Ketvirtoji atlaidų diena (liepos 8) skirta švietimo ir žiniasklaidos darbuotojams, kai kartu su Šakių dekanato tikinčiaisiais meldėmės už tikybos mokytojus ir katechetus bei visus šios srities darbuotojus.

Ši diena prasidėjo netradiciškai, ją praturtino, papildė kun. Vaclovo Aliulio MIC knygos „Nuo Betliejaus iki Romos. Su šventuoju Luku“ pristatymas. Nuo 10 val. kunigo ir jo kūrybos gerbėjai gausiai rinkosi į gražiai gėlynais ir žvakėmis papuoštą parapijos salę. Pristatymą šiltai, nuoširdžiai vedė kunigas Rytis Baltrušaitis, apie sumanymo idėją kalbėjo jos autorė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentė, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Čiočytė. Pristatymo diena pasirinkta neatsitiktinai, nes žiniasklaidai skirtą dieną būtina parodyti turtus – žmones ir jų knygas. Docentė Dalia aiškino, kodėl buvo pasirinktas rašytinis Marijos radijo laidų formatas, kaip ir kiek buvo dirbama. Tai 8-erių darbo metų radijo laidose vaisius. Kodėl buvo pasirinktas šv. Lukas, nes jo Evangelija ir Apaštalų darbai – dvi knygos, parašytos to pačio žmogaus, apima visą Naująjį Testamentą. Įdomi knyga ir literatūrine prasme, be to, šv. Lukas yra geras psichologas. Tai matome daugelyje Evangelijos vietų, pvz., siužete apie keliavimą į Emausą. Kodėl klausia Kristus dviejų keleivių apie atsitikimą, Jis juk žino! Nori, kad žmonės išsikalbėtų, išsipasakotų ir nusiramintų. Pats kunigas V. Aliulis t.p. geras psichologas, jis geba įsiklausyti ir išklausyti iki galo. Išminties žodžiai sakomi retai, ramiai ir su didele meile! Knygos tekstas inkrustuotas dzūkiškomis ištarmėmis. Tai tik keli pastebėjimai iš turiningo pristatymo. Lieka svarbiausia – įsigyti ir skaityti gerą katalikišką leidinį.

Katechezę ir homiliją sakė kun. Algirdas Toliatas, Lietuvos policijos kapelionas, Šv. Pilypo Nerio oratorijos narys. Kunigas pristatė šią bendruomenę, jį sužavėjusį savo gyvenimo pozityvumu šventąjį, vadintą džiaugsmo apaštalu (taip pavadinta ir knyga apie jį). Taip ir mes, turime 2 galimybes: pykti ar stebėtis ir ieškoti pozityvo. Įdomiai buvo svarstoma mūsų dažna pozicija – apkalbos. Prelegento nuomone, jeigu mes apkalbėję susitartume, ieškotume išeities, spręstume problemą ir tai darytume su meile bei malda, būtų tikras krikščioniškas elgesys. O kai tik apkalbame su pykčiu, tai susiteršiame patys ir nepadedame apkalbamajam. Turėtume galvoti ne apie mūsų įsivaizduojamo teisingumo atstatymą, bet apie žmogų, kuris jaučia mūsų nuostatą, o kartais ir pasipūtimą. Prisiminkime Kristų, Jis juk nusižemino, dėl mūsų tapo žmogumi, išgyveno kančią ir mirė dėl mūsų. Kunigas Algirdas pateikė pavyzdžių, kokie siekdami šventumo turėtume būti. Jį imponavo šv. Pilypo Nerio pavyzdys, prilyginamas tėvui. Turime Mergelę Mariją, kuri iki galo pasitikėjo Dievu, Marijos galybė yra jos mažume; ji buvo tyra, kukli, paprasta. Turime suprasti, kad Dangus yra štrurmuojamas nusižeminimu (bet veikliu, ne pasyviu), kuklumu, gerumu, džiaugsmingumu, pasitikėjimu. Būti pilnam Kristuje. Esam šventi tiek, kiek esame pilni Dievo. Kiek gyvename su Dievu, nes ir mes esame kaip tie fariziejai ir Dievo atėjimas mus užklumpa nepasiruošusius. Galime apmąstyti ir šv. Teresėlės, karmelitės, gyvenusios visiškai uždarą kontempliatyvų gyvenimą, pavyzdį. O iš tikrųjų jos širdis buvo nepaprastai atvira visam pasauliui, malda atvira, vidinis gyvenimas atviras. Taip ir mes turėtume būti atviri vidumi, būti kaip vienuoliai, nes gyvenime esame vieni prieš Dievą, vienui vieni; vienas gimsti ir vienas miršti. Visi kiti žmonės yra tik dovana mums, kiekvieną dieną t.p. turėtume priimti kaip dovaną, susikurti tokią aplinką, kurioje norėtume būti,- apibendrino savo mąstymą kunigas Algirdas.

Šv. Mišias celebravo Vilkaviškio vyskupijos vyskupas ordinaras R. Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas J. Žemaitis MIC, kiti kunigai iš įvairių dekanatų. Vyskupas pasidžiaugė gausiu maldininkų būriu iš Šakių dekanato bei Šv. Jono Krikštytojo parapijos choru (vadovė Birutė Gurskienė), švietimo ir žiniasklaidos darbuotojais bei policijos atstovais, dalyvaujančiais atlaidų iškilmėje. Gražią tradiciją pradėjo Kudirkos Naumiesčio dekanas kanauninkas Donatas Jasulaitis. Jau keletą metų dekanato dieną į Marijampolės baziliką atvežami pirmą komuniją priėmusieji vaikučiai, šį kartą jų buvo visi 27.

Homilijos autorius kunigas Algirdas Toliatas, priminė ir išplėtojo Šv. Rašto mintį, kad sugrįžusieji 72 Kristaus mokiniai turėtų džiaugtis ne tuo, kad net netyrosios dvasios jų klausė, džiaugtis ne darbais, bet tuo, kad jų vardai bus įrašyti Danguje. Jei darbai ne iš Dievo, jie laikini, niekur neveda. Žiūrėdami į Petro elgesį jaučiame, kad ir mes taip darome, gyvename pagal savo planus, bet ne Dievo. Petras, taip karštai prisiekinėjęs ištikimybę, net 3 kartus išsigynė Kristaus, o visas trijų metų darbas, atrodytų, subyrėjo per Didžiąją savaitę, bet taip nėra. Su Jėzumi lieka Marija, ji ištikima, ji pagimdė Dievą pasauliui ir juo tikėjo. O savieji nepažino, nes įsivaizdavo kitaip. Galime paklausti, kodėl Dievas gimė tvarte; mąstyti galime ir taip: tvartas – tai netvarka, chaosas, Dievas gimsta mūsų chaose. Tos netvarkos atstovas pradžioje yra ir Paulius, kuris vėliau, po atsivertimo, plačiai paskleidė tikėjimą. Kiekvienas galėjo jam iškalbėti, vadinti persekiotoju, tik Paulius turėjo atsakymą: Dievas mano stiprybė. Todėl jis tiek daug padarė, tik su Dievu galėjo tiek padaryti. Kiekvienas iš mūsų esame Paulius, todėl turime nesusigūžti, nebijoti, gyventi su Dievu ir daug padaryti. Pats ilgiausias kelias yra nuo mūsų galvos iki širdies, abejonės ir nepasitikėjimas Dievu. Jei giliau tikėtume, kalbėtume daug garsiau; iš tikėjimo ir pasitikėjimo gimsta stebuklai! Kelias atsiranda bekeliaujant, keliaudami Dievo link turėtume prisiminti, kad žmogus bus vertinamas ne pagal darbus, bet pagal tai, kiek mylėjo. Nėra didesnio vargšo kaip žmogus su blogu charakteriu. Mariją turėtume pasirinkti pavyzdžiu, visada atminti, kad ji ir skausme, ir didžiausiame praradime pasitiki Dievu. Turime daug šventųjų, kuriais galėtume sekti.

Po Šv. Mišių ir maldų Palaimintojo koplyčioje, po agapės marijonų vienuolyno sodelyje norintieji vyko į Lūginę pamąstyti toje vietoje, kur prasidėjo Palaimintojo kelias.

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukų autorė Rima Kazakevičienė