Kodėl Jūs užsidarėt (!) vienuolyne? Kokia nelaimė – šokas – nusivylimas Jus ištiko? Kodėl vienuolės tokios liūdnos? – tokie ir panašūs klausimai dažnai užduodami pašvęstojo gyvenimo asmenims. Išgirdę apie laimę, džiaugsmą ir pilnatvę klausiantieji neretai ironiškai nusprendžia, kad meluojama dėl nenoro pripažinti klaidingą pasirinkimą. O visgi – kaip iš tiesų?

Lapkričio 6 dieną Marijampolėje rinkosi broliai ir seserys – tik ne liūdesiu, o gyvenimo džiaugsmu dalintis, – dalyvauti Pašvęstojo gyvenimo kongrese „Pašvęstasis gyvenimas Lietuvoje: istorija, dabartis ir perspektyvos“.

Nei iš pirmo, nei iš antro žvilgsnio neliūdni broliai ir seserys praeities, dabarties ir ateities peržvalgą pradėjo nuo Jėzaus – visais laikais esančio centre – adoracijos Švenčiausiame Sakramente ir šventų Mišių Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bazilikoje. Mišias aukojo apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Rimantas Norvila, broliai kunigai. Mišių pradžioje nuncijus išsakė popiežiaus Benedikto XVI mintį, kad „Bažnyčios ateitis prasidės nuo naujų šventųjų“. Homilijoje nuncijus pabrėžė, kad tik nauji, perkeisti, savo valią suvieniję su Dievo valia žmonės kurs naują pasaulį: „Visi dalykai išnyksta. Vienintelis dalykas, kuris išlieka amžinybei, yra meilė, kurios „ekspertais ir pranašais“ yra pašaukti būti vienuoliai.“ Nuncijus įpareigojo susirinkusius pašvęstuosius artimiausius 12 mėnesių ypatingai gyventi broliška meile bendruomenėse. Po Mišių buvo meldžiamasi prie palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio relikvijų, palaimintasis paskelbtas Lietuvos pašvęstojo gyvenimo – vyrų ir moterų vienuolijų – globėju.

Po pietų Marijampolės dramos teatre kun. Kęstutis Kazimieras Brilius MIC skaitė konferenciją „Pašvęstasis gyvenimas Lietuvoje: istorija, dabartis ir perspektyvos“. Kongreso dalyviai konferenciją aptarė grupėse ir pasidalijo kilusiomis mintimis, idėjomis, įžvalgomis. Viena iš daugiausiai atgarsių sukėlusių minčių – vienuolijų narių skaičiaus mažėjimas. Raginta neperimti pasaulio logikos, orientavimosi į kiekybinius rodiklius. Pašvęstieji dalijosi mintimis, kad svarbu būti vienuoliu – būti savimi, reprezentuoti ne estetišką, o tikrą Jėzaus veidą, būti ne taip, kaip aplinkiniai įsivaizduoja pašvęstąjį, o autentiškai, džiugiai, liudyti, kad Jėzus yra pagrindinėj vietoj. Buvo įvardintas pavojus tapti savo funkcijas gerai atliekančiais, bet realia Dievo Karalystės mistika negyvenančiais socialiniais darbuotojais. Svarbu evangelizuoti aplinką savo buvimu – pašvęstieji sudaro tik 0,12 % katalikų, bet pašvęstasis gyvenimas vertinamas kaip ypatingai atskleidžiantis Bažnyčios esmę. Taip pat forumo metu buvo pasidalinta ateities svajonėmis, viltimis, lūkesčiais.

Po vakarienės vyko kunigų grupės „Sacerdos“ koncertas, vakaras baigėsi šokiais. Tam kontekste labai neįtikinama atrodė tezė apie vienuolius persmelkusį liūdesį. Pašvęstojo gyvenimo kitoniškumas yra ateities, ypatingo būdo gyventi Dievo Karalyste jau dabar, ženklas, tai džiugus sklebimas galybės To, Kuris kiekvieną pašaukė vardu.

 Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Daugiau šio renginio nuotraukų ir video rasite čia: