Liepos 12 diena. Maldos intencijos penktąją atlaidų dieną Marijampolės bazilikoje sutraukė daug tikinčiųjų, kurie meldėsi už vyskupus, kunigus, seminaristus, vienuolius ir vienuoles, tikybos mokytojus ir katechetus. Ši diena taip pat buvo skirta Lazdijų dekanato tikintiesiems, todėl šventovėje meldėsi ir piligrimai iš Punsko (Lenkija), Pivašiūnų, Kučiūnų ir kitų Lietuvos vietų.

Pradėdamas katechezę kunigas K. Brilius, MIC pasidžiaugė tokia prasminga atlaidų diena, skirta pašvęstam gyvenimui ir retoriškai paklausė, kuri diena pati laimingiausia galėjo būti palaimintojo gyvenime. Ir prelegentą ir besiklausančius nustebino atsakymas – literatūroje surastas teiginys, kad tai buvusi jo laidotuvių diena. Skambėjo panegirika ir liaupsės arkivyskupui, o tai atrodė gana keistai (lektoriaus nuomone) prisimenant dar neseną praeitį ir daugelio elgesį su palaimintuoju. Šiandien ir vėl reikėtų paklausti, ar atradome tėvą Jurgį, kunigą, kurio šiluma, šviesus veidas ir jautri širdis taip traukdavo žmones. O ir kitos jo savybės – gabus, bet nepataikūnas, diplomatiškas, bet tiesus ir teisingas, mokantis nulipti nuo hierarchinių aukštybių ir pasilenkti prie mužikėlio ar paprastos bobulės – mus moko priimti kiekvieną žmogų. Broliams kunigams lektorius palinkėjo nebūti arogantiškiems, susireikšminusiems, gal tada ir neišgirsime tikinčiuosius su kartėliu sakant: Ieškau tikro kunigo. Apsvarstydamas maldos intenciją – Dieve, duok daugiau kunigų, tėvas Kazimieras ir vėl klausė: Bet ar mokėsime dirbti su daugiau kunigų? O gal prie palaimintojo karsto reiktų prašyti: Duok šventesnių kunigų. Kadangi šiandien Bažnyčia atsidūrė krizės situacijoje, todėl svarstytina, ar mokėsime dirbti su visais įvairių problemų nuvargintais ir nusivarginusiais žmonėmis. Šiandien skęstame tuščių kalbų liūne, net vyriška kalba be argumentacijos, paviršutiniška; būtina pasimokyti iš palaimintojo, iš jo Užrašų gelmės ir gilumo. Toliau lektorius kalbėjo ir apgailestavo, kad vyrų ir moterų vienuolijos pastaruoju metu labai susicentravo, labai daug dėmesio skirdamos, pvz., rūbams, abitams, svarstydami, ar jie bus patrauklūs, ar eis paskui jaunimas; tuo tarpu vienuolio abitas savo kilmėje turi kasdienį darbo/vargo rūbą. Jis atėjo iš atsiskyrėlių žmonių, iš tarnavusiųjų Kristui kasdienybės. Šiandieninių vienuolijų pagrindinė misija melstis ir dirbti, todėl nepaslyskime, nepasiduokime narcisizmo bangai ir siekiui geriau atrodyti, ragino kunigas. Apibendrindamas savo mintis ir baigdamas homiliją prelegentas kalbėjo apie Dievą, kuris ieško garbės ne dėl savęs, bet dėl mūsų, žmonių, tad ir mūsų garbė turi tarnauti Dievui ir žmonėms, mes taip turime įsilieti į pasaulį, kad Dievu jį apvaisintume; toks turėtų būti mūsų darbas su šiandieniniu žmogumi, kuriame nėra vietos Dievui.

Šv. Mišioms vadovavo Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, koncelebravo vyskupai Rimantas Norvila ir J. Žemaitis, MIC, kunigai iš Lazdijų dekanato ir kiti kunigai. Homiliją sakė vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, giedojo bazilikos vargonininkė A. Sakalauskienė ir jos dukra, kuri dar giesmėms pritarė grieždama smuiku.

Homiliją pradėjęs sveikinimu vyskupas emeritas pasidžiaugė palaimintojo jubiliejumi, prisiminė prieš 25-erius metus buvusią liepos mėnesio 12-ąją dieną, kai Bažnyčioje ir šventoriuje susirinkusi minia džiūgavo ir dėkojo dangui už dar vieną šventąjį. Visi pajuto, kad kyla laisvės banga, o po metų gimė Sąjūdis, atvedęs Lietuvą į 1990-ųjų kovo 11-ąją. Tikybos moksleivius pradėjo mokyti kunigai, bet greitai iškilo būtinybė rengti katechetus ir Vilkaviškio vyskupijoje jau 1989-ųjų metų pabaigoje pradėtas tikybos mokytojų rengimas, o po kelių mokymo etapų buvo pasiruošę dirti apie 800 katechetų. Žinoma, jie susidūrė su sunkumais, pasipriešinimu, turėjo kovoti su senojo pasaulio atstovais, mokyklų vadovais ir kai kuriais kolegomis, bet nepasidavė, drąsiai skelbė tikėjimą. Paminėjo homilijoje ir svarbią reikšmę auklėjant vaikus turintį tėvų pavyzdį, prisiminė savo mokyklinius metus Šakių gimnazijoje, kai jie, vaikai, kiekvieną sekmadienį matydavo savo gimnazijos direktorių K. Šapalą su šeima Bažnyčioje ir kokį įspūdį jiems tai darydavo. Todėl ir šiandien mokytojams Kristus ir palaimintasis turėtų būti pavyzdžiu. Baigdamas homiliją emeritas palinkėjo visiems, jaunose širdyse sėjantiems Evangelijos sėklą, Dievo globos ir palaimintojo užtarimo, pakvietė melstis už dvasinius pašaukimus.

Bendruomenė visuotinėje maldoje prašė Viešpaties laiminti globoti vyskupus, kunigus, diakonus, vienuolijų narius, tikybos mokytojus bei katechetus, meldė stiprinti tikėjimą ir pasitikėjimą, o palaimintąjį Jurgį apdovanoti šventųjų garbe.
Atnešdami atnašas ant Dievo stalo šios dienos šv.Mišių intencijų atstovai lygino save su vynmedžio šakelėmis prašydami Dievo malonės, nes be jos neįmanomas žmogaus gyvenimas. Seserys aukojo žvakes išsakydamos siekį, kaip sakė palaimintasis, sudegti ant Viešpaties altoriaus, su meile tarnauti Dievui ir Bažnyčiai. O Eucharistinis duona ir vynas – mūsų amžinojo gyvenimo šaltinis.
Šiandien, kaip ir kiekvieną dieną, prieš ir po šv.Mišių buvo gausiai lankomas palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejus, kur su turtinga ir modernia ekspozicija tikinčiuosius supažindindavo bazilikos klebonas A. Šidlauskas, MIC arba sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS.

Vida Mickuvienė, Palaimintojo J.Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė