Susitikimo su Dievu vieta – Bažnyčia

Penktąją Palaimintojo atlaidų dieną (liepos 9 d.) meldėmės už vyskupus, kunigus, seminaristus, naujus pašaukimus į kunigų luomą. Su Lazdijų dekanato tikinčiaisiais, Draugijos nariais iš Leipalingio, Šventežerio, Kapčiamiesčio Šv. Mišiose dalyvavo per 25 kunigai iš įvairių Lietuvos dekanatų.

Katechezę ir homiliją sakė brolis dominikonas Bernardas Verbickas OP iš Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolyno bei bažnyčios. Jis pristatė reformas, vykusias Bažnyčioje dar toli iki Liuterio. Visos reformos skatino dvasinį vienuolijų atsinaujinimą. Pačioje pradžioje vienuolynai buvo tik kontempliatyvūs, vienuoliai duodavo sėslumo įžadus ir turėjo save išsilaikyti. Taip pamažu vienuolynai virsdavo savotiškais kaimais. Ne visi vienuoliai norėjo taip gyventi, skaldėsi ir atsirado apaštalaujantys, elgetaujantys, pamokslaujantys vienuolynai. Žinomos asmenybės yra šventieji Pranciškus ir Dominykas, kurie siūlė po maldų eiti į žmones ir skelbti Evangeliją. Taip keliaudamas Šv. Dominykas surado pietų Prancūzijos kaimuose beveik išnykusią religinę praktiką, sunykusį tikėjimą. Jis per naktį kalbėjosi su užeigos šeimininku, šis atsivertė, skleidė tikėjimą. Nuo tada prasideda keliaujančių pamokslininkų ordinas – Brolių pamokslininkų ordinas, įkurtas Šv. Dominyko. Jis kūrė vienuolynus miestuose prie universitetų. Prelegentas kalbėjo apie pamokslavimo kilmę, palygino savo vienuolyno gyvenimą su stalu, kurio 4 kojos turi šias prasmes: 1 koja – gyvenimas bendruomenėje, 2 – įžadai, 3 – malda, 4 – studijos. Atskleisdamas kiekvienos iš jų esmę brolis Bernardas kalbėjo apie gyvenimą meilės bendruomenės, nes, grįžęs iš pamokslavimo, kiekvienas brolis turi įrodyti, kad gyvena taip, kaip kalbėjo. Jėzus yra meilė, tai ir gyventi su broliais reikia meilėje, ir kalbėti žmonėms su meile. Įžadai kalba apie paklusnumą, neturtą, skaistumą; gyvendamas vienuolyne neturi savo valios, turi paklusti vyresniajam, tartis ir derinti savo darbus; neturtas kiekviename vienuolyne, jo tradicijoje skirtingai suprantamas, bet visas turtas yra vienuolyno; skaistumo nereikėtų painioti su celibatu, tai širdies dalykas, minčių ir žvilgsnių klausimas. Tai nepasiekiama per vieną dieną, mokomasi daugybę metų, diena iš dienos tam skirta praktika, mokanti skaistaus gyvenimo, kurio tikslas – tarnavimas žmonėms; gyveni žmonėms, jiems atiduodi visą laiką. Malda – tikėjimo praktikos pagrindas, nes negali kalbėti apie Dievą, jei pats su juo nebendrauji, nesikalbi. Malda gali būti bendruomeninė, kuri yra jau dangiškos Liturgijos pradžia (kartu su visa dangiška Bažnyčia šlovinam Dievą), ir privati, asmeninė, kiekvieną dieną dominikonas privalo bent pusę valandos melstis vienas. O be Dievo žodžio studijų t.p. neįmanomas veiklus vienuolio pamokslininko gyvenimas, todėl studijuojamas Dievo žodis, aiškinamas Šventasis Raštas.

Pradėdamas Šv. Mišias JE vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC pasveikino tikinčiuosius ir gausiai susirinkusius kunigus, pasidžiaugė Vilkaviškio katedros konsekravimo metinėmis, nors katedra sovietiniais metais buvo sunaikinta, bet tikėjimas liko gyvas ir dabar kiekvienais metais atstatytoje katedroje kiekvienais metais šią dieną švenčiamos konsekravimo iškilmės. Pakvietė visus šių Šv. Mišių metu ypač melstis už kunigus, padėkojo Leipalingio parapijos chorui (vadovas Algis Sakavičius).

Homiliją brolis Bernardas pradėjo pateikdamas aprašymą, kaip Jėzus išvaiko prekeivius iš Jeruzalės šventyklos. Išvarto stalus, išbarsto pinigus. Kodėl? Ar Jėzus nesusivaldo? Bet skaitome, kad Jėzus susisuka iš virvučių rimbą, - tai apgalvotas veiksmas, pasiruošimas. Buvo priminta „Pradžios knyga“ ir žmogaus nusižengimas. Pirmieji tėvai nepaklausė Dievo, jie buvo išvaryti iš Rojaus. Ir vėl klausimas – kodėl? Dievas yra gyvas asmuo, reikalauja dėmesio, nori, kad su juo būtų kalbamasi, bendraujama. Pokalbis – atgalinis ryšys. Bet žmogus nesiskaito su Dievu! Taip buvo Rojaus soduose, taip buvo Jeruzalėje. Ir šiandien dar yra tokios praktikos, kai į Bažnyčią einama susitvarkyti, o nėra gyvo, asmeniško ryšio su Dievu. Kaip Dievas gali laiminti, jei nėra asmeninio ryšio su Juo, nėra ryto – vakaro maldos. Ėjimo į Bažnyčią priežastis? – privalo būti noras susitikti su Dievu, o apeigos ir tradicijos Bažnyčioje yra tik būdas veidas į veidą susitikti su Dievu. Jei nėra tokio susitikimo, atsitiks kaip Jeruzalės šventykloje. Jėzaus pykčio priežastis visada yra tada, kai Dievas ignoruojamas kaip gyvas asmuo, kai Jis paverčiamas daiktu, tradiciniu ritualu. Kristus ateina, kad pasakytų mums, jog formalus religingumas niekur neveda. Dievo namai – Dievui!

Bendruomeninėje maldoje buvo prašoma Dievo užtarimo ir palaimos vyskupams, kunigams, seminaristams, ypač karštai buvo meldžiama pašaukimo kunigiškai bei vienuoliškai tarnystei, kad šiais, pašvęstojo gyvenimo, metais jaunos širdys užsidegtų gyvu ir džiugiu tikėjimu bei pasitikėjimu Dievu.

Po Šv. Mišių tikintieji suklupo Palaimintojo koplyčioje melsdami Jam Šventojo garbės, Tėvynei ir sau sveikatos, meilės, gilaus tikėjimo ir Dievo globos.

Šios dienos iškilmei apibendrinti labai tinka ši Jurgio Matulaičio mintis: Mano šūkis tebūna: visame kame Dievo ieškoti, viską didesnei Dievo garbei daryti, į viską Dievo dvasią įnešti ir viską ja perimti. Dievas ir jo garbė tegu būna viso mano gyvenimo ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai.

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė