Palaimintasis Jurgi, ligonių ir vargdienių guodėjau, melsk mums kantraus tikėjimo

Šeštąją atlaidų dieną (liepos 12 d.) susirinkusieji iš visur į baziliką tikintieji, o taip pat piligrimai bei kunigai iš Vilkaviškio dekanato meldėsi už ligonius, slaugytojus bei medikus. Ši diena ypatinga tuo, kad tai palaimintojo beatifikacijos diena, todėl ir katechezėje, ir homilijoje bei JE vyskupo R.Norvilo, aukojusio Šv. Mišias, sveikinime ir padėkoje už dalyvavimą jose buvo ne kartą kreipiamasi į palaimintąjį prašant mokyti kantraus tikėjimo, ramybės, o ištikus negaliai pasitikėti Dievu, kad nepalūžtume, kad kiekvienas išbandymas mus augintų, brandintų, nevestų į nusiminimą.

Katechezėje kunigas Kęstutis Brilius MIC svarstė tikėjimo ir pasitikėjimo klausimą, ar iš tikrųjų mes esame įdėti į tikėjimą. Tikėdami Dievą mes įtikėjome meilę, bet daug kartų esame bandomi tikėjimo prasme. Esame laisvi savo sprendimuose ir apsisprendimuose; palygindamas tikėjimą ir stabmeldystę, kaip priešingus savo prigimtimi reiškinius, atskleidė stabmeldystės vieną iš bruožų – tai norą valdyti. Šis noras ir pagunda valdyti gali ir tikinčiajam viršyti tarnavimą iš meilės. Jeigu tikrai esi įtikėjęs į Kristų, jei esi paliestas tos meilės, kurią įtikėjai, atsiranda galimybė susijungti su Kūrėju, būti bendrystėje su Juo. Tada jau mes esame bendruomenė, pajėgi kilti iki Dievo, tik tokia bendruomenė, žengdama tikėjimo keliu, Šv. Dvasios galia pajėgi bręsti ir būti šiandieniniame pasaulyje, susidurti su jo iššūkiais, kovoti ir nugalėti. Jeigu mumyse veikia Kristus, tada galime viską: atsiduoti tarnystei kaip Jis, kaip Jis mes galime iš meilės atiduoti viską, kad... susitiktume Jo meilėje. Meilė ir tikėjimas suvienija žmoniją, veda į taiką, o Dievo suteikta laisvė apsispręsti, ieškoti tiesos leidžia mums atvirai kalbėtis, bendrauti, žengti į dialogą, veikti taip, kaip veikė Kristus. Žmogaus asmens samprata, galimybė būti žmogumi iškelia ir aukštesnius reikalavimus. Kodėl sakome: šis geras žmogus, su juo gera bendrauti, o kodėl nepasakius: šis šventas žmogus, su juo palaima bendrauti. Apie moterį dažnai išgirstame pasakant: graži, stilinga moteris, pabandykime pridėti: graži, šventa moteris, per ją eina palaima šeimai. Tik tikėjimas užčiuopia žmonių tarpusavio santykių esmę, ant kurių galima statyti bendrą gėrį, vien reguliuodami svertus nesureguliuosime bendrojo gėrio. Kai įdedame toli pranokstančią vertybę į molinį puodą, jis virsta labai brangiu, taip ir žmogus turėdamas tikėjimą tampa brangakmeniu. Turėtume kiekvienos dienos darbą, žodį, veiksmą pakylėti link Dievo.

Šv. Mišiose iškilmingai ir gražiai giedojo Vilkaviškio katedros choras, patarnavo katedros mistrantai, meldėsi 140 tikinčiųjų iš Vilkaviškio, iš kurių 52 buvo vaikai. Tai išsiaiškino per homiliją tėvas Kęstutis, pradėjęs ją (homiliją) žaismingai, gyvai klausinėdamas vaikus ir brolius kunigus, ko jie čia atvyko? Kam reikalinga melstis? Kas iš kunigų moka važiuoti motociklu? Drąsiai ir ryžtingai prisipažino, kad daug jaunystėje važinėjo mopedu, JE vyskupas J.Žemaitis. Po tokių provokuojančių klausimų buvo aptariama, kada ir kaip reikėtų melstis, kiek laiko skirti maldai ir kad ji turėtų būti kasdieninė. Vis iš naujo mokomės mylėti melsdamiesi, kas nesimeldžia, rizikuoja prarasti gyvenimą, vidinį, dvasinį. Homiletas palietė ir Šv. Rašto bei Dievo karalystės temą, kalbėdamas, kad Dievas (žinomuose matmenyse) jau yra čia pat, mūsų tarpe, tarp visų mūsų ir mirtis nieko negali sugriauti ar atimti, nes tai vartai, tai ėjimas Dievop; buvo pateiktas pavyzdys, kaip nušvinta kai kurių mirštančiųjų veidai – jie eina pas Dievą. Baigdamas homiliją tėvas Kęstutis tarsi apibendrino, kad Bažnyčios užduotis nėra atsakymas į visus įmanomus klausimus, jos užduotis – pažadinti norą žmogui pažinti jame esančią Dievo karalystę. Tyloje klausydamiesi Dievo, priimdami maldą kaip Jo dovaną drauge surasime ir Dievo karalystę mūsų tarpe.

Po bendruomenės maldos buvo atneštos atnašos: medikai, dėkodami už pasirinkimo galimybę ir tarnystę, atnašavo gėles ir žvakes paskirdami jas slaugos namams; Panaros PJM draugijos nariai vynuoges ir kitus vaisius, skirtus agapės stalui; Eucharistinė duona ir vynas - mūsų amžinojo gyvenimo šaltinis.

Smilkalų dūmai pasklido šventovėje, simbolizuodami mūsų maldas kylančias link Dievo, o aukų, kunigų ir žmonių smilkymas tarsi parodo, kad mūsų aukos ir mes patys Šv. Mišiose esame pašventinami, visi garbiname Dievą ir Bažnyčioje vienijamės su Dievu. Siela nušvinta ir priima palaimintojo žodžius: „Išmokime vaikščioti Dievo akivaizdoje, būkime visuomet pasiruošę daryti tai, kas Dievui labiausiai patinka, o mūsų sielos tepanyra į maldą. Gerokai aukštesnis šventumo laipsnis yra visur ir visada , bet kokiomis sąlygomis, dirbant bet kokį darbą, tarp įvairiausių žmonių mokėti gyventi Dievu, su Juo vienytis, Jį širdyje nešioti, Jame skęsti, Juo džiaugtis, Jame rasti palaimą, Jo ieškoti, į Jį kilti, Jį mylėti – bendrauti su Juo ne tik būnant šventovėje, klūpant ir meldžiantis“.

Vida Mickuvienė, pal. J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė