Labdaros ir paramos fondas „Jaunimo sodyba“ - tai organizacija, vienijanti žmones, siekiančius padėti jaunimui motyvuotai gyventi, mokytis, kurti ir dirbti. „Jaunimo sodyba“ įkurta su tikslu skiepyti jaunajai kartai geranoriškumo ir jautrumo daigus.

„Jaunimo sodybos“ yra lietuvių kilmės kunigas misionierius Hermanas Šulcas. Antrojo pasaulinio karo metu, patyręs ankstyvą tėvelio netektį, su našle mama ir broliu gyveno ir mokėsi Vokietijoje. Vaikystėje buvęs didelis nenuorama, visų nuostabai, užaugęs pasirinko pedagogo ir kunigo kelią.

 Nuo 1978 m. kunigas Hermanas Šulcas atlieka krikščioniškąją misiją Ruandoje. Šiame atokiame Afrikos kampelyje kunigas įkūrė pirmąją „Jaunimo sodybą“. Čia juodaodžiai vaikai ir jaunuoliai našlaičiai yra mokomi skaityti, rašyti, supažindinami su įvairiais amatais, mokomi dirbti kartu.

1994 m., Ruandoje vykusio pilietinio genocido metu, „Jaunimo sodyba“ buvo visiškai suniokota, globotiniai išžudyti. Kunigas atsitiktinumo dėka išvengė mirties. Su rėmėju pagalba „Jaunimo sodyba“ Ruandoje buvo atstatyta, gyvuoja ir plečiasi iki šiol.

Saleziečių kunigas Jonas Hermanas Šulcas puoselėjo viltį, kad kada nors ir Lietuvoje atsiras tokia pat užuovėja atstumtiems, tėvų ir visuomenės meilės stokojantiems vaikams ir jaunimui.

Pirmąkart viešėjęs Lietuvoje 1991 gruodį, o 1997 m. trumpam iš Afrikos į Lietuvą atvykęs H.Šulcas su tautiečiais pasidalino mintimis apie savo svajonę įkurti lietuviško kaimo sodybą, kurioje našlaičiai mokytųsi, gyventų ir dirbtų. Lietuvoje atsirado pirmieji bendraminčiai, norintys paremti šią gražią kunigo H.Šulco iniciatyvą. Deja, šiai vizijai nebuvo lemta greitai išsipildyti – iškilo įvairių biurokratinių sunkumų. Ilgai Lietuvos vienuoliams saleziečiams teko laukti, kol valstybė suteiks vietą projektui.

1999 m. kunigas H. Šulcas atgavo savo senelių žemę Lietuvoje, Kretingos rajone, Kėkštų kaime ir projektą ėmėsi įgyvendinti pats.

2000 m. čia buvo įkurtas Labdaros ir paramos fondas „ Jaunimo sodyba“.
Šį projektą Lietuvoje įkurti jaunimo užimtumo ir laisvalaikio centrą parėmė ir remia Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos socialinės paramos organizacijos, bei daugelis kitų. Lėšos plaukia rengiant bei laimint įvairius projektus. Projektai teikiami Švietimo ministerijai, Valstybinei ir Europos Sąjungos jaunimo reikalų tarnyboms.
„Jaunimo sodyba“ bendradarbiauja su socialinėmis ir mokymo įstaigomis, įdomiais žmonėmis, kad jaunoji karta, žengdama per gyvenimą, turėtų kuo platesnį akiratį.

Pirmaisiais Jaunimo sodybos veiklos koordinatoriais tapo Kauno Jaunimo saviugdos klubo (KAJSK) darbuotojai ir savanoriai. Įgyvendinti bendrą viziją padėjo iš Sibiro tremties į Lietuvą grįžęs kunigo pusbrolis Fridrichas Antanas Šapkus.

„Jaunimo sodyba" yra įsikūrusi labai gražioje vietoje, kaimo vienkiemyje. Aplink auga miškai, šalia teka upelis. Plečiasi ekologinis ūkis, beje , skirtas globotinių ugdymo tikslams.
„Jaunimo sodybą“ ištisus metus lanko vaikai iš socialiai remtinų šeimų. Savaitgaliais jiems yra rengiami įvairūs užsiėmimai, padedantys geriau pažinti save ir kitus, išmokti kartu dirbti ir kurti, lengviau adaptuotis visuomenėje, kartu ruošiamasi didžiosioms metų šventėms. Vasarą auklėtiniams yra organizuojamos įvairios stovyklos. 

Pirmosios vasaros stovyklos sodyboje vyko su labai kuklia pradžia : nebuvo nei elektros, nei vandens, praustis reikėdavo upelyje, vandenį parsigabenti iš kaimynų šulinių. Nakvodavo stovyklautojai 8 mediniuose namukuose. Gi dabar jau yra visos reikalingos sąlygos ir struktūros žiemos ir vasaros stovykloms rengti.
Stovyklų metu su globojamais vaikais dirba pedagogai ir pats fondo įkūrėjas J.H.Šulcas. Kunigas H.Šulcas auklėtiniams yra autoritetas, žmogus, suteikiantis vaikams galimybę atitrūkti nuo šeimos problemų, nepritekliaus, triukšmo, rutinos. Dvasininko dėka sodybą kiekvieną vasarą aplanko grupelė jaunuolių iš Ruandos. Sodybos vaikai kunigą labai myli ir gerbia.

Visus 10 gyvavimo metų „Jaunimo sodyboje“ veikla nenutrūko. Įgyvendinta daug tarptautinių ir vietinių projektų, būta tolimų kelionių.

Per paskutinius dvejus metus „Jaunimo sodyba“ labai išgražėjo. Kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienas svečias ar globotinis palieka čia savo pėdsaką prasmingais darbais ar nuoširdžiais palinkėjimais.

2009 – aisiais ištisus metus globojami vaikai lankė savaitgalių užsiėmimus, buvo kartu ruošiantis didžiosioms metų šventėms . Vasarą jaunimas dalyvavo stovyklose . Save čia galėjo išreikšti rašydami vienas kitam laiškus, žaisdami įvairiausius judrius, stalo, mąstymo žaidimus, iškylaudami prie jūros, ruošdami muzikinę bei vaidybinę programą Joninėms.

2010 m. įgyvendinti projektai jaunučių ir jaunuolių globotinių grupėms „Linksmos pėdutės“ ir „Palik pėdsaką“ .
Stovyklų metu vaikams buvo pasiūlyta kuo įvairesnė veikla, atitinkanti jų poreikius, pomėgius ir galimybes. Auklėtiniai mokėsi dainų ir giesmių su gitaros pritarimu, vaidino teatre, šoko, sportavo, žaidė, dalyvavo talentų konkurse ir diskotekoje kartu su ruandiečiais. Ypač daug kantrybės ir kruopštumo reikalavo dailės darbeliai. Pas iškylautojus svečiavosi skulptorius, kraštotyros žinovė. Stovyklautojai su dainom įveikė ilgą kelią iki vietinio piliakalnio, dalyvavo naktiniame žygyje, iškylavo prie jūros ir tvenkinių. Stovyklą vainikavo vasaros šventė – Joninės.

Joninės „Jaunimo sodyboje“ – ypatinga šventė, nes šią dieną savo vardadienį švenčia ir sodybos įkūrėjas Jonas Hermanas Šulcas. Joninių šventė jau tapo gražia „Jaunimo sodybos“ tradicija ir savotiška metų kulminacija, kuriai ilgai ir atsakingai visus metus ruošiasi sodybos auklėtiniai.

Šventės pradžioje buvo iškeltos Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos ir Ruandos Respublikos vėliavos. Stovyklos vaikai parodė savo programą. Šventei grojo linksma vietinė rinktinė kapela, buvo šokami nacionaliniai Ruandos šokiai . Vakaras sutemo prie laužo, į dangų kilo spiečius kiniškų žibintų.

2010 m. LPF „Jaunimo sodyba“ jau šventė savo 10-ies metų gimtadienį. Šis jubiliejus buvo paminėtas Joninių išvakarėse kartu su kunigo vardo dienos švente.

Džiugina tai, kad „Jaunimo sodyboje“ apsilankę svečiai nuoširdžiai stengiasi ir toliau palaikyti ryšius. Visiems norisi čia sugrįžti. Tai liudija apie nepaprastą šios unikalios vietos vidinę esatį. „Jaunimo sodyba“ – tai didžiulis darbščių bičių avilys, į kurį kiekvienas atneša gerumo ir atjautos medaus.

„Jaunimo sodyba“ ir toliau siekia , kad tarp žmonių mažėtų socialinė atskirtis, kad niekada nebūtų sunku ištarti gero žodžio suklupusiems ir pagalba kitiems taptų ne pareiga , o didžiuliu džiaugsmu dalinti save kitiems.