Antradienis (liepos 7 d.) Socialinių darbuotojų ir savanorių diena. Į baziliką suplūdo maldininkai iš Aleksoto, Prienų, Tabariškių, Garliavos, Kalvarijos, Carito, Maltos ordino darbuotojai bei savanoriai. Drauge su jais meldėsi ir šių dekanatų kunigai. Po rožinio maldos visi susikaupėme katechezei, kurią sakė kanauninkas, profesorius Kęstutis Žemaitis. Pagrindinė mintis – apie gero darymą artimajam, apie dalinimąsi ne tiek materialiomis vertybėmis, kiek dvasinėmis, nes būtent jų daugiausia žmonės stokoja. Dievas yra mūsų moralinės tvarkos viešpats, todėl paklusdami Jam turėtume ir mintis derinti, ir gerus darbus daryti. Tik Dievo valios pripažinimas, gilus tikėjimas ir gyvenimas pagal Dievą veda į išganymą. Kaip mes įsivaizduojame gerus darbus? Daliname duoną, maistą ir kitus materialius daiktus, bet turime suprasti, kad atjauta, kelio parodymas ir kiti dvasiniai dalykai yra svarbesni už materialius. Taip ir mes galime tapti kelrodžiais kitiems žmonėms, kaip, pavyzdžiui, šv. Pauliui tokiu kelrodžiu ir įvesdintoju po atsivertimo į Jeruzalės bendruomenę buvo Barnabas. Jie su Pauliumi, tada dar Sauliumi, buvo studijų draugai, tačiau Barnabas labai anksti tapo krikščionimi, aktyviai gyveno Jeruzalės bendruomenėje, todėl pasitikėjo savo draugo atsivertimu, jį paruošė ir įvedė į bendruomenę. Viešpats pašaukė Barnabą būti Pauliaus kelrodžiu. Pauliaus, kurio gyvenimas po stebuklingo susitikimo su Jėzumi kelyje į Damaską pasikeičia. Taip tėvai galėtų būti kelrodžiais savo vaikams, vyresnieji jaunesniesiems. Šiandien švęsdami palaimintajam skirtą aštuondienį prasmingai galėtume prisiminti vyskupą Kazimierą Rūškį, kuris rūpinosi Lenkijoje tuomet pogrindžio sąlygomis veikusiomis vienuolijomis ir kurio koplyčioje Varšuvoje Jurgis Matulaitis buvo priimtas į vienuolius. Minėdamas šiuos ir kitus pavyzdžius kalbėtojas tarsi klausė mūsų: ar mes dažnai pagalvojame, kad esame pašaukti būti kelrodžiu kieno nors kelyje, būti dvasine atgaiva. Skurdo ir vargo yra netik tolimuose kraštuose, jo pakanka ir mūsuose. Todėl sveikinu visus Carito, Maltos ordino bei kitus savanorius, dirbančius šioje srityje. Darykime gerus darbus, kad kiekvieną dieną galėtume kilti aukštyn, prie Dievo.

Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, vyskupijos „Caritas“ direktorius kunigas Arvydas Liepa, kiti kunigai. Giedojo Tabariškių parapijos choras, vadovė Svetlana Mažeikienė. Homiliją sakė Aleksoto dekanas Deimantas Brogys. Jis kreipėsi į tikinčiuosius primindamas, kad Jėzus kviečia kiekvieną iš mūsų atpažinti savo pašaukimą. Priminė šv. Motinos Teresės atsakymą į klausimą apie šventumą: šventumas – tai mano ir tavo pareigų atlikimas. Taip pat ir Palaimintasis Jurgis kažin ar galvojo apie šventumą, jis nuoširdžiai meldėsi, gal pasiguosdavo Mergelei Marijai, kai būdavo sunku. Dievui nėra negalimų dalykų, Jis žino ir supranta mūsų prašymus, gali atsiliepti į mūsų maldavimus. Taip pašaukė ir Palaimintąjį, tada dar jauną berniuką, kuriam vėliau ryšys su Dievu padėjo kantriai ir nuoširdžiai tarnauti. Pamokslininkas priminė, kad ir mes jau šiandien galime prašyti labai svarbių dalykų, nes Dievas kiekvieną kviečia būti šventu. Turime pavyzdį, Palaimntąjį, kuriam tikrai nebuvo lengva, o ypač Vilniaus laikotarpiu. Primindamas Evangelijos mintį „Kai nueisite į bet kuriuos namus, palinkėkite jiems ramybės“, kunigas kalbėjo apie mus, gyvenančius šiais neramiais laikais, kad ir mums pirmiausia reikia paprašyti iš Dievo ramybės, pasimelsti už tuos nelaimės ištiktus žmones. Žmonės dažniau stokoja ne materialinių, bet dvasinių dalykų, todėl mūsų malda Palaimintajam užtariant svarbus, o gal net svarbiausias dalykas, kurį galime padaryti artimajam.

Šios mintys, kaip jungiančioji grandis (nuo katechezės iki atnašų), kartojosi visose šv.Mišių dalyse. Todėl ir bendruomeninėje maldoje buvo Dievo prašoma globoti socialinius darbuotojus, visus savanorius bei tuos, kurie padeda stokojantiems; padėti tėvo Jurgio pavyzdžiu ir užtarimu atpažinti žmonių vargus ir jiems tarnauti. Atnašas prie altoriaus nešė „Carito“ vaikų dienos centro vaikai, skirdami „Artumos“ ir „XXI amžiaus“ prenumeratas Kalvarijos senelių globos namams, Maltos ordino darbuotojai saldumynus skyrė agapei, Garliavos parapijos tikintieji ir Draugijos nariai atnešė duoną, kaip padėkos Viešpačiui ženklą. Eucharistinė duona ir vynas buvo įteikti prašant Dievo mūsų rūpesčius, vargus ir sunkumus perkeisti, o džiaugsmus bei viltis palaiminti.

Atlaidų aštuondienio tradicijoje labai prasmingas ir visus jaudinantis yra susitelkimas Palaimintojo koplyčioje kalbant jo litaniją, meldžiant Jam šventųjų garbės, prašant Dievo sveikatos žmogui ir globos Tėvynei.

Po agapės atvykusieji ir visi norintys vėl sugrįžta į koplyčią, kur atliekama pasivedimo Dievui Palaimintajam užtariant apeiga. Paprastai jai vadovauja parapijos klebonas Andrius Šidlauskas MIC. Meldžiamasi ir prašoma už šeimas, save, artimuosius; atiduodame vargus, rūpesčius, pavedame džiaugsmus ir prašome Jėzų būti mūsų gyvenimo kelrodžiu.

Tradiciškai ir šios dienos popietę norintieji vyko Lūginėn, kur kiekvieną dieną Tėvo Jurgio įsteigtos Šv.M.Marijos nekaltojo prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos vienuolės praveda meditaciją.

Palydėti į kitą atlaidų dieną norisi šia J.Matulaičio „Užrašų“ citata: Į visų mūsų darbų ir sumanymų pamatą reikia visada mūsų pačių šventumas tiesti. Tik tada turės ant ko mūsų darbai tvirtai stovėti. Nereikia niekad gailėtis savo dvasiniam ištobulinimui nei laiko, nei triūso.

Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Nuotraukos Elenos Kerevičienės