Palaimintasis Jurgi, uolusis Kristaus Evangelijos šaukly, skatink mus liudyti tikėjimą

Liepos 11 diena. Penktoji atlaidų diena prasidėjo Varmijos Arkivyskupijos piligrimų apsilankymu Marijampolės bazilikoje. Minėjimas tęsėsi tradiciškai – Šv. Rožinio malda prie palaimintojo relikvijų, tik gal ji (malda) buvo ramesnė, dvasingesnė, labiau išgyvenama vidumi, kaip tai geba padaryti seserys vienuolės, kiekvieną dieną pašvenčiančios Dievui ir žmonėms. Lazdijų dekanato atstovai ir daug atvykusių kunigų iš Kauno arkivyskupijos, Panevėžio, Šiaulių, Vilkaviškio vyskupijų meldėsi šią dieną už: vyskupus, kunigus, seminaristus, vienuolius, vienuoles ir pasauliečių institutų narius, giedojo Krosnos parapijos choras.

Sakydamas katechezę Vytautas Brilius MIC, Lietuvos Marijonų provincijos vyresnysis, aptarė Bažnyčios mokymą apie Dievo tautą, jos (Bažnyčios) narių sąrangą, priminė 2-osios Kanonų (Teisės) knygos teiginius. Iškėlęs klausimą, kas yra tikintieji? - paaiškino, kad tai yra tie, kurie krikštu sujungti į Kristaus tautą ir turi atlikti savo misiją. Žmogui būdinga klysti, daryti nuodėmes, tačiau jei tik žmogus nuoširdžiai ateina pas Dievą, jam atleidžiamos nuodėmės, visos iš karto. Ypatingas yra Krikšto sakramentas, vienintelis jis atleidžia gimtąją nuodėmę. Taip žmogus tampa Dievui artimas, įvedamas į Dievo vaikų šeimą, krikštu tampa artimas Dievui ir Bažnyčiai. Bažnyčia turi tris pasiuntinybes: mokymo (kunigiška tarnystė), pašventinimo (pašventinimo ritualuose gali dalyvauti ir juos atlikti kiekvienas tikintysis), karališka tarnystė, vykdoma jau tik kunigų, dvasininkų. Kiekvienas pagal savo pareigas ir padėtį turi dalyvauti Bažnyčios gyvenime, o kiekvieno tikinčiojo bendrystė su Bažnyčia yra trijų lygmenų: tikėjimo, sakramentinis. Dvasininkų vaidmuo pabrėžiamas, bet labai svarbusyra ir kiekvieno tikinčiojo vaidmuo,- skelbti tikėjimą šeimoje, palaikyti Bažnyčios mokymą, liudyti savo tikėjimą ir Bažnyčios mokymą. Pvz., dabar ne- madoj gausios šeimos, bet atsiranda ir tokių šeimų, kurios augina 4 ir daugiau vaikų, reikia jas (šeimas) dvasiškai palaikyti, rodyti pavyzdžiu kitiems ir aukštinti. Prelegentas baigdamas katechezę kreipėsi prašydamas Dievą palaimintajam užtariant suteikti drąsos priimti savo tikėjimą, jį brandinti ir skelbti.

Šv. Mišioms vadovavęs JE vyskupas R.Norvila pasveikinimo pradžioje prisiminė Europos globėją, šventąjį abatą Benediktą, kurio diena yra būtent liepos 11 –oji. Apie jį kalbėjo homilijoje ir tėvas Vytautas pateikdamas kai kuriuos biografijos faktus. Tai buvo vienuolis, kuris 6 a. atsiskyrė, išėjo į kalnus, daug meldėsi, prie jo prisijungė piemenys. Benediktas sukūrė regulą, kad gyvenimas būtų ne sau, o bendrystei, tarnystei kitiems, nes tik taip žmogus atskleidžia ir savo žmogiškumą, ir bendruomeniškumą, gyvena kitiems.

Pradėjo homiliją tėvas Vytautas apsvarstydamas Evangelijos žodžius apie Petro klausimą Jėzui: Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave ir kas mums bus už tai? Jėzus atsako, kad kiekvienas, kuris seka Jį, paveldės šimteriopai. Toks atsakymas ir Evangelijos žodžiai gal ir nelabai dera su šios dienos intencija – kunigišku ir vienuolišku pašaukimu, su tarnyste, su pagrindine mintimi, kokiu būdu tarnauti Viešpačiui? Senajame Testamente daug kalbama apie atnašas, aukas, bet pagrindinė mintis visada buvo raginimas tarnauti ne atsiperkant, t.y. ne sau gyventi, bet atiduoti Dievui patį save, gyventi Dievui ir su Dievu. Visi tikintieji yra pašaukti į šventumą, kuris žmogui yra prigimtas ir įprastas dalykas. Dievas yra nepasiekiamas, čia būtų pats laikas priminti Dievo savybes – darbštumą, kūrybingumą, gailestingumą, meilę ir kt.-, todėl žmogus visą laiką turi stiebtis, o tai ir yra šventumo kelias. Baigdamas homiletas kalbėjo ir dėkojo Dievui, kad mus pašaukė į šventumą, kad gera būti žmogumi, kai esi teisingas, garbingas; kiekvienas pasaulietis, vykdydamas savo pašaukimą, eina į šventumą ir atskleidžia Dievo grožį bei didybę, kartu perspėjo, kad labai pavojingas yra tas bruožas, kuris ir Liuciferį nutrenkė į pragarus, t.y. savimeilė ir puikybė. O mes turėtume ieškoti savyje gėrio grūdelių, juos nuskaistinti, taip nušlifuoti, kad taptume Dievo vertais žmonėmis.

Lazdijų dekanato Leipalingio skyriaus PJ Matulaičio draugijos nariai atnašavo medų, kaip žmonių atlikto darbo simbolį ir skyrė jį agapei; seserys vienuolės atnešė žvakes Lūginės koplyčiai, prašydamos leisti ir joms sudegti kaip žvakėms nuo darbo kaitros; Eucharistinę duoną ir vyną, kaip mūsų amžinojo gyvenimo šaltinį.

Prasidėjo iškilminga Aukos liturgija. Išskirtinai skambėjo aukos liturgijoje kunigų balsai susilieję į darnų, harmoningai skambantį Per Jį, su Juo ir Jame...

Pasimeldėme palaimintojo koplyčioje, po agapės sugrįžę dalyvavome pasivedimo palaimintojo užtarimui pamaldose; pabaigti dienos apmąstymus norėčiau Jo žodžiais -Visur nešti Kristų, viską atnaujinti ir atstatyti Kristuje, visų ieškoti Kristui, visus pašaukti pas Kristų. Viešpatie Jėzau, uždek tokiu uolumu mūsų širdisir mūsų draugijos narės Valerijos Vilčinskienės iš Gelgaudiškio skyriaus eilutėmis:

Tik su Kristum
Kartu kelyje,
Tik su Kristum
Prie duonos
Riekės.
Kristaus meilė
Užaugs tavyje.
Nieko brangiau
Nereikės...

Vida Mickuvienė, pal. J. Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė