Palaimintasis Jurgi, nuolankumo ir šventumo mylėtojau, padėk mums gyventi tikėjimu

Liepos 13 d. Marijampolės dekanato tikintieji ir piligrimai bei PJM draugijos nariai iš Skardupių, Kazlų Rūdos ir Marijampolės skyrių meldėsi už sužadėtinius, darnias ir iširusias šeimas, vaikus ir visus tarnaujančius šeimų sielovadoje. Apie tai katechezėje kalbėjo ir Vilkaviškio vyskupijos kancleris kunigas Žydrūnas Kulpys, kalbėjo apie meilę, žmogaus pašaukimą mylėti. Jeigu bandysime aiškintis, kas yra žmogus, iš karto matome jo panašumą į Dievą, panašumą, kuris įgyvendintas žmogaus prigimtyje. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi tuos pačius bruožus kaip ir Dievas: yra laisvas, protingas, valingas. Vienintelis apaštalas Jonas apibūdina savo Evangelijoje Dievą ir apibūdina vienu sakiniu – Dievas yra meilė. Meilė, kuri yra ir žmogaus prigimtyje, taip neregimasis Dievas tapo žmogui prieinamu. Eucharistijos dovana mums parodo meilės esmę; aukodamas save ir mirdamas ant kryžiaus Kristus visiškai, pilnai atiduoda save. Santuokoje, šeimoje atiduodame save sukurdami asmeninę bendrystę, nes mūsų prigimtyje yra pašaukimas asmenų bendrystei, kaip ir Švenčiausiosios Trejybės, kuri taip pat yra asmenų bendrystė. Ko reikia, kad tai atsispindėtų šeimoje? Santuokos vienumo – vieno vyro ir vienos moters sąjunga; jie pašaukti mylėti vienas kitą Dievo meile, iš visos širdies mylėti. Šis atsidavimas ir savęs kitam atidavimas yra paremtas valingu pasirinkimu, jau negalima niekam kitam savęs dovanoti; jei svetimaujama, vadinasi nėra savęs padovanojęs, nėra pasirinkęs kito žmogaus. Yra tik kito išnaudojimas. Dovana turi būti tvari ir neišardoma. Jei mintyse galvojama apie santuokos nutraukimą esant nepatogiai situacijai, tuomet meilė tampa vartojimu ir išnaudojimu, tai jau ne kilnumas, ir tai nėra tikrasis meilės kelias, nes meilė santuokoje eina vienumo ir neišardomumo keliu. Lytinį aktą santuokoje taip pat turi lydėti pilnas atsidavimas, jei į santykį įsiterpia kontracepcija, tai taip pat nėra pilnas atsidavimas. Vaisingumas yra didelė Dievo dovana, kuri priklauso meilei. Apibendrindamas katechezę lektorius dar kartą priminė, kas yra žmogus, o psalmės žodžiai - Štai ateinu, Viešpatie, vykdyti Tavo valios - tarsi iliustravo tai Šventojo Rašto pavyzdžiais, pavyzdžiais, kurie mums kalbėjo: Viešpats mane siuntė skelbti gerosios naujienos vargdieniams.

Homilijoje kunigas Žydrūnas kalbėjo apie tikėjimo svarbą ir kad jis yra mūsų likimas, iškėlė probleminius klausimus: ar verta tikėti? Ar aš esu tikintis? Ar esame sutikę tikrai tikinčių? Kodėl jis tikintis? Ženklai, atrodo, rodo, kad žmogus yra tikintis, bet mes, atsakydami į šiuos klausimus, turime remtis Jėzaus kriterijais. Tikėti - atiduoti Jėzui visą save, savo gyvenimą, įgyvendinti Jėzaus nusistatymus ir jais gyventi. Pabandykime prisiminti nors tris Kristaus nusistatymus ir pabandyti įsivaizduoti, kaip mes turėtume pagal juos gyventi: atleiskite ir jums bus atleista; mylėkite savo priešus; mylėkite savo artimą kaip save patį. Mums tereikia mylėti Jėzų ir tai daryti kasdien. Todėl dar kartą klausiu – ar esate sutikę tokių žmonių? Bet dar svarbiau paklausti savęs – ar aš pats taip tikiu? Homiletas pateikė pavyzdį apie tokią atsidavusią meilę ir atlaidumą sutuoktinės, kurią paliko vyras ir išėjo gyventi su jaunesne, gražesne moterimi, o ji sakė, kad vis tiek mylinti, vyras pamiršo priesaiką ir santuokoje duotą pažadą, bet aš nepamiršau, aš laikausi savųjų įsipareigojimų. Taip ir prisimename, galvodami apie šią moterį, šimtus kartų girdėtą: Nugalėk blogį gerumu. Vyras išdavė žmoną, o ji jam atsilygina meile. Jėzaus esame kviečiami priimti žmones (sutuoktinius) su meile ir atsidavimu. Palaimintasis ne tik pritarė, bet ir tikėjo gėrio pergale. Baigdamas homiliją kunigas apibendrino – mes esame tikintys tik tiek, kiek mumyse yra Kristaus. Palaimintasis Jurgis tai suprato ir taip gyveno.

Šios mintys dar kartą suskambo bendruomeninėje maldoje, kurią skaitė jauna šeima (tėvai ir jų maža dukrytė): kad pasirinkusieji šeimos kelią turėtų drąsos atsispirti pasaulio vilionėms ir išliktų skaistūs iki santuokos; kad sutuoktiniai gyventų taikoje ir santarvėje, o patiriantys sunkumus nestokotų kantrybės ir vilties įveikti visas negandas; kad Dievas stiprintų tikėjimą, viltį ir meilę šeimose, o visi jų nariai drąsiai žengtų per Tikėjimo vartus, vedančius į gyvenimą su Dievu ir bendrystę su broliais ir seserimis Bažnyčioje.

Atnašas nešė: Šeima – knygą apie žmogų iki gimimo ir skirtą valdžios atstovams, kad surastų etinių, teisinių bei medicininių argumentų gyvybės vertei apginti; Kazlų Rūdos palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai – gintarinį Rožinį palaimintojo koplyčiai papuošti; Marijampolės draugijos nariai – Šventos Žemės žiupsnelį, kaip ženklą vienybės tarp Kristaus gimtinės ir palaimintojo gimtinės – Lūginės, relikviją, skirtą Lūginės koplyčiai; Duoną ir Vyną, mūsų rankų darbo ir mūsų tarnystės vaisių, kuris ant Viešpaties altoriaus taps Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju – mūsų amžinojo gyvenimo šaltiniu.

Baigdami iškilmę bazilikoje susikaupėme palaimintojo koplyčioje, pasivesdami Jo užtarimui kartojome Jo žodžius: Privalome būti sutarimo, meilės ir ramybės apaštalais. Šiandien pasaulyje tiek neapykantos; reikia priminti žmonėms, kad jie yra to paties Dievo vaikai.

Vida Mickuvienė, pal. J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė