Atėjo metas, kai visa tvyro kažko tai šviesaus ir didelio, tarsi stebuklo, laukimu. Tai artinas šv. Kalėdos. Laukiame Kristaus užgimimo, o su šia didžia metų švente tikimės viltingų svajų išsipildymo. Dažnas, susikaupęs, mąstome apie gyvenimo prasmę ir esmę, nūdienos sunkią būtį, artimo meilę. Ar atgailaudami apie abejingumą kito skausmui. Visi tik skubame, lekiam, o kiek nedaug reikia laiko, kad sustotume pasidomėti, ko gatvėj vienas balsu verkia vaikas...

Prasidėjo Adventas – šviesos ir gyvybės laukimo laikotarpis. Kūno ir sielos apsivalymo metas. Apsivalysim dvasiškai, parodydami jautrumo, pakantumo savo artimui. O gal ir visiškai nepažįstamam žmogui. Nebijokim jam nusišypsoti, - padrąsindami, o gal ir prikeldami. Gali to pakakti, kad sulaikytume nuo neapgalvoto žingsnio... Adventas – pasninko metas. Kūnas apvalomas nuo bereikalingo svorio. Todėl, kiek ir kuo begalėdami, pasidalinkime su tais, kuriems šv. Kalėdos nesukelia džiaugsmingo virpulio širdyje. Tik sielvartą, - nes daugeliui iš jų šv. Kūčių vakaras – paprasta vakarienė su virtomis bulvėmis ir rūgpieniu ant stalo... Visi vaikučiai laukia Kalėdų senelio. O kiek yra mažylių, kurie su baime apie tai kalba. Tėvai sakė – „liksiu be šviesos – nesumokėta“. Apie žaisliukais mirguliuojančią eglutę tegali jie tik pasvajoti, ar susapnuoti...

„Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys – iš tiesų sakau jums – tasai nepraras savo užmokesčio.“ (Mt 10.42)

Adventas – tai laikas, kad galėtume apsivalyti savo sielos kelius ir takelius. Neleiskim, kad sinoptikų prognozuojamas pūgos juos visiškai užpustytų gobšumo, pavydo, abejingumo šalia esančiam pusnynais. Tegu giliausiame sniego luite nenumiršta nors ir labai silpna, bet gyva mūsų gerumo versmė. Atverkim jai sielą, kad ji ten jaustųsi saugi ir negęstanti.

Tikinčiam išpažintis – tai lyg šiukšlių išmetimas į kosmosą. Dvasiškai apsivalyti galim dialoge su savo sąžine. Pabandykim prakalbinti ją, tegu suspurda ji mūsų širdyse. Kuo labiau pripildom sielą, - tuo talpesnė ji tampa. Didžiosios pergalės vyksta širdyje, o ne mūšio lauke. Nugalėti savyje įsibujojusį blogį, - štai kur tikra pergalė.

...Raukim abejingumo erškėtį, -
Neleskim daugiau jam bujoti.
Išmokim klausytis, tikėti,
Pamiršę, kad galim išduoti...

O kai vėtros pavargę nurims, pasnigs romantiškai puriu sniegučiu, pabraidžiokim po jį, palikdami jame savo pėdsakus. Nors akimirkai sugebėkim atsiplėšti nuo mus užgriuvusių bėdų ir rūpesčių. Paprasčiausiai - pabūkim tik patys su savimi. Ir, tikėtina, - tapsim tvirtesni po kasdienybės našta.

Baigdama, palinkėsiu gyvojo Dievo žodžiais:
„Ramybės – geros valios žmonėms.“

Eleonora Norgailienė
 

Šventa naktis

Slenka Rožinis tyliai tarp rankų,
Dangun kyla malda nuoširdi.
Šią naktį sužibo padangėj
Kalėdų žvaigždelė ryški.
Žemę gaubia didi paslaptis,
Mintys tirpsta karštoj maldoje...
Kolei baigsis stebuklų naktis
Ausiu žydras svajas tyloje...
Laukuos – mėnesiena šarmota,
Širdyje – versmės gyvybingos.
Vilties ji sparnais vainikuota
Plazda krūtinėj džiaugsmingai.
Nejaučia alkio nepamatuoto
Gyvenimo kelionėj siela.
Darniai sutars širdis ir protas,
Jeigu tau šviečia Kristaus šviesa.

Žvalgosi rytas iš dangaus patalų,
Nežemišku spindesiu žiba Aušrinė.
Tavo Apvaizdon aš, Viešpatie, dedu
Taip trapią viltį – paukštę sidabrinę...

Eleonora Norgailienė