Meilė žmogų atveda į šventumą

Paskutinė, iškilmingiausia atlaidų diena, liepos 13 –oji prasidėjo Šv. Sakramento adoracija Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje. Susikaupę tikintieji meldėsi Rožinį: Panele Švč., išprašyk nuo savo Sūnaus man tą malonę, kad aš kaskart tave labiau mylėčiau, kaskart didesnį pasitikėjimą tavy turėčiau, kaskart labiau tavo garbingą globą branginčiau. (PJM)

Katechezę kunigas Vytautas Brilius MIC pradėjo palygindamas šeimą su namo pamatu, pagrindu, ant kurio statomos kitos namo dalys. Pasiūlė pradėti nuo Adomo ir Ievos, nuo pasaulio sutvėrimo ir žmogaus sukūrimo. Kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tai suteikia mūsų gyvenimui prasmę. Koks mūsų Dievas yra? Išmintingas, kūrybingas, dosnus, gailestingas ir t.t. O mūsų prigimtis? Matome, kad ir mes turime visus bruožus, taip realizuojame visus panašumo į Dievą bruožus. Jo savybių atskleidimas savo gyvenime yra šventumas, kuriam žmogus pašauktas savo prigimtimi. Meilė žmogų atveda į šventumą, o šeima yra meilės vieta. Meilė – šviesa, žmoguje uždega tai, kas gražiausia. Susitinka du žmonės, sušvinta nuo meilės, sukuria daugiau šviesų, žiburiukų, taip plečiasi žmonija. Taip žmogus per gyvenimą sugeba nors šiek tiek Dievą išreikšti. Juk Jėzus atnešė į pasaulį šviesą ir tiesą. Kas yra tiesa? Kad mes sukurti pagal Dievo paveikslą, bet kai užsiimame savimeile, pavydu, gesiname Dievo šviesą savyje. Išgelbėti gali tik meilė, meilė ir šeima. Deja, tenka pamatyti, kad daugelis mūsų jaunavedžių neturi tinkamo pamato. Paviršutiniškai vertina Santuokos Sakramentą, kuris duoda teisę gyventi krikščioniškoje šeimoje, sutuoktiniai gauna teisę ir pareigą visą gyvenimą būti kartu. Priešingu atveju gyvenama nuodėmėje. Priimdami Santuokos Sakramentą du žmonės iškilmingai pasižada ir prisiekia 4 dalykus, be kurių šis Sakramentas negalioja. Tačiau šiandien yra ir skaudi statistika, - kad 90% vyrų palieka šeimas, kuriose yra invalidų vaikų ar kitų bėdų, pvz. sunkiai suserga žmona. Santuokos Sakramentas duoda Dievo malonę, kuri padeda sunkumus ištverti iki mirties. Praktikoje ruošiant jaunuolius šeimai ir Santuokos Sakramentui teko pastebėti, kad visi tikisi Dievo malonės ir globos, nors neaišku, ar jie visi tikintys, kaip ir neaišku, ar visi gaus malonę. Tik aišku, kad visi turi laikytis tų 4 įsipareigojmų, o Dievas neįsipareigoja ir neprisiekia, Dievo meilė ir pagalba niekuomet netampa pareiga - tai dovana. O kaip gauti dovaną? Ji yra bendravimo dalis, priemonė, kurios negalima gauti, jei nepriimi to asmens, kuris dovanoja. Dievo malonę gauni tada ir tiek, kiek praktiškai Dievą myli, - apibendrino katechezės mintis tėvas Vytautas Brilius.

Pradėdamas Šv. Mišias Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila pasveikino Popiežiaus Nuncijų Pedro Lopezą Quinataną, arkivyskupą emeritą kardinolą Audrį Juozą Bačkį, arkivyskupą metropolitą Sigitą Tamkevičių, visus vyskupus ir kunigus, susirinkusius koncelebruoti Šv. Mišias. Kreipdamas į tikinčiuosius, piligrimus, Marijos radijo klausytojus vyskupas pasidžiaugė Palaimintajam skirta savaite, atlaidais, į kuriuos šiais metais plūdo daug piligrimų, ir pakvietė Šv. Mišias celebruoti kardinolą A. J. Bačkį, kuris sakė ir homiliją. Pradėjęs teiginiu, kad švenčiame sekmadienį, Viešpaties prisikėlimo ir mūsų išvadavimo iš negandų dieną, kartu ir palaimintojo J. Matulaičio dieną, paprašė visų melstis, kad Dievo vaikų laisvė įsišaknytų mūsų gyvenime. Ypatingas džiaugsmas būna pamačius šeimas su vaikais Bažnyčioje einant išpažinties ir priimant komuniją. Taip priimama Dievo malonė. Dar Palaimintasis rašė apie anų laikų visuotinį pagedimą, kurio purvą ir dulkes gali nuplauti tik Dievo malonė. Todėl šeimos priartėdamos prie Dievo stalo išgyvena Dievo malonę ir gauna stiprybės. Šiandien mūsų visuomenė sunkiai serga, nes šeima pasiligojo, o jei neliks stiprių šeimų, visuomenė išsigims. Kiekvienas esame atsakingas už visuomenės gyvenimą. Mes, ganytojai, ypač atsakingi už visuomenės gyvenimą, paklauskime savęs, ar esame geri dvasios tėvai? Visi drauge su Palaimintuoju tėvu Jurgiu turime muštis į krūtinę ir melsti Dievą atleisti visas mūsų kaltybes, išsišokimus ir prašyti ištaisyti klaidas ir prasižengimus. Palaimintasis kvietė vienybėn, į Bažnyčios veiklą įtraukti kuo platesnius pasauliečių būrius. Tai yra ištisa jo programa Bažnyčiai, nelengva programa, todėl turime prašyti Mergelę Mariją lydėti ir globoti mūsų bendruomenes, lydėti ten, kur gyvena vieniši žmonės, lydėti mus taip, kaip Ji lydėjo ir globojo Ją mylintį ir gerbiantį Palaimintąjį. Kad džiaugsmas pasklistų po visą žemę ir nė vienam pakraščiui netruktų Jos šviesos.

Labai simboliška, kad šeimos su vaikeliais atnešė prie altoriaus Eucharistinę duoną ir vyną. Po palaiminimo sveikinimo žodį tarė Apaštališkasis Nuncijus. Iškilmės baigėsi tradiciškai – agape vienuolyno kiemelyje. Susirinkusiems grojo Jungėnų kaimo kapela, nors lynojo, bet susirinkusieji vaišinosi, sukosi poros.

Kiekvienas, dalyvavęs nors vienos dienos atlaidų šventėje, pajuto Dievo artumą, Palaimintojo pašvęsto gyvenimo prasmę, išsinešė į namus jo mintis, užrašytas lapelyje ir seserų įteiktas kiekvienam apsilankiusiam Lūginėje. Skirstomės su viltimi susitikti kitais metais ir atsisveikinti su skaitytojais noriu Palaimintojo žodžiais: Aukoju Tau, Viešpatie Dieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkenybes, kryžius. Duok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau, kaip ta žvakė ant altoriaus, nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai.

Vida Mickuvienė, pal. J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė