Liepos 14 diena. Marijampolės dekanato diena. Tikintieji bazilikoje meldėsi už sužadėtinius, darnias ir iširusias šeimas, vaikus ir visus tarnaujančius šeimų sielovadoje. Šiai temai buvo skirtos šios dienos Šv. Mišių intencijos.

Kunigas K.Brilius MIC katechezėje kalbėjo apie Bažnyčios reikšmę ir įtaką šeimos gyvenime. Šeima, Bažnyčios patvirtinta, Dievo pašventinta, pažymėta maldomis, meldžiant, kad tarp kartų, senelių ir anūkų būtų pajėgi atlikti savo pašaukimą. Į daug kartų pateikiamą priekaištą, kad Bažnyčiai netiktų atlikti šeimų įteisinimo misijos, kad tai turėtų atlikti civilinės organizacijos, kunigas atsakė, kad tos organizacijos nesutvarko ateities ir tikėjimo klausimų, jie gali tvarkyti antspaudų, skyrybų, dalybų klausimus, bet ne šeimos dvasinio gyvenimo klausimus.

Prelegentas pateikė pavyzdžius iš pokalbių su teisininkais, su poskyrybinę dramą išgyvenusiais sutuoktiniais. Kai nebetenkama tikėjimo, kai griaunamos ir griūva šeimos dėl alkoholizmo, neištikimybės ir kitų negerovių, tai vis velnio darbai. Kai atsisakoma Dievo, kai iš šeimos doros nieko nelieka, kai atsisakoma atsakomybės už ateitį, vaikus, tai mes, graži tauta, stovime prie baisios, bjaurios duobės. Kaip nusigręžęs nuo Dievo ir jį išdavęs Liuciferis iš paties gražiausio angelo tapo pabaisa ir atmata, taip ir toks žmogus ritasi prarajon, jam nieko nėra šventa. Tai viena, baisi pusė; iš kitos pusės - stovėdamas Bažnyčioje ir žiūrėdamas į sutuoktinius galvoju, kiek jie galės pasakyti vienas kitam gražių žodžių, atiduoti meilės ir dėmesio vienas kitam ir savo vaikams. Kunigas kalbėjo apie tai, kiek jis turi prašymų pasimelsti už juos, prašiusius maldos ir užtarimo bet kuriuo paros metu; todėl kreipėsi į susirinkusius tikinčiuosius melstis už šeimas prašant palaimintojo užtarimo. Ir šiandien kiekvienas privalo apsispręsti ne dėl pataikaujančios politikos ir politikų, bet apsispręsti dėl Dievo meilės, dėl to, kad gimusieji mūsų santuokose vaikai eitų iš kartos į kartą, nešdami tėvystės pašaukimą ir tėvystės pašaukimą į visas ateinančias kartas, iki savo vaikų, iki proanūkių. Labai svarbu, kad mūsų vaikai patys tęstų šią kelionę, nes šis pasiutęs, išsigimęs pasaulis, pabrėžė prelegentas, išdrįso griauti žmogaus prigimtį, lįsti net į vaikų darželius, iškraipyti žmogaus prigimtį, jo lytiškumą; tai begėdžiai ir bedieviai, kurie jau nieko nesibijo, nes dažnai ir teisėjai tam pritaria. Tėvas Kazimieras kalbėjo apie Dievo baimę, nes bausmė jau prasidėjo, jau nesusikalbame savo šeimose, jau painiojasi socialūs/asocialūs. Prašant maldos negalima užsisakyti stebuklų, stebuklus tik Dievas laisva valia daro, bet meldžiantis reikia nepamiršti ir Dievo duoto pašaukimo, ir Jo įstatymų, kurių privalu laikytis, o mūsų protas turėtų tarnauti iki vis didesnės laisvės meilei, užaugančiai iki draugiškumo, kuris atveria žmogų jo šeimoje kitam žmogui, leidžia pasitikėti ir atveria iš šeimos tą žmogų visuomenei. Toks žmogus, meilei išvaduotas, išlaisvintas, žengs į visuomenę, dalinsis gautuoju gėriu, nes dalintis meile galima tik tada, kai pats esi meilė, gėris; tuo pavojingiau, kad mes auginame parazitų kartą, kuri mokės tik imti, griebti, su kuriais reikės mokėti kalbėti ir susikalbėti. Didžiulės užduotys yra skirtos mūsų šeimoms šiandien, tarsi pastatyti tiltą iš šio kranto amžinybės pusėn, tiltą, kuris atsirems ir atves į Dievą, ne tiltelį ar lieptelį, bet tiltą, kuriuo eis karta po kartos per begalinį okeaną. Pagalvoti, ką tu atvesi ant to tilto, ką tu atvesi iki Dievo, kuris yra meilė,- štai kokia yra šeimos užduotis – apibendrino tėvas Kazimieras.

Homiliją sakė kunigas Andrius Narbekovas. Kalbėjo apie laimę ir jausmą būti laimingu; kaip gali būti nelaimingas, jei žinai, kad dangus yra tenai. Ką žmogus turėtų daryti, kad būtų laimingas ir vis neieškotų to laimės šaltinio. Atsakymas į šį klausimą galėtų būti labai paprastas ir kartu nepaprastas: mylėk taip, kaip myli Dievas ir tu būsi laimingas, mylėk taip kaip myli jis, nuoširdžiai save dovanodamas. Manau, neklysiu sakydamas, kad didžioji dalis atrado savo laimę santuokoje ir šeimoje.

Popiežius Jonas Paulius II pastebėjo, kad jei renkamasi santuoka, ji turi būti tokia, kokią iš pradžių numatė kūrėjas; privaloma laikytis doros, tam tikrų taisyklių. Čia kaip laikymasis tam tikrų gamtos dėsnių – gali juos ignoruoti, nesilaikyti, bet atėjus laikui būsi prispaustas. Taip ir šeimoje, jei santuokinis gyvenimas pagrįstas kažkuo kitu, o ne Dievo sukurtu planu, ji (šeima) būtinai nuvils, nuves į nusivylimą. Prelegentas priminė Senojo testamento tekstą apie šeimos sukūrimą ir atkreipė dėmesį į raktinį žodį prie žmonos ir kad reikės mylėti taip, kaip Dievas myli. Tik mylintis žmogus visur ir visados yra namie; posakis žmona yra vyro namai pasako vyro situaciją, nes jis niekur nėra namie, tik pas savo žmoną. Dangų žmogus randa ten, kur yra namai.

Todėl labai aktualus klausimas šiandien, kodėl yra tiek daug nelaimingų ir benamių, nors paradoksalu, kad tiek daug turinčių prabangius namus, dirbančių prestižinius darbus, bet vis tiek nelaimingų. Įdomus pasvarstymas tokio teiginio – mums šiandien trūksta ne motinų, ne gimdytojų, bet žmonų. Panašiai galėtume sakyti, kad mums netrūksta katalikų, bet mums labai trūksta krikščioniškų šeimų, dažnai krikščioniškumas baigiasi su santuoka Bažnyčioje; per maža tik susituokti ar krikštyti vaikus, krikščioniška šeima turi būti kaip krikščioniška bendruomenė.

Vien ištekėjimas dar nepadaro žmona, būti žmona tai ne vien būti susituokus, bet būti žmona reiškia vykdyti tą pirmykštį rojaus paskyrimą, kad vyras nebūtų vienas, papildyti vyrui tai, ko jis neturi savyje ir ko jis negali surasti visame aplinkiniame pasaulyje, nes niekas negali užpildyti tos vyro vienatvės. Jis ieško moters, kuri jam būtų žmona, kuri nugalėtų jo vienatvę ir jo siaurumą, papildytų jo žmogiškumą, atbaigtų jo dvasią ir padarytų pilnu vyru; taigi būti žmona reiškia būti žmoniškumo kūryboje, žmona yra ta, kuri kuria žmoniškumą. Tą ji pažada santuokinėje priesaikoje, o vesdamas vyras gauna motiną savo vaikams, bet žymiai rečiau gauna žmoną.

Žmonos ir motinos pareigų perskyrimas yra labai dažnai dažnos šeimos tragedija, pažymėjo kunigas Andrius ir papildė pateikdamas pavyzdį apie tokias šeimas, kurios gyvena tik dėl vaikų, tai rodo, kaip sunkiai serga tokios šeimos. Tik žmona yra prieš vyrą kaip asmenybė prieš asmenybę, tai ką tada kalbėti apie gyvenančius ne santuokoje. Tik vyras ir žmona yra vienu du, jungiami savęs pačių, tarp jų nėra nieko, nėra jokio trečio, juose per sakramentinę malonę gyvena pats Dievas. Ir jokios formalios santuokos negali moters paversti žmona, ji ja tampa tik tada, kai myli vyrą; myli ta meile, kuri yra savęs perteikimas kitam asmeniui, besąlygiškas, visiškas savęs atidavimas. Žmogus, kuris nesugeba taip mylėti yra tikras Adomas prieš Ievos sukūrimą, pasaulis jam svetimas. Moters ir vyro meilė sukuria tą, ką mes vadiname namų židiniu, bet jis pirmiausia turi būti žmogaus dvasioje, kur pirmiausia turi apsigyventi pats Kūrėjas, ir jei taip yra, viskas klostosi visai kitaip.

Apibendrindamas prelegentas teigė, kad žmona yra pirmiausia mylinti moteris, kad šiandien yra svarbiausias vyro-žmonos santykis, kad santuoka yra visiems prieinamas asmenybės išsiskleidimo kelias, kelias dangun.

Bažnyčios bendruomenė visuotinėje maldoje prašė palaimos ir globos šeimoms, ramybės, ištvermės ir kantrybės; kreipėsi į Viešpatį prašydami stiprinti tikėjimą ir pasitikėjimą, kad gėris skleistųsi šeimose, parapijose ir visoje Lietuvoje.

Vida Mickuvienė, pal.J.Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė