Rugpjūčio 18 – 23 dienomis Šventosios Šeimos seserų vienuolyne, Marijampolėje, vyko Šv. arkangelo Mykolo parapijos jaunimo dieninė stovykla. Pirmadienį visi susirinkom, žaidėm susipažinimo žaidimus ir bandėm susidraugauti. Nors ryte dar nežinojom vieni kitų vardų, bet vakare išeidami jau atsisveikinom lyg seni geri draugai.

Kiekvieną rytą pradėdavome malda, kurią pravesdavome patys. Dieną sesės Juozapa ir Fausta sakydavo mokymus, kuriuos vėliau aptardavom grupelėse. Grupelėse mums būti padėdavo vadovės Gabija, Paulė, Lina ir Gabrielė. Po aptarimų eidavom valgyti labai skanių pietų, kuriuos mums gamindavo dvi Reginos. Vėliau dar turėdavom būrelius, kiekviena grupelė eidavo į skirtingą, vieną iš šių keturių: žuvyčių pynimo, apyrankių rišimo, gervelių lankstymo ir pavakarių ar vakarienės gaminimo būrelį. Dar, jei būdavo gražus oras – eidavome į Ramybės parką žaisti įvairiausių žaidimų. Vakarais eidavom į šv. Mišias šv. Arkangelo Mykolo Bazilikoje. Pačiame vakare, prieš pat išeinant namo, grupelėse darydavom refleksiją, dalindavomės apie savo dieną, kas atrodė svarbiausia, ką naujo sužinojome.

Taip pat, antradienį ir trečiadienį, skirtingos grupelės vakarais paruošdavo programas. Antradienį turėjome TV šou „Radži ieško žmonos“ parodiją, o trečiadienį - „Juozapos Talentus“. Talentų vakarą vieni kitiems rodėm savo sugebėjimus: vieni šoko, kiti dainavo, treti vaidino, dar kiti grojo savo ir ne tik savo dantimis, išvydom net avatarų, valdančių keturias stichijas pasirodymą. Taigi, liūdna tikrai nebuvo.

Esminė visos stovyklos diena buvo penktadienis. Ryte pasimeldę išjudėjome į žygį Liudvinavo link. Ėjome poromis ir kalbėjomės įvairiomis temomis. Pasiekę Liudvinavo bažnyčią klausėmės Paulės įvado į išpažintį. Tada jau turėjome tylos ir ramybės laiką, kai patys galėjom apgalvoti savo gyvenimus ir ruoštis Susitaikinimo sakramentui. Daugumą tai paveikė giliai – buvo daug ašarų. Ne veltui sesės pripirko mums daug nosinių. Vėliau, jau priėję išpažinties, dar šiek tiek užkandome ir žygiavom namo – vėl tuo pačiu principu – pasikeisdami po du. Grįžę dar turėjome refleksiją, o po jos visi pavargę ėjome miegoti.

Šeštadienį, paskutiniąją dieną, iš ryto išsiplovėm namus ir laukėm ateinančių tėvelių, senelių, brolių ir seserų. Jiems rodėme nuotraukas, pasakojome apie stovyklą. Tada visi ėjome į vienuolyno koplyčią, kur vyko šv. Mišios. Po jų, pabendravę prie bendro stalo, atsisveikinom ir važiavom namo. Visiems labai patiko – daugelis klausė, kada vėl bus kita tokia stovykla.

Morta ir Gintarė

Tokios stovyklos artina prie Tiesos, padeda suvokti apie save dalykų, kurių nežinojai, skatina dvasinį augimą. Manau, labai svarbu paaugliams dalyvauti tokiuose renginiuose, kad suprastų save (kad ir kiek laiko tai užtruktų), mokytųsi mylėti ir gerbti kitus, bandytų priartėt prie Dievo ir kitaip bręstų teisingais būdais – mokyklose sielų dažniausiai neugdo. Stovyklos metu supratau, kad esu žaizdota – turiu daug nuoskaudų ir jos man neleidžia mylėti kitų. Prieš stovyklą atrodė, kad man viskas gerai, kad nepykstu ant nieko, lengvai atleidžiu ir šiaip esu gerietė. Pasirodo, klydau... Nusprendžiau daugiau ir, svarbiausia, reguliariai melstis, nes noriu, kad stovyklos patirtis išliktų. (mergina, 16 m.)

Man įvyko, taip sakant, „lūžis“. Supratau, jog neturiu niekam įtikti. Neturiu gyventi taip, kaip nenoriu. Neturiu laikyti savyje visų nuoskaudų. Turiu išmokti atleisti. Nebūti materialistė. Reikia tokių stovyklų, nes jos ugdo žmogų. Išmoko mylėti Dievą. Parodo, kas yra meilė. (mergina, 15 m.)

Čia gali įsigilinti į daugelį svarbių temų, pvz.: kas yra meilė? Kaip reikia mylėti? Mūsų to nemoko mokykloje, mums ten tik lavina protą, bet ne širdį. (vaikinas, 13 m.)

Paaugau viduje kokiais 20 cm, priartėjau prie savęs ir prie Jėzaus. Supratau, kad būti savimi labai sunku. Čia pasikeisti gali arba surasti save. (mergina, 15 m.)

Per šį laiką supratau, kad mes iš tiesų neskiriame daugiau laiko dalykams, kuriuos laikome svarbiais, nei kompiuteriui ar televizoriui. Taip pat supratau, kad mes gyvenime visuomet dėvime tam tikras „kaukes“, kurios slepia nuo kitų (ir net mūsų pačių), kas iš tiesų esame. Dar atradau, kad mes visi esame iš esmės liurbiai, nes net patys nežinome kas esame ir dar dėl to, kad kai Dievas mums duoda ką nors gerą, mes jam dažnai atsilyginame nuodėme. (mergina, 13 m.)

Tokių stovyklų reikia, kad pažintume save, sutiktume Jėzų ir būtume su Juo. Kad suprastume, kokia didelė netvarka yra mūsų sielose, kad nėra viskas taip tobula, kaip galvojame. Ir kad nebūname su Dievu kaip turėtume. Per šią savaitę tiek daug kartų buvo kartojama, kad Jėzus mus myli, kol aš galiausiai tuo įsitikinau. Dar niekada nebuvau tokia tikra, kad noriu sekt Juo. Nežinau ar man pavyks, bet pasistengsiu. Nes supratau, kad mūsų gyvenimas yra labai [paviršutiniškas ir tuščias – jame nieko nėra. Supratau, jog labai daug sykių klydau ir jog reikia išmokti atsiprašyti. Visada kartojau, kad man viskas gerai, aš labai laiminga, buvau pripratus prie savo gyvenimo, susitaikius, jog man gerai taip, kaip yra, manau, kad neskauda. Bet prieš išpažintį pasižvalgius geriau po savo gyvenimą, kurį bandžiau nustumt į šalį, supratau, kad labai skauda (todėl apie jį dažnai bandau negalvot, nes jei galvočiau – išprotėčiau). Bet kadangi Dievas su manim ir aš Jam svarbi – žinau, jog viskas bus gerai. (mergina, 16 m.)