Liepos 11 diena. Ankstokai ryte, apie 9 val., Marijampolės bazilikos slenkstį peržengė piligrimai iš iš Varmijos arkivyskupijos (Olsztyn, Lenkija), jau 22-ą kartą pėsčiomis keliaujantys į Vilniaus Aušros Vartų šventovę. Pasimeldę šv. Mišiose ir prie palaimintojo relikvijų piligrimai išvyko skelbdami žinią pasauliui – Bažnyčia yra mūsų namai. Dieve, laimink ir globok juos.

O ši, ketvirtoji atlaidų diena, kurios metu bazilikoje meldėsi kartu su visais Šakių dekanato tikintieji, buvo skirta tarnaujantiesiems viešėjam gėriui, t.y. meldėmės už politikus, savivaldos, švietimo, teisėsaugos, krašto apsaugos, priešgaisrinės gelbėjimo ir visų bendro gėrio tarnybų darbuotojus. Apie tai kalbėjo pradėdamas katechezę kunigas Kęstutis Brilius, MIC. Apie tarnaujančiųjų atsakomybę, dorą ir garbę šiuo nelengvu blogio kultūros, beveidės kultūros laikotarpiu. Kunigas priminė arkivyskupo gyvenimą Vilniuje, jo poziciją visų tautybių žmonių atžvilgiu ir ypač žydų atžvilgiu, nes jie tuo metu buvo ujami, niekinami ir naikinami. Palaimintasis puikiai žinojo, kas darosi šitame mieste, todėl tapo visų, ir ypač žydų, patronu. Padėka ir pagarba lietuviui arkivyskupui išsakyta to meto žydų spaudoje, o štai šiais metais knygų mugėje pristatant knygą apie svarbias ir ryškias Vilniaus mieste įamžintas asmenybes išaiškėjo, kad joje nėra palaimintojo J. Matulaičio. Ar tai nėra veidų trynimo technologija?- o gal galime paklausti (ir ne vien retoriškai), kodėl gerieji lieka be veido? Lektorius priminė tokias palaimintojo nuostatas ir pozicijas: lengvai dalindavo tai, ko pats mažai turėjo; humanišką požiūrį į žmogų, tarnystę visų tautybių žmonėms. Arkivyskupo širdyje viešpatavo taika, Dievo meilė, kilnumas, teisingumas visiems žmonėms. Visuomeninės tarnystės kontekste, kalbant apie tėvo Jurgio atsidavimą, pasakytina, kad klaidos kartojasi, o šiandien plinta beveidė blogio kultūra. Būtina, kad mums tarnaujantys atgręžtų į mus savo veidus. Mums tarnaujantys privalo būti geri, o mes pakantesni, supratingesni, labiau įsigilinantys. Bažnyčia nori eiti su visais, darančiais gera, nes aukščiausias gėrio veidas yra Dievo veidas.

Pradėdamas šv. Mišias JE vyskupas R. Norvila pasveikino visus susirinkusius į palaimintojo jubiliejines iškilmes, pasidžiaugė politikais, savivaldybių merais, seniūnais, kitais tarnautojais bei visais, kuriančiais viešąjį gėrį ir prisidedančiais prie J. Matulaičio pagrindinio raginimo blogį nugalėti gerumu.

Homiliją sakė kunigas Ričardas Doveika. Primindamas šv. Mišių intencijas gražiai palygino katalikiško pasaulio žmogų su F. Kafkos kūrinio „Pelytė‘‘ alegorija. Kafkiško šiandieninio žmogaus jausmai ir nuotaikos parodo gyvenimo pabaigą tarsi katastrofą, kur laukia spąstai – mirtis. Jėzaus žmonių pasaulis kitoks, mirtis nėra paskutinis taškas, mes žinome, kad su Jėzumi mirties nėra. O mūsų visų šios valandos susibūrimas prie palaimintojo yra didžios vilties valanda. Šiandien meldžiamės labai kilnia intencija – palaimintasis kalba mums apie Dievo susigrąžinimą į širdį (centrą). Tarnaujantiems turėtų būti svarbus toks pasirinkimas, nes atmetus Dievą, belieka atmesti žmogų. Ir taip prasideda patys baisiausi atmetimai; kūdikių, neatitinkančių numatytiems standartams, seneliams pasiūloma ori mirtis; visa tai veda prie bedugnės krašto. Todėl tarnaujantys neturėtų pataikauti minios diktatui, nesiekti reitingų, nesakyti skambių ir tuščių žodžių, kurie atsiranda atmetus Dievą ir tikėjimą ir kuriais tada jau galima visaip piktnaudžiauti. Mes, krikščionys, šiandien turime dar kartą apsispręsti, remtis Evangelija ir tikėjimu, kuris įkvepia save atiduoti kitiems. Tarnaujantys tuo labiau turi apsispręsti, turėti drąsos pateisinti patikėtą misiją ir ją sąžiningai atlikti. Apibendrindamas savo pamokslą kunigas paragino visus prisiminti ir priimti gilius palaimintojo išminties klodus, o vartotojiškai visuomenei krikščionys turėtų perteikti žinią ir daryti konkrečius meilės darbus.

Po šv. Mišių prie palaimintojo Jurgio Matulaičio altoriaus buvo kalbama litanija į Palaimintąjį, meldžiamasi, kad jis būtų paskelbtas šventuoju, sugiedota giesmė Marija, Marija. Ketvirtoji atlaidų diena baigėsi tradiciškai - agape Marijonų vienuolyno kieme ir susitelkimu palaimintojo tėviškėje Lūginėje.

Vida Mickuvienė, Palaimintojo J.Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė