Į pirmą puslapį

Naujienų archyvas į naujienų archyvą

2014 m. gegužės 16-18 d. vyko paauglių žygis „Nuotykis būti savimi“
Paskelbta: 2014-05-22 08:44:47

Vėlyvą penktadienio popietę, vis dar krintant lietaus lašams, Prienų parapijos namuose rinkosi jaunimas iš Prienų, Marijampolės ir kitų aplinkinių miestelių ir kaimelių. Visi skubėjo nešini po nemažą kuprinę bei miegmaišį, ženklus, rodančius, kad ruošiamasi į kelionę. Visiems susirinkus, mūsų nuotykis prasidėjo, kadangi buvo daug nepažįstamų veidų, pirmiausia žaidėme susipažinimo žaidimus, kurie privertė palavinti atmintį, stengiantis prisiminti kuo daugiau naujų vardų, taip pat patikrino mūsų reakcijos greitį.

Po keleto žaidimų susipažinome su žygio taisyklėmis, jas pristatė žygio vadovai, kurie kalbėjo labai įtikinamai ir po jų žodžių tapo visiškai aišku, jog šių taisyklių laikytis būtina. Tuomet pasistiprinę mūsų atsineštu maistu susiruošėme eiti. Vos tik išėjome į lauką, liovėsi lietus, tad išsirikiavome po du laikydamiesi virvės ir paskui pirmąją porą, nešiną balta vėliavėle patraukėme į kelią, mūsų žygis iš tiesų prasidėjo!

Einant gavome užduotį eiti kartu su nepažįstamu žmogumi ir bendrauti su juo. Kad pokalbis vyktų sklandžiau, visi gavome po lapelį su klausimais, kurie vertė mąstyti ir gilintis į save, iš naujo pergalvoti, kokios yra mūsų vertybės ir kas mums svarbiausia. Taip eidami bendravome vis su naujais žmonėmis, nes po tam tikro laiko vis keisdavomės ir ieškodavome naujo pašnekovo. Žygiui įsibėgėjus, pokalbiai tapo vis laisvesni, netgi klausimai tapo nebereikalingi. Savo pirmos dienos tikslą – Žemaitkiemį - pasiekėme jau saulei nusileidus ir dangui aptemus. Atėję visi jautėmės pavargę ir buvome labai laimingi, galėdami atsisėsti, atsipūsti ir nusiauti purvinus ir šlapius batus.

Po vakarienės buvome suskirstyti į grupeles (tokios pat grupelės išliko viso žygio metu). Trumpai aptarę pirmos dienos patyrimus suskubome skleisti čiužinius ir miegmaišius, praustis ir miegoti, juk laukė rytojus.

Kitą rytą, nors buvome suplanavę keltis 7 val., tačiau prabudome kiek anksčiau, tad ir mūsų programa prasidėjo anksčiau. Susipakavę daiktus, visi susėdome į bendrą ratą ryto maldai. Kartu giedojome giesmes, klausėme Šv. Rašto ištraukos pasakojimo, po to mūsų laukė nuostabūs pusryčiai. Sočiai pavalgę vėl išsirikiavome prie virvės ir leidomės į kelią. Kadangi dar jautėmės neatsigavę iki galo po vakarykščio ėjimo, judėti į priekį buvo sunkiau, ėjome lėčiau, o mūsų laukė apie 13 km kelias. Antrą dieną taip pat galiojo taisyklė, jog reikia eiti su nepažįstamu žmogumi, tik pirmąjį pusvalandį einant gavome užduotį tyloje mąstyti, koks ženklas žemėje mes esame. Šis mąstymas siejosi su ryto maldos mintimis. Po šio pamąstymo ir vėl galėjome laisvai bendrauti, dalintis vieni su kitais savo įžvalgomis, tačiau šiandien mūsų kolona buvo kiek tylesnė, o poilsio pertraukėlės ilgesnės, bet nepaisant nuovargio, pasiekėme Klebiškį ir apsistojome mokykloje. Gavome šiek tiek laisvo laiko, kurį išnaudojome poilsiui po kelionės. Po to mamos mums atvežė savo pagamintus pietus. Sočiai pavalgę jautėmės apsnūdę, tad gavome laiko pasnausti ar pasimankštinti, kas kam svarbiau buvo. Po to vėl susirinkome ir klausėmės mokymo apie vaikų ir suaugusiųjų bendravimą, kurį vedė sesuo Fausta. Po trumpos paskaitos turėjome kiekvienas laiko apmąstyti savo situaciją ir sugalvoti 7 taisykles, kurios galėtų padėti suprasti vieniems kitus. Savo mąstymais dalijomės grupelėse, sukūrėme taisyklių rinkinius.

Pabendravę grupelėse vėl susirinkome visi kartu ir tada Aistė kalbėjo mums apie išpažintį, kam ji reikalinga ir kodėl verta ją atlikti. Po jos pasidalijimo, visi gavome lapelius ir laiko, skirto pamąstyti ir pasiruošti išpažinčiai. Kadangi toks mąstymas pareikalauja daug jėgų ir išvargina, po jo mūsų laukė vakarienė.

Pavalgę vėl visi susirinkome į salę, mūsų laukė svarbiausia dalis – susitikimas su Jėzumi. Visi kartu meldėmės giedodami giesmes ir ruošdamiesi priimti atleidimą už visus blogus savo poelgius. Tuomet atvyko kunigai, jie buvo pasiryžę išklausyti visų išpažinčių. Kai visi, norintys gauti atleidimą, atliko išpažintį, mūsų malda dar tęsėsi. Jai pasibaigus mūsų laukė linksmoji dalis – žaidimai. Lauke visi kartu šokome, žaidėme senus gerus žaidimus „Trečias bėga“, „Žuvys ir tinklas“ ir taip toliau. Prasidėjus žaidimams visas nuovargis mus trumpam paliko ir visiems buvo labai smagu. Po šių žaidimų laukė dar vienas siurprizas – turėjome vėl susiskirstyti grupelėmis ir pasidaliję dieną patirtais atradimais buvome palikti be vadovų tam kad sukurtume trumpą vaidinimą apie tai, kas buvo svarbiausia per šias dvi dienas. Galbūt žaidimų nuotaikos įkvėptos, visos grupelės sukūrė trumpus, bet linksmus siužetus. Visi pasijuokę ir vėl grįžome prie vieno svarbiausių žmogaus poreikių – maisto. Pavalgę antrą vakarienę pradėjome ruoštis miegoti. Antra naktis buvo ramesnė ir visi miegojo iki pat 7 val. ryto, kada Aurelija ir Augustė visus budino su daina.

Atsikėlę ir susitvarkę daiktus vėl visi kartu meldėmės – giedojome ir klausėmės Šv. Rašto ištraukos. Kol mes medėmės, mamos mums pagamino ir atvežė pusryčius. Skaniai pavalgę ir pailsėję vėl ruošėmės į kelią, bet prieš tai dar laukė trumpas mokymas. Jo išklausę, vis dar mąstydami apie tai, ką išgirdome, pasiėmėme daiktus ir vėl rikiavomės po du. Eidami paskutiniąją žygio atkarpą, pirmąjį pusvalandį skyrėme mąstymui apie tai, kaip mes matome kitus žmones, ar juos išvis pastebime. Po apmąstymų laiko vėl galėjome dalintis savo mintimis su šalia einančiu žmogumi. Netrukus stabtelėjome pailsėti ir tada kažkas pasakė, kad mes jau pusiaukelėje. Tada supratome, jog mūsų žygis eina į pabaigą ir vėl pajudėję suskubome išnaudoti likusius 4 km bendraujant tarpusavy. Kai įsitrauki į pokalbį, laikas bėga nepastebimai, tad net nepajutome, kai pasiekėme Prienų ribą ir parapijos namus. Nors mes nuėjome paskutinę atkarpą ir buvome laimingi ją įveikę, tačiau dar žygio nebaigėme. Pasistiprinę ir persirengę ruošėmės Šv. Mišioms, paskutinei žygio programos daliai, bet prieš tai turėjome parašyti, kas mums buvo svarbu šiame žygyje, o tai privertė dar kartą apmąstyti viso savaigalio nuotykį. Kai iš savęs išspaudėme viską, ką galėjome, ses. Juozapa trumpai papasakojo, kas yra Šv. Mišios, kas vyksta jų metu ir kodėl verta jose dalyvauti, o tada visi kartu patraukėme bažnyčios link. Kunigui suteikus palaiminimą mišių pabaigoje supratome, jog mūsų žygis baigėsi, tačiau tai dar nereiškia, jog kartu su juo turi baigtis ir mūsų nuotykis būti savimi. Šios kelios dienos žygio dalyvius daug ko išmokė, leido daugelį dalykų savo gyvenime peržvelgti iš naujo, kitus atrasti visiškai naujai, o svarbiausia leido pagaliau suprasti, ką iš tiesų reiškia būti savimi.

Paulina


Aš šiame žygyje pajutau, kad Dievas tikrai mane myli ir nėra man abejingas. Taip pat susipažinau su įvairiais ir įdomiais žmonėmis, kurie nebijo keliauti į žygį ir išsekti. Supratau, kad Dievas yra visur ir mums padeda, kur bebūtumėm. (mergina, 16 m.)

 

 

Pirmą kartą kalbėjau kitiems apie Jėzų. Atrodė, kad bus labai sunku tai padaryti, nes nesu labai daug žinanti apie Jį, bet vėliau supratau, kad reikia tiesiog kalbėti labai paprastai ir nuoširdžiai, parodyti kitiems Jėzaus meilę. Kaip visada – buvo stipri išpažintis ir geras pokalbis su Jėzumi. Dar atradau, ką darau ne taip bendraudama su suaugusiais, ką man riekėtų keisti. (mergina, 15 m.)


Reikia tokių žygių, nes išeina atsiriboti nuo kasdienybės. Bendrauti su puikiais žmonėmis. Po išpažinties labai asmeniškai išeina susitikti Jėzų, priimti Jo atlaidumą ir suprasti, kad Jis priima mane iš naujo, be nuodėmės. (mergina, 15 m.)


Tokių žygių reikia, nes jie leidžia atrasti save, padeda pažinti kitus žmones, mokytis bendrauti, suprasti, kad gali būti savimi. Jaunimui reikia pagalbos paauglystėje, su kažkuo pasikalbėti, pamatyti, iš kur kyla problemos ir kad tokių pat turi ir kiti. Šiame žygyje man buvo labai svarbu iš naujo apmąstyti savo santykius su suaugusiais žmonėmis, atradau, kad viskas nėra taip gerai, kaip iš karto atrodė. Taip pat labai svarbus laikas prieš išpažintį ir pati išpažintis, nes ji būna tikra, kai prieš tai viską gerai apgalvoju ir tikrai pasiruošiu. Labai svarbus mąstymo laikas, kuris leidžia gilintis į save. (mergina, 19 m.)
 

aukštyn