakalbėjau su Juozapa, tai kažkaip drąsos įgavau, ir viskas taip ramiai atrodė. Nuėjau išpažinties, kunigas sakė atsikratyt tų kaukių ir visko, kas netikra. Tai taip įkvepiančiai pasirodė – ir nusprendžiau nuoširdesnė būt, ir nustot tyčiotis ir apkalbinėt žmones.“ (mergina, 14 m.)