Meldžiame už ligonius, gydytojus ir slaugytojus

Šeštoji diena. Liepos 10 d. Marijampolės bazilikoje Vilkaviškio dekanato diena. Tradiciškai Rožinį 11 val. prie Palaimintojo relikvijų meldėsi Druskininkų, Punsko, Panaros PJM draugijos skyrių nariai. Katechezę sakė kunigas Eugenijus Markovas SJ. Jis pasidžiaugė, kad šią savaitę tikintieji bazilikoje turėjo galimybę išklausyti įvairių vienuolijų atstovų konferencijas, girdėti vis kitas įžvalgas apie Dievą. O jis, prieš dvi savaites įšventintas į kunigus, turi galimybę su visais melstis ir bendrauti. Prelegentą žavi šv. Ignaco Lojolos asmenybė, jo artimas ryšys su Dievu ir Jėzuitų ordino įkūrimas. Malonė visur rasti Dievo veikimą yra vienas svarbiausių jėzuitų dvasingumo bruožų. Savo tikėjimo ir savo gyvenimo patirtimi kunigus Eugenijus dalinosi su humoru ir prasmingom mintim. Jis kalbėjo apie tikėjimo praktiką savo šeimoje, apie giliai tikintį tik vieną šeimos narį – senelę. Tai buvo gyvenimas tarsi tarp dviejų polių, o Dievą atrado tik pradėjęs savarankiškai gyventi ir gilintis į gyvenimo prasmę. Matydamas šeimos problemas sprendė klausimą, kaip žmogus priima gyvenimą, kaip prieina prie Dievo. Dar mokykloje būsimasis kunigas galvojo apie pasirinkimą, pašaukimo galimybes, svajojo apie istorijos, politikos mokslus. Ryšys su Dievu buvo vaikiškas, paaugliškas. Buvo pasirinktos teisės studijos, siekiant karjeros įstota į karo tarnybą Kaune. Švietė Ignaco Lojolos pavyzdys, jo kelias nuo karvedžio iki vienuolio. Prelegentui teko išspręsti dilemą: šeimyninis gyvenimas ir karjera ar kunigo, vienuolio tarnystė. Padėjo apsispręsti aktyvus buvimas Jėzuitų draugijoje (kurioje buvau, nuoširdžiai meldžiausi kartu su jais bažnyčioje, bet nežinojau, kad jie jėzuitai). Jėzuitai nėra išoriškai labai matomi, neturi išskirtinio rūbo kaip pranciškonai ar dominikonai. Čia galima prisiminti Palaimintąjį, kuris džiaugėsi tikrais, svarbiais, bet išoriškai nematomais darbais. Toks kantrus, pasiaukojantis, bet dažnai nematomas (tik jaučiamas) yra slaugytojų ir medikų darbas. Jėzaus draugijos pagrindinė mintis – dvasinė paguoda. Kunigas svarstė, kad šiandien, minint ligonių ir medikų dieną, yra tikslingai pakviestas kalbėti, pristatė savo tikėjimo kelionę nuo Lietuvos iki Afrikos ir Amerikos. Pakvietė visus kreipti žvilgsnį į Mergelę Mariją, į Palaimintąjį ir džiaugsmingai melstis kartu.

Šv. Mišias aukojantis vyskupas R.Norvila pasidžiaugė Vilkaviškio parapijų tikinčiaisiais, kantriais marijampoliečiais, Palaimintojo draugijos nariais, broliais kunigystėje ir pakvietė melstis šios dienos intencijomis, primindamas, kad penktadienis yra Kristaus nukryžiavimo diena, o Jo pasiaukojimas ir meilė moko mus kantrybės.

Pradėdamas homiliją kunigas Eugenijus Markovas SJ citavo tik ką nuskambėjusius atliepiamosios psalmės žodžius: Štai ateinu, Viešpatie, vykdyti Tavo valios. Atėjome, atnešėme save, o prašome Tėvo valios, prašome Dievo taip, kaip mes įsivaizduojame, bet nepagalvojame apie Jo valią, pamiršdami, kad Jo valia svarbiausia. Pamirštame, kad Kristus kentėjo už mus. Pamokslininkas priminė apie senovės judaizmo laikotarpiu randamas tris šventes: tabernakulio (padangtė, palapinė), menoros (senovinis judaizmo simbolis – 9 šakų žvakidė, simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą ir gėrio – prieš blogį) ir ant auksinio altoriaus padėtos duonos. Mes nežinome, kokia ji buvo, kaip atrodė, bet pats Jėzus ateidavo prie jos su mokiniais; o paskutinės vakarienės metu „dalina mokiniams save, gyvąją duoną, nes priimdami ją, tampate manimi“. Taip ir mes visi, melsdamiesi ir priimdami savo širdin Jėzų, prašykime, kad taptume tvirtesni savo tikėjime, kad gyvoji duona taptų mums išganymo simboliu. Šiandien mes, kaip tie 72 mokiniai, esame piligrimai, todėl, kur benuvyktume, turime šiais neramiais laikais, patys nusiraminę, linkėti visiems ramybės. Ir baigdamas homiliją kunigas kvietė visus melstis prašant ramybės ir sveikatos.

Tos pačios intencijos skambėjo ir visuotinėje maldoje, o atnašas nešę medikai (žydinčias lelijas) ir Palaimintojo draugijos nariai (medų ir šakočius agapei) skyrė jas dvasinei ir fizinei sveikatai stiprinti prašydami Dievo palaimos ir stiprybės.

Po pamaldų prie J. Matulaičio relikvijų visi ėjo į agapę, kur marijonų sodelyje jau dainavo Vilkaviškio katedros choras, nuostabiai giedojęs Šv. Mišių metu (vadovas Saulius Bieliūnas). Šaltą dieną šildė bendrystės jausmas, graži lietuviška daina, linksma ir puiki visų nuotaika.

Po pasivedimo Dievui, Palaimintajam užtariant, apeigos koplyčioje, kaip kasdien, norintieji vyko Lūginėn, kur veda gerai pažįstamas, vingiuotas kelias. Pati vasaros branduma, gražioje vietoje prie Šešupės iškyla baltas koplyčios bokštas, svaiginamai kvepia liepos, siūruoja bręstantys javai, o viduje - rimtis, švelnus sesers vienuolės balsas skaito ištraukas iš „Užrašų“, medituojam. Atsisveikinimui visi išsineša vokelyje tėvo Jurgio citatą, šį kartą ji tokia: „Stebėtinu keliu patinka Tau, Viešpatie, mane vesti“ . Apačioje Popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „Dievas yra Deus semper maior, / Dievas, kuris mus visada stebina“.

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukos Alvyros Grėbliūnienės