Vasara – kelionių, atradimų, stovyklų metas. Vienas iš didžiausių atradimų šią vasarą – savaitę trukusi paauglių stovykla Šventosios Šeimos namuose Marijampolėje. Viskas prasidėjo pirmadienį, rugpjūčio 10 dieną – ryte atvykome ir įsikūrėme mums jau paskirtuose kambariuose. Dauguma mūsų jau buvo pažįstami arba netgi labai geri draugai, tad pradėjome dieną ne nuo susipažinimo, o nuo žaidimų. Iškart po jų stovyklautojams buvo priminta, kad stovykloje nebus „prižiūrėtojų“, kontroliuojančių vadovų – viską darysime, kursime, būsime patys. Tai, ką išsinešime iš čia, ar suprasime, priklausė nuo mūsų. Taip pat susipažinome su taisyklėmis.

Kiekviena diena turėjo savą programą. Pirmadienis buvo įsikūrimo, pažinčių, maldos, susipažinimo su stovykla ir kas joje vyks diena. Antradienį vyko labai įdomus renginys – „talentai“. Jo metu vieni dainavo, kiti šoko, treti sukūrė pasirodymą, kuriame galėjome klausytis muzikos, pasigerėti improvizuotu šokiu bei gatvės gimnastikos „perliukais“. Tą vakarą išgirdome netgi dainavimą korėjiečių kalba! Trečiadienį mišias Šventosios Šeimos namuose aukojo klebonas kun. Andrius Šidlauskas MIC. Po to jis mums daug papasakojo apie save, kaip išbandęs daug dalykų negalėjo atrasti tikrojo savęs, kaip galų gale tapo kunigu. Tai buvo labai įdomu.

Stovykloje vykdavo įvairūs mokymai, tikėjimo temos. Vykstant mokymams, viską įdomiai bei nuoširdžiai pasakodavo sesuo Juozapa, o tikėjimo temas pristatydavo kas nors iš stovyklos dalyvių. Jų metu mums pasakodavo apie Dievą, gyvenimą, mus pačius – atsakydavo į rūpimus klausimus. Po mokymų vykdavo grupelių refleksijos, pasidalinimas savo mintimis bei išgyvenimais.

Daugelis tarnysčių stovyklos dalyviams buvo naujos – gaminti maistą, vesti maldą, vadovauti grupei ir t. t. Šios rugpjūčio dienos bėgo greitai ir stovyklos dalyvius paveikė skirtingai. Tačiau esminė diena buvo Penktadienis, kai ėjome į žygį, į Liudvinavą. Žygio metu bendravome vieni su kitais, geriau susipažinome ir susidraugavome. Atėję, pradėjome ruoštis išpažinčiai, apmąstyti savo nuodėmes – būtent išpažintis buvo tai, kas daugelį paveikė labiausiai. Tai buvo tas laikas, kai galėjome tikrai pajusti Dievą, Jo buvimą. Galėjome atvirai, nuoširdžiai, akis į akį pasikalbėti su kunigais, paklausti rūpimų dalykų. Paskui šventėme šv. Mišias.

Šeštadienį, rugpjūčio 15, paskutinę stovyklos dieną, mes kartu tvarkėme namus, pagaminome paskutinius, šventinius pietus. Paskui atsisveikinome, padėkojome vieni kitiems už puikiai praleistą laiką. Grįžę dalijomės įspūdžiais, nuotraukomis. Visi taip susidraugavome, kad daugelis kalbėjo, kaip gerai būtų, jei stovykla tęstųsi ilgiau. Kažkurie jau prabilo apie tai, kaip laukia kitos stovyklos.

Ši stovykla buvo visai kitoks pasaulis, nei daugelis mūsų ir šiuolaikinis jaunimas, yra įpratęs matyti. Tai lyg stebuklingoji „Narnija“, į kurią patenki pravėręs spintos duris. O pamatęs, kaip ten gražu, ramu bei jauku, net nenori išeiti. Neįtikėtina, kaip tiek daug skirtingų žmonių gali taip greitai tapti viena šeima, būti tokie nuoširdūs, atviri vieni kitiems. Mes drauge dalinomės Dievo dovanomis, Jo stebuklais, išgyvenimais, patirtimis. Tai ir yra tikra Dievo palaima: viskas buvo taip nuostabu, jog net sunku patikėti, kad tai buvo tikra.

Dominykas