Pirmadienį, liepos 8-ąją dieną, į baziliką rinkosi Alytaus dekanato tikintieji, palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai iš Alytaus, Rumbonių, Santaikos draugijos skyrių. Šią dieną visi meldėsi už katalikiškų judėjimų, maldos grupių ir bendruomenių narius, kreipdamiesi į palaimintąjį ir prašydami: Palaimintasis Jurgi, darbštumo ir maldingumo pavyzdy, įkvėpk mums veiklaus tikėjimo.

Šv. Rožinio maldą prie palaimintojo relikvijų vedė Draugijos nariai, slėpinius pristatydami palaimintojo žodžiais iš „Užrašų“, katechezę skaitė kunigas Tomas Miliauskas MIC. Prelegentas provokavo tikinčiuosius mąstymui ir įsigilinimui į tikėjimo tiesas, pabrėždamas, kad šiais, Tikėjimo metais į Europą sugrįžta tikėjimas. Priešpastatė tikėjimą ir ateizmą, teigdamas, kad ir su ateistų kai kuriais teiginiais galima sutikti, nors kalbant apie Dievo nebuvimo patirtį šiandieniniame pasaulyje, reikia pripažinti, kad ateistų aiškinimas, sprendimai yra labai skuboti, greiti (Dievas mirė,- F.Nyčė. Dievas neegzistuoja,- teigė kiti). Būtini 3 kantrumo Dievo atžvilgiu būdai: tikėjimas, meilė, viltis. Dievas yra paslaptis ir būtina siekti prie jo priartėti, kantriai būti prie slėpinio slenksčio, kantriai bręsti. Tikėjimo žmogui prireikia, kai faktai apsigaubia tamsa, o tikėjimo užduotis – išmokyti mus gyventi šalia paslapties. Tikėjimo kelias yra ilgas ir vingiuotas, reikia nebijoti ir praradimų, ir ieškojimų, nes Dievo paieška (kad ir prie įvairių tikėjimo grupelių) nebūtinai yra blogybė. Antra vertus, neapsigauti, pvz., nebūtinai tai reiškia, kad patiriame Dievą, jei gerai jaučiamės per maldą. Krikščioniškas tikėjimas ir tikėjimas, kad Dievas yra, yra du skirtingi dalykai. Dievo nebuvimo išgyvenimas gali traukti prie Dievo, arba ne. Kunigas Tomas baigdamas homiliją pabrėžė, kad prievarta nieko negalima prie Dievo patraukti, būtina priimti visus būdus ir metodus, negalvojant, kad tik mes (katalikai) teisingai mąstome ir turime Dievą savo kišenėse.

JE Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila pradėdamas šv.Mišias pasveikino tikinčiuosius, priminė palaimintojo nuopelnus Bažnyčiai ir Jo atlaidų reikšmę šiais, tikėjimo metais.

Šv. Rašto mintį „Džiaukitės, kad jūsų vardai aukso raidėmis įrašyti danguje“ citavo homilijos autorius, kunigas T.Miliauskas MIC. Jis apmąstė šv. Pauliaus žodžius apie kentėjimo už draugus džiaugsmą, apie prasmingą kentėjimą, kentėjimą, turintį tikslą, pakylantį iš fizinio lygmens į dvasinį. Kentėjimą, kurio šiek tiek reiktų patirti kiekvienam žmogui, nes kančia brandina ir tobulina. Kalbėdamas apie Kristaus mokinių skaičių (kurių iš pradžių buvo daug, prijaučiančių, po to 12, tikrų, tikriausių, o nukryžiavimo momentą liko tik vienas Jonas, kuris tikriausiai neturėjo ko prarasti), prelegentas aptarė įvairias žmonių intencijas, kurios juos tada patraukė prie Jėzaus ir siūlė mums pagalvoti, ar mes nesame dažnai tik kaulintojai, prašantys sau, savo vaikams, na, dar artimiesiems.

Tikėjimas ateina per klausymą, o susikaupti nėra lengva; galima būtų išvesti formulę: malda – tikėjimas – kova. Kunigas išsakė mintį, kad skaitydamas palaimintojo „Užrašus“, niekur nerado, kad tėvas Jurgis būtų išgyvenęs tikėjimo krizę; gal Jo tikėjimas buvo skausmų subrandintas. Baigdamas homiliją paragino mus džiaugtis tuo, kad mūsų vardai įrašyti danguje ir kad esmingiausias dalykas krikščioniui yra išlikti Dievo atmintyje.

Susikaupę, suklupę Eucharistinėje aukoje prieš altorių, nuolankiomis ir sugrudusiomis širdimis priėmę šv. Komuniją, rinkosi tikintieji į palaimintojo koplyčią, kad, nusilenkdami, melsdamiesi ir sekdami Juo, pasiryžtų tarnauti kilniam tikslui – didesnei Dievo garbei.

Po agapės daug kas sugrįžo atgal į koplyčią: šiais metais pradėtos tikinčiųjų pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos, kurias vedė parapijos klebonas. Tik vienas Dievas žino, ką išgyveno žmogus, ranka (ir širdimi) prigludęs prie palaimintojo relikvijų: ramybę, džiaugsmą, viltį...bet į namus išvyko jau kitoks, palytėtas matulaitiškos dvasios, paliestas Dieviškos šviesos.

Vida Mickuvienė, Marijampolės palaimintojo
Jurgio Matulaičio draugijos vadovė